Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Greta Koulų namų stovinti daržinė buvo pertvarkyta: palėpėje, virš garažo dviem automobiliams, pagal Tedo nurodymus įrengta beveik įprastų matmenų skvošo salė. Tedas visiems sakydavo, kad municipaliteto nutarimu jam buvo uždrausta kelti daržinės stogą – todėl lubos ir liko žemesnės, negu nustatyta, o dėl mansardos stoglangių į vandenyno pusę viena šoninė siena išėjo netaisyklingos formos – jos paviršiaus plotas, į kurį galėjo atsimušti kamuoliukas, buvo pastebimai mažesnis negu priešais esančios šoninės sienos. Kaip tik neįprasta salės forma bei matmenys Tedui namuose ir suteikdavo aiškų pranašumą.

Iš tikrųjų nebuvo jokio municipaliteto nutarimo, draudžiančio Tedui kelti daržinės stogą; jis paprasčiausiai sutaupė nemažai pinigų, be to, tokia keista, pagal savotiškus jo reikalavimus įrengta skvošo salė jam patiko. Vietiniai skvošo žaidėjai sakydavo, jog Tedo toje jo daržinėje nenugalėsi; vasaros mėnesiais ten būdavo baisiai karšta (ir labai prastas vėdinimas), o žiemą, be šildymo, dažnai pasidarydavo nepakenčiamai šalta – kamuoliukas atšokdavo ne ką geriau už akmenį.

Prieš tą vienintelį jų susitikimą Tedas Edį įspėjo apie salės keistybes, tačiau skvošą Edis išvis tik vieną kartą buvo žaidęs; taigi jam varžytis toje daržinėje neatrodė sunkiau negu bet kurioje kitoje skvošo salėje. Tedas jį gainiojo iš kampo į kampą, o pats užėmė patogią padėtį raidės T formos vidurinėje salės dalyje ir nė karto nežengė toliau negu per pusę žingsnio kuria nors kryptimi. Edis, visas suprakaitavęs ir pridusęs, nelaimėjo nė vieno taško, o Tedas net neįraudo.

– Atrodai kaip berniukas, kuris šiąnakt gerai miegos, – pasakė Edžiui Tedas po penkių partijų. – Šiaip ar taip, tau berods reikia išsimiegoti. – Tedas rakete paplekšnojo šešiolikmečiui per užpakalį.

– Gal jis ir šaipėsi, o gal ne, – tarė Edis, pateikęs ataskaitą Merion, kuri jau nežinojo, kaip suprasti tokį vyro elgesį.

Daugiau keblumų Merion kildavo dėl Rutos. Penkiasdešimt aštuntųjų vasarą keturmetės miegas buvo gana keistas. Dažnai ji išmiegodavo visą naktį – taip kietai, kad ryte ją rasdavo gulinčią lygiai taip pat, kaip būdavo užmigusi, nė kiek nenusiklosčiusią. Tačiau kartais vartydavosi be paliovos. Dviaukštės savo lovos apatiniame aukšte išsitiesdavo įstrižai, kojos įstrigdavo tarp tvorelės virbų, tada pabudusi šaukdavosi pagalbos. Dar blogiau, kai įstrigusios kojos tapdavo neatskiriama nuolatinio košmaro dalimi; Ruta pabusdavo įsitikinusi, kad ją užpuolė ir sugriebusi laikė kažkokia pabaisa. Tokiais atvejais klykiančią mergytę reikėdavo ne tik išlaisvinti, bet ir nusinešti į tėvų miegamąjį, kur ji kūkčiodama vėl užmigdavo – su Merion arba su Tedu.

Kai Tedas pamėgino tvorelę nuimti, Ruta iškrito iš lovos. Ten buvo patiestas kilimas; krisdama ji nesusitrenkė. Tačiau vieną kartą, netekusi orientacijos, išėjo į koridorių. Šiaip ar taip, su tvorele ar be jos, Ruta vis tiek sapnavo košmarus. Taigi Edis su Merion nedrįsdavo ilgam įsismaginti, nes nebūdavo tikri, kad ji ramiai miegos visą naktį. Mažylė galėjo bet kurią akimirką spiegdama pabusti arba tyliai pasirodyti prie mamos lovos, todėl mylėtis tėvų miegamajame buvo rizikinga – arba Edžiui ten palaimingai užsnūsti Merion glėbyje. Bet kai jie mylėdavosi Edžio kambaryje, gana toli nuo Rutos miegamojo, Merion jaudindavosi, kad negirdės, kai Ruta ją šauks arba verks; be to, Merion bijojo, kad Ruta nueis į tėvų miegamąjį ir išsigąs, neradusi mamytės.

Taigi nakvodami Edžio kambaryje jie paeiliui vis išbėgdavo į koridorių paklausyti Rutos. O kai gulėdavo Merion lovoje, vos išgirdęs vaiko kojyčių tapsėjimą vonioje, Edis nerdavo žemyn. Kartą jis kokį pusvalandį tysojo nuogas ant grindų kitapus lovos, kol Ruta pagaliau užmigo šalia mamos. Tada Edis keturpėsčias ėmė ropoti iš miegamojo. Jau ketino atsidaryti duris į koridorių ir stypsenti į savo kambarį, kai Merion sušnibždėjo: „Labanakt, Edi.“ Ruta, matyt, dar tik snūduriavo, nes (mieguistu balsu) greitai pakartojo motinos žodžius: „Labanakt, Edi.“

Po viso to jau buvo aišku, kad kurią nors naktį nei Edis, nei Merion neišgirs artėjančio mažų kojyčių tapsėjimo. Todėl tąkart, kai Ruta su rankšluosčiu pasirodė mamos miegamajame, – nes mergytė buvo įsitikinusi, kad mama taip garsiai vemia, – Merion nė kiek nenustebo. Be to, kadangi Edis buvo užlipęs iš užpakalio ir laikė abiem rankom suėmęs jos krūtis, Merion mažai ką galėjo padaryti; ji tik liovėsi dejuoti.

O Edis, pamatęs Rutą, gana netikėtai sureagavo kaip nevykęs akrobatas. Nuo Merion jis atsitraukė taip greitai, kad ši pasijuto tuščia ir palikta, tačiau tebejudino klubus. Edis, neilgai skridęs atbulas, akimirką tarytum kybojo ore; nesėkmingas jo mėginimas peršokti naktinę lempą baigėsi tuo, kad abu – ir vaikinas, ir sulaužyta lempa su trenksmu nusileido ant kilimo, ir tada jau nevalingos, iš anksto pasmerktos šešiolikmečio pastangos prisidengti iš abiejų galų kiauru lempos gaubtu Merion pasirodė kaip tikra komedija.

Nors duktė nenustojo rėkusi, Merion suprato, jog tas įvykis gali būti didesnė ir ilgiau trunkanti trauma Edžiui negu Rutai. Kaip tik todėl ji dukteriai ir pasakė, iš pažiūros abejingai:

– Nešauk, mieloji. Čia tik Edis ir aš. Grįžk į lovytę.

Edžio nuostabai, mažylė klusniai padarė, kaip jai buvo liepiama. Kai Edis vėl atsigulė šalia Merion, ši tarytum pati sau sušnibždėjo:

– Juk tai nebuvo labai blogai, ar ne? Dabar galime liautis dėl to nerimavę.

Bet paskui Merion pasivertė ant šono ir atsuko Edžiui nugarą; nors jos pečiai virpėjo, ji neverkė – jei ir verkė, tai tik širdyje. Šiaip ar taip, Merion neatsiliepė į Edžio prisilietimus ir meilumą; jis susiprato palikti ją vieną.

Būtent po šio atsitikimo Tedas pirmą kartą aiškiau išreiškė savo požiūrį. Kaip visada nevengdamas veidmainystės, jis pasirinko akimirką, kai Edis jį vežė į Sauthamptoną aplankyti ponios Von:

– Manau, jog tai Merion klaida, – tarė Tedas, – bet judu tikrai neteisingai pasielgėte… leisdami Rutai pamatyti jus kartu.

Edis tylėjo.

– Aš tau negrasinu, Edi, – pridūrė Tedas, – tik privalau pasakyti, kad gali būti pakviestas liudyti.

– Liudyti? – paklausė šešiolikmetis.

– Jei būtų ginčijamasi dėl globos – dėl to, kuris iš mūsų geriau sugeba prižiūrėti vaiką, – atsakė Tedas. – Niekada neleisčiau vaikui užklupti manęs su kita moterimi, o Merion nesistengė Rutos apsaugoti, kad ji nepamatytų to… ką pamatė. Taigi, jei tau reikėtų paliudyti, kas atsitiko, tikiuosi, nemeluotum … bent jau teisme.

Edis ir toliau tylėjo.

– Kaip supratau, tai buvo padėtis iš užpakalio… Turėk galvoje… ne todėl, kad man pačiam dėl to kiltų sunkumų, ar dėl kokios kitos padėties, – greitai paaiškino Tedas, – bet vaikui, kai mato tai darant taip šuniškai, viskas tikriausiai atrodo ypač… gyvuliška.

Tik pirmą akimirką Edžiui šmėstelėjo mintis, kad Tedui papasakojo Merion; paskui jis, netikėtai apimtas silpnumo, suvokė, jog Tedas kalbėjosi su Ruta.

Merion padarė išvadą, jog Tedas, ko gero, visą laiką, nuo pat pradžių kamantinėjo Rutą: ar matė Edį ir mamytę kartu? O jeigu kartu, tai kaip kartu? Staiga viskas, ką Merion anksčiau buvo neteisingai supratusi, tapo aišku.

– Tai štai kam jis tave nusisamdė! – šūktelėjo ji.

Jis žinojo, kad Merion galiausiai prisileis Edį kaip meilužį ir kad Edis negalės jai atsispirti. Tačiau manydamas, jog puikiai pažįsta Merion, Tedas klydo: jis nepažino jos taip gerai, kad suvoktų, jog ji tikrai su juo nekovos dėl Rutos globos. Merion visada tą vaiką laikė jau prarastu. Ji niekada nenorėjo Rutos.