Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Ruta sėdėjo lovoje ir nejudėjo, kai Edis įėjo į jos kambarį.

– Kur mamytė? – paklausė vaikas.

– Miega, – pamelavo Edis.

– A, – tarė mažylė. Paskui žvilgsniu parodė rankšluostį ant Edžio juosmens. – Ar tu maudeisi?

– Taip, – vėl pamelavo jis.

– A, – tarė Ruta. – Bet ką aš sapnavau?

– Ką tu sapnavai? – kvailai pakartojo Edis. – Na, aš nežinau. Nesapnavau tavo sapno. Ir ką gi tu sapnavai?

– Tu pasakyk! – pareikalavo vaikas.

– Bet juk tai tavo sapnas, – atkreipė jos dėmesį Edis.

– A, – tarė keturmetė.

– Gal norėtum atsigerti vandens? – paklausė Edis.

– Gerai, – atsakė Ruta. Ji laukė, kol jis nuleido vandenį, kad būtų šaltas, ir atnešė jai. Atidavusi puoduką, ji paklausė: – Kur kojos?

– Nuotraukoje, kur visada, – tarė Edis.

– Bet kas joms atsitiko? – paklausė Ruta.

– Nieko joms neatsitiko, – patikino ją Edis. – Nori pamatyti?

– Taip, – atsakė mergytė. Ji ištiesė rankas tikėdamasi, kad ją neš, ir Edis iškėlė ją iš lovos.

Jie kartu ėjo per neapšviestą koridorių; abu aplinkui jautė daugybę visaip į juos žiūrinčių mirusių berniukų veidų, kurie, laimė, dabar buvo prieblandoje. Koridoriaus gale ryški šviesa iš Edžio kambario švietė kaip švyturys. Edis nusinešė Rutą į vonią, kur abu tylėdami įsižiūrėjo į Merion viešbutyje „Hôtel du Quai Voltaire“.

Tada Ruta pasakė:

– Tai buvo anksti ryte. Mamytė kaip tik pabudo. Tomas ir Timotis palindo po antklode. Tėtis darė nuotrauką… Prancūzijoje.

– Paryžiuje, taip, – tarė Edis. (Merion jam pasakojo, kad tas viešbutis stovi ant Senos kranto. Tai buvo pirmas Merion apsilankymas Paryžiuje, o berniukų – vienintelis.)

Ruta pirštu parodė į didesnę basą koją:

– Tomas, – tarė ji. Paskui bakstelėjo į mažesnę ir laukė, kol Edis pasakys.

– Timotis, – spėjo Edis.

– Taip, – tarė keturmetė. – Bet ką tu padarei kojoms?

– Aš? Nieko, – melavo Edis.

– Atrodė kaip popierius, kaip maži popieriukai, – pasakė jam Ruta. Ji akimis apieškojo vonią; netgi privertė Edį pastatyti ją ant grindų, kad galėtų gerai įsižiūrėti į šiukšlių dėžę. Tačiau tarnaitė jau buvo daug kartų tvarkiusi kambarį po to, kai Edis nukrapštė popieriaus skiauteles. Galiausiai Ruta vėl ištiesė rankas; Edis ją pakėlė.

– Tikiuosi, taip daugiau neatsitiks, – tarė keturmetė.

– Gal niekada ir nebuvo atsitikę; gal tu sapnavai, – pasakė jai Edis.

– Ne, – paprieštaravo vaikas.

– Manau, tai kažkoks paslaptingas dalykas, – tarė Edis.

– Ne, – atsakė jam Ruta. – Ten buvo popierius. Du popieriukai. – Ji piktai žiūrėjo, ar nuotrauka vėl nepasikeis. Po daugelio metų Edis O’Hara nesistebės, kad rašytojos Rutos Koul romanai tokie realistiški.

Pagaliau jis mergytės paklausė:

– Gal nori grįžti į lovą?

– Taip, – atsakė Ruta, – bet paimk nuotrauką.

Jie vėl ėjo tamsiu koridoriumi, kuris dabar atrodė dar tamsesnis – pro atviras Rutos kambario duris iš tėvų vonios sklindanti blausi naktinės lempelės šviesa buvo vos įžiūrima. Edis prisispaudė vaiką prie krūtinės. Viena ranka buvo sunku ją išlaikyti; kitoje rankoje jis nešė nuotrauką.

Paguldęs Rutą į lovą, Paryžiuje nufotografuotos Merion atvaizdą Edis atrėmė į komodą. Nors nuotrauka buvo atgręžta į Rutą, mažylė pasiskundė, kad iš taip toli negali gerai matyti. Galiausiai Edis atrėmė nuotrauką į suolelį kojoms prie dviaukštės Rutos lovos galvūgalio. Ruta buvo patenkinta, ji užmigo.

Prieš eidamas į savo kambarį, Edis dar žvilgtelėjo į Merion. Ji gulėjo užsimerkusi, lūpas per miegus pravėrusi ir jau nebe taip baisiai sustingusi. Tik jos klubus dengė paklodė, o viršutinė kūno dalis buvo nuoga. Naktis buvo šilta, bet Edis vis tiek užtraukė jai paklodę ir ant krūtų. Kad neatrodytų tokia visų palikta.

Edis jautėsi toks pavargęs, kad krito ant savo lovos ir užmigo net nenusivyniojęs nuo juosmens rankšluosčio. Ryte jį pažadino Merion klyksmas – ji garsiai šaukė jį vardu – ir isteriškas Rutos verkimas. Greitai perbėgęs koridorių (vis dar su rankšluosčiu), jis rado jas vonioje, pasilenkusias prie kruvinos kriauklės. Viskas buvo ištepliota krauju: ir vaiko pižama, ir veidas, ir plaukai. O tryško jis iš vienintelio gilaus dešinio Rutos smiliaus įpjovimo. Pirmojo piršto sąnario pagalvėlė buvo perrėžta iki kaulo. Pjūvis atrodė visiškai tiesus ir labai siauras.

– Ji sakė, kad stiklas, – tarstelėjo Edžiui Merion, – bet žaizdoje nėra jokio stiklo. Koks stiklas, mieloji? – paklausė ji Rutos.

– Nuotrauka, nuotrauka! – rėkė mergytė.

Mėgindama paslėpti nuotrauką po lova, Ruta tikriausiai trinktelėjo rėmelius į kurią nors lovos dalį – arba į suoliuką. Stiklas sudužo; pati nuotrauka nenukentėjo, tik pasportas buvo suteptas krauju.

– Ką padariau? – be paliovos klausinėjo keturmetė. Edis laikė ją ant rankų, kol Merion apsirengė; paskui Merion laikė Rutą, kol apsirengė Edis.

Ruta nebeverkė ir dabar atrodė labiau susirūpinusi dėl nuotraukos negu dėl piršto. Nuotrauką kartu su krauju suteptu pasportu jie ištraukė iš subyrėjusių rėmelių ir pasiėmė į automobilį, nes Ruta norėjo, kad ir nuotrauka važiuotų į ligoninę. Merion mėgino Rutai paaiškinti, kad žaizdą reikės susiūti ir, ko gero, vieną kartą įdurti. Iš tikrųjų durti reikėjo du kartus – prieš siuvimą įšvirkšti prokaino, o paskui dar vaistų nuo stabligės. Žaizdelė buvo gili, tačiau švari ir tokia siaura, kad Merion sakė esanti įsitikinusi, jog daugiau negu dviejų ar trijų siūlių neprireiks ir žymaus rando neliks.

– Kas yra randas? – paklausė vaikas. – Ar aš mirsiu?

– Ne, tu tikrai nemirsi, mieloji, – patikino ją motina.

Paskui kalba nukrypo į nuotraukos taisymą. Kai ligoninėje viskas bus padaryta, jie nuveš nuotrauką į rėmų dirbtuvę Sauthamptone ir ten paliks, kad ją iš naujo įrėmintų. Ruta vėl pradėjo verkti, nes nenorėjo, kad nuotrauka būtų palikta dirbtuvėje. Edis jai paaiškino, jog reikės ir naujo pasporto, ir naujų rėmų, ir naujo stiklo.

– Kas yra pasportas? – paklausė keturmetė.

Kai Merion Rutai parodė krauju suteptą kartoninį nuotraukos pagrindą (bet ne pačią nuotrauką), Ruta susidomėjo, kodėl kraujo dėmė ne raudona; kraujas išdžiūvo ir parudavo.

– Aš irgi paruduosiu? – paklausė Ruta. – Ar aš mirsiu?

– Ne, neparuduosi , mieloji. Tu nemirsi , – ramino ją Merion.

Ruta, žinoma, spiegė, kai jai švirkštė vaistus ir kai siuvo – reikėjo tik dviejų siūlių. Gydytojas stebėjosi, kad įpjovimas toks tiesus; dešinio smiliaus pagalvėlė buvo kuo tiksliausiai perrėžta perpus. Ko gero, joks chirurgas, netgi skalpeliu, nebūtų sugebėjęs taip lygiai įpjauti tokio mažo pirščiuko per patį vidurį.

Palikę nuotrauką rėmų dirbtuvėje, jie važiavo atgal į Sagaponaką; Ruta paniurusi sėdėjo motinai ant kelių. Edis vairavo prisimerkęs nuo ryto saulės. Merion keleivio pusėje palenkė žemyn saulės skydelį, bet Ruta buvo tokia maža, kad šviesa plieskė tiesiai jai į veidą, ir ji pasisuko į motiną. Staiga Merion nustebusi įdėmiai įsižiūrėjo į dukters akis – ypač į dešinę Rutos akį.

– Kas atsitiko? – paklausė Edis. – Kas nors yra jos akyje?

– Ne, nieko, – atsakė Merion.

Mergytė susirangė motinos glėbyje, o ši ranka pridengė jos veidelį nuo saulės. Verkimo išvarginta Ruta užmigo, jiems dar neprivažiavus Sagaponako.

– Ką pamatei? – paklausė Edis Merion, kurios žvilgsnis vėl pastebimai nutolo. (Bet nebuvo toks tolimas kaip praėjusią naktį, kai Edis paprašė papasakoti apie avariją.) – Pasakyk, – tarė Edis.