Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Dabar Merion įsižeidė, kad Tedas apie ją tokios prastos nuomonės – nesupranta, kad ji niekada netvirtintų – nei šiaip su kuo nors šnekėdamasi, nei (juo labiau) teisme, – jog Rutai būtų geriau gyventi su motina negu su linkusiu apgaudinėti, neatsakingu tėvu. Netgi Tedas galėjo geriau rūpintis vaiku negu ji, bent jau taip manė Merion.

– Tuoj tau pasakysiu, ką darysime, Edi, – tarė ji vaikinui. – Nesijaudink. Tedas neprivers tavęs liudyti – jokio teismo nebus. Aš gerokai daugiau žinau apie Tedą negu jis apie mane.

Tris dienas, kurios, atrodė, niekada nesibaigs, jie negalėjo mylėtis, nes dėl kažkokios infekcijos Merion santykiaujant skaudėjo. Bet ji vis tiek gulėdavo šalia Edžio, prispaudusi jo veidą sau prie krūtų, o jis masturbuodavosi, kiek širdis geidė. Merion erzino Edį klausinėdama, ar masturbuotis greta jos jam patinka beveik taip pat, kaip ir su ja mylėtis (o gal dar labiau?). Kai Edis tai neigė, Merion erzino toliau; ji nuoširdžiai abejojo, ar visos jo moterys ateityje bus tokios supratingos kaip ji. Jai, sakė, į tai žiūrėti visai malonu.

Bet Edis protestavo: jis negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors domėsis kitomis moterimis.

– Kitos moterys domėsis tavimi, – pasakė vaikinui Merion. – Ir jos, ko gero, nepakankamai savimi pasitikės, kad leistų tau masturbuotis, užuot reikalavusios, kad su jomis mylėtumeisi. Aš tave tik perspėju, kaip draugė. Tavo amžiaus mergaitėms greičiausiai pasirodys, jog esi neatidus.

– Aš niekada nesidomėsiu savo amžiaus mergaitėmis, – tarė Edis O’Hara graudžiu balsu, kuris Merion ilgainiui pradėjo patikti; ir nors Merion dėl to jį irgi erzino, vėliau paaiškės, kad jis sakė tiesą. Jis tikrai niekada nesidomės jokia savo amžiaus moterimi. (Tai dar nereiškia, kad Merion padarė jam blogą paslaugą.)

– Pasitikėk manimi, Edi, – pasakė jam Merion. – Tau nereikia bijoti Tedo. Aš tiksliai žinau, ką darysime.

– Gerai, – atsakė Edis. Jis gulėjo veidu prisispaudęs jai prie krūtų ir žinojo, kad jo laikas su ja baigiasi… bet kaip galėjo nesibaigti? Mažiau negu po mėnesio jam reikėjo grįžti į Ekseterį; net šešiolikmečiui neatrodė įmanoma internatinėje mokykloje, kur tokios griežtos taisyklės, susitikinėti su trisdešimt devynerių metų meiluže.

– Tedas mano, kad tu jo įkaitas, Edi, – tarė vaikinui Merion. – Bet tu mano įkaitas, ne Tedo.

– Gerai, – vėl atsakė Edis; tačiau Edis O’Hara dar nesuprato, kad iš tikrųjų yra įkaitas galutiniame dvidešimt dvejus metus trukusio sutuoktinių karo mūšyje.

Rutos dešinė akis

Kaip įkaitas, Edis daug klausinėjo. Kai Merion pakankamai pagijo ir jie vėl galėjo mylėtis, Edis jos paklausė, kokia tai buvo „infekcija“.

– Šlapimo pūslės, – tarė Merion. Net pati nesuvokdama, ji tebesielgė kaip motina – tausodama Edžio jausmus, nesakė, kad infekcija buvo kilusi dėl pernelyg dažno jo meilinimosi.

Jie buvo ką tik baigę mylėtis tokia poza, kokia Merion labiausiai patiko. Ji mėgo sėdėti ant Edžio – jos žodžiais tariant, „joti“,– nes norėjo matyti jo veidą. Ne tik todėl, kad Edžio išraiška jai nuolatos maloniai primindavo Tomą ir Timotį. Šitaip Merion tarytum buvo pradėjusi atsisveikinimą su vaikinu, sujaudinusiu ją daug labiau, negu galėjo iš anksto nuspėti.

Ji, be abejo, žinojo, kokį didelį įspūdį pati buvo jam padariusi, ir dėl to nerimavo. Bet į jį žiūrėdama ir su juo mylėdamasi – ypač žiūrėdama ir mylėdamasi tuo pačiu metu – Merion tarėsi matanti savo lytinio gyvenimo, taip aistringai (nors ir trumpam) atgaivinto, pabaigą.

Ji Edžiui nesakė, jog anksčiau, iki jo, nesimylėjo daugiau su niekuo, tik su Tedu. Nesakė ir to, kad po sūnų mirties su Tedu mylėjosi tik vieną kartą, o ir tas vienintelis kartas – vien Tedui pageidaujant – buvo tik tam, kad ji taptų nėščia. (Ji nenorėjo tapti nėščia, bet buvo per daug prislėgta, kad priešintųsi.) Po Rutos gimimo Merion išvis nejautė potraukio mylėtis. Su Edžiu iš jos pusės viskas prasidėjo kaip paslauga droviam berniukui, kuris Merion atrodė toks panašus į jos sūnus, ir pamažu virto jai pačiai labai maloniais santykiais. Merion iš tikrųjų nustebino Edžio dėka patirtas jaudulys ir pasitenkinimas, tačiau, kad ir kaip tuo vaikinu mėgaudamasi, savo sumanymų ji nepakeitė.

Ji ketino palikti ne tik Tedą ir Rutą. Atsisveikindama su Edžiu O’Hara, ji apskritai atsisveikino su lytiniu gyvenimu. Štai ji, nusprendusi daugiau nesimylėti, kai pirmą kartą, būdama trisdešimt devynerių, pagaliau suprato, kad mylėtis labai malonu!

Penkiasdešimt aštuntųjų vasarą Merion ir Edis buvo vienodo ūgio, tačiau Merion žinojo, kad yra už jį sunkesnė; Edis atrodė tiesiog skausmingai liesas. Apžergusi berniuką iš viršaus, Merion jautė, kad visas jos svoris ir jėga susitelkę klubuose; Edis gulėjo prispaustas apačioje, todėl Merion tarpais pasijusdavo, tarytum ji skverbtųsi į jį. Daugiau iš tikrųjų niekas nejudėjo, tik Merion klubai – Edis nebuvo toks stiprus, kad pakeltų jos svorį. Kartą Merion netgi pasidingojo, kad ji ne šiaip įėjo į berniuko kūną; ji buvo beveik įsitikinusi, kad jį paralyžiavo.

Iš sulaikomo kvėpavimo supratusi, kad jis jau priartėjo, ji užguldavo jam krūtinę, stipriai suimdavo už pečių ir užsiversdavo ant savęs, nes negalėjo pakęsti išsiliejimo akimirką persikreipiančio jo veido išraiškos. Tai buvo per daug panašu į skausmo laukimą. Merion sunkiai ištverdavo ir jo inkštimą, o inkšdavo jis kiekvieną sykį. Tarytum vaikas, kuris pusiau pabudęs verkšlena, prieš vėl įmigdamas. Tik dėl šios santykiuose su Edžiu vis pasikartojančios sekundės dalies Merion retkarčiais suabejodavo. Kai iš berniuko lūpų ištrūkdavo tie kūdikiški garsai, Merion jausdavosi kalta.

Vėliau Edis gulėjo ant šono, veidu prisispaudęs jai prie krūtų; Merion pirštais braukė jam per plaukus. Netgi dabar negalėjo susilaikyti, kritiškai neįvertinusi jo kirpimo, ir nusprendė, jog būtinai reikės kirpėjui pasakyti, kad kitą kartą užpakalyje paliktų šiek tiek ilgesnius. Paskui pagalvojo geriau. Vasara ėjo į pabaigą; „kito karto“ nebus.

Kaip tik tada Edis ir uždavė jai antrą klausimą per tą naktį:

– Papasakok apie avariją, – paprašė. – Žinai, kaip tai atsitiko? Ar kas nors dėl to buvo kaltas?

Vos prieš akimirką Edis smilkiniu jautė po krūtimi plakančią jos širdį. Dabar jam pasirodė, kad Merion širdis sustojo. Kai pakėlė galvą, norėdamas matyti jos veidą, ji jau gręžėsi nuo jo į kitą pusę. Šįkart ji nevirpėjo; stuburas buvo tiesus, nugara sustingusi, pečiai įtempti. Jis apėjo aplink lovą ir atsiklaupęs pažvelgė jai į akis – atmerktas, tačiau nutolusias; Merion lūpos, kurios jai miegant būdavo putlios ir praviros, dabar buvo plonos ir kietai sučiauptos.

– Atleisk, – sušnibždėjo Edis. – Daugiau niekada neklausiu.

Tačiau Merion taip ir liko – veidas tarsi kaukė, kūnas suakmenėjęs.

– Mamyte! – pašaukė Ruta, bet Merion jos negirdėjo – ji net nemirktelėjo. Edis pastėro, laukdamas keturmetės kojyčių tapsėjimo per vonios grindis. Tačiau vaikas nelipo iš lovos. – Mamyte? – vėl pašaukė, jau nebe taip drąsiai. Iš balso atrodė susirūpinusi. Edis nuogas nustypseno į vonią. Ten apsivyniojo juosmenį rankšluosčiu – geresnis pasirinkimas negu lempos gaubtas. Paskui kaip galėdamas tyliau ėmė trauktis koridoriaus link.

– Edi? – paklausė vaikas. Ji šnibždėjo.

– Ką? – susitaikęs su likimu, atsiliepė Edis.

Jis susiveržė rankšluostį ir basas per vonią nušlepsėjo į vaiko kambarį. Edis galvojo, kad Ruta, pamačiusi Merion, išsigąstų dar labiau – tai yra, jeigu keturmetė pamatytų savo motiną tokios netikėtos, tarytum katatoniškos būsenos.