Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Dievulėliau! – aikčiojo Merion, matydama nepaliaujamą, kone nuolatinę Edžio erekciją. – Nejaugi tau nereikia nė kiek laiko… atsigauti? – Bet Edžiui nereikėjo jokio atsigavimo; atrodė tikras paradoksas, kad jis kartu ir toks lengvai patenkinamas, ir nepasotinamas.

Merion buvo laimingesnė, negu galėjo prisiminti kada nors buvusi po sūnų mirties. Viena vertus, ji labai pavargdavo; miegojo taip kietai, kaip jau keletą metų nebuvo miegojusi. Be to, Merion nesistengė savo naujo gyvenimo slėpti nuo Tedo.

– Jis tikrai nedrįs reikšti nepasitenkinimo man , – pasakė ji Edžiui, kuris vis tiek baiminosi, kad Tedas gali išdrįsti pareikšti nepasitenkinimą jam .

Vargšas Edis, savaime suprantama, nerimavo dėl jaudinančio jų meilės ryšio akivaizdumo. Pavyzdžiui, kai jie mylėdamiesi nuomojamame bute paženklindavo paklodes, būtent Edis siūlydavo pakeisti patalynę, kad Tedas nepamatytų juos išduodančių dėmių. Bet Merion visuomet sakydavo:

– Tegu spėlioja, ar čia aš, ar ponia Von.

(Kai dėmės atsirasdavo ant paklodžių Koulų namų miegamajame, ten jau tikrai ne dėl ponios Von kaltės, Merion pasakydavo dar trumpiau: – Tegu spėlioja.)

Neaišku, ar ponia Von žinojo apie daug jėgų atimančias Merion pratybas su Edžiu, ar ne, bet jos pačios gerokai nuosaikesni santykiai su Tedu pasikeitė. Seniau neryžtingai nuo automobilio iki Koulų namo ir atgal tykinanti, nervingai besidairanti ponia Von buvo tikras slapukiškumo įsikūnijimas, o dabar ji pozuoti eidavo nuolankiai, kaip šeimininko mušamas šunelis. Paskui iš Tedo darbo kambario išsvirduliuodavo jau visai nesisaugodama, ir tai reiškė, kad savigarbą buvo praradusi nesugrąžinamai; atrodydavo galutinai sugniuždyta kažin kokios tos dienos pozos. Ponia Von buvo neabejotinai perėjusi iš, kaip sakė Merion, smukimo į paskutinę – gėdos stadiją.

Tedas niekada nesilankydavo ponios Von vasarnamyje Sauthamptone daugiau negu tris kartus per savaitę. Dabar tie vizitai pasidarė dar retesni ir pastebimai trumpesni. Edis tai žinojo, nes visuomet būdavo Tedo vairuotojas. Ponios Von vyras darbo savaitę praleisdavo Niujorke. Vasaros mėnesiais Hamptonuose Tedas jausdavosi laimingiausias – juk šitiek jaunų mamyčių gyvendavo vasarnamiuose be reguliariai išvykstančių vyrų! Tedui labiau patiko mamytės iš Manhatano negu ištisus metus saloje gyvenančios moterys; vasarotojai Long Ailande išbūdavo pakankamai ilgai – „kaip tik tiek, kiek paprastai trunka Tedo meilės ryšys“, – paaiškino Edžiui Merion.

Tai išgirdęs, Edis sunerimo. Nežinojo, kiek laiko, Merion nuomone, turėtų trukti jų meilės ryšys. Ir nedrįso paklausti.

Tedo atveju su jaunomis mamytėmis, pasiekiamomis ir ne sezono metu, būdavo daug sunkiau išsiskirti; ne visos elgdavosi taip draugiškai (po meilės nuotykio) kaip Montoko žuvų pardavėjo žmona, kurią Edis gana ilgai pažinojo tik kaip ištikimą Tedo mėgstamiausio sepijų rašalo tiekėją. Vasaros pabaigoje ponia Von turėjo grįžti į Manhataną – galutinai sugniužti maždaug už šimto mylių nuo Tedo. Kad Vonų vila buvo Džino alėjoje, Sauthamptone, atrodė ironiška, turint galvoje, kaip Tedas mėgo džiną ir prašmatnią kaimyniją.

– Man niekada netenka laukti, – pasakė Edis. – Jis paprastai jau pėsčias eina šalikele, kai sutartu laiku atvažiuoju paimti. Tik nežinau, kur ji deda savo vaiką.

– Tikriausiai išsiunčia į teniso pamoką, – tarstelėjo Merion.

Tačiau pastaruoju metu Tedo pasimatymai su ponia Von trukdavo ne ilgiau kaip valandą.

– O praėjusią savaitę tik vieną kartą buvau jį ten palikęs, – raportavo Edis.

– Su ja jis jau eina į pabaigą, – tarė Merion. – Visada tai pastebiu.

Edis buvo įsitikinęs, kad ponia Von gyvena didelėje viloje, nors Vonų valdas, esančias į vandenyno pusę nuo kelio, patikimai slėpė aukšta gyvatvorė. Puikūs žirnio didumo akmenėliai, kuriais buvo nubarstytas toliau nematomas privažiavimas prie paradinių durų, atrodydavo ką tik sugrėbstyti. Tedas visada liepdavo Edžiui jį išleisti to keliuko pradžioje. Ko gero, Tedui patikdavo pėsčiam eiti į slaptą susitikimą ir po kojomis jausti brangius akmenis.

Palyginti su Tedu, Edis O’Hara meilės reikaluose buvo dar neapsiplunksnavęs – žalias naujokas; tačiau Edis greitai patyrė, kad laukimo jaudulys beveik prilygsta jausmingam pasimylėjimui; o dėl Tedo, tai Merion įtarė, kad laukimas jam patinka labiau. Šešiolikos metų Edžiui, kai būdavo Merion glėbyje, tokia galimybė atrodydavo neįsivaizduojama.

Nuomojamame bute jie mylėdavosi kiekvieną rytą; kai būdavo Merion eilė ten nakvoti, Edis pasilikdavo su ja iki aušros. Jie nesirūpindavo, kad kas nors gali pastebėti kieme stovintį „Ševį“ ir „Mersedesą“. Nesukdavo sau galvos dėl to, kad juos kiekvieną vakarą mato kartu pietaujančius tame pačiame Ist Hamptono restorane. Merion su neslepiamu malonumu žiūrėdavo, kaip Edis valgo. Be to, jai patikdavo liesti jo veidą, rankas, plaukus – nesvarbu, kas į juos spoksodavo. Ji netgi nuėjo su Edžiu į kirpyklą kirpėjui pasakyti, kiek nukirpti ir kada liautis kirpus. Ji tvarkydavo jo skalbinius. Rugpjūčio mėnesį ji pradėjo pirkti jam drabužius.

Kartais miegančio Edžio veido išraiška pasidarydavo tokia panaši į Tomo arba Timočio, jog Merion tuoj pat jį pakeldavo ir (dar gerai nepabudusį) vesdavosi prie kurios nors nuotraukos, – kad pažiūrėtų, koks jis jai pasirodė. Kas gali žodžiais apsakyti išraišką, sužadinančią prisiminimus apie kadaise mylėtus žmones? Kas gali iš anksto numatyti antakių suraukimą, šypseną ar užkritusią plaukų sruogą – skubų ir nepaneigiamą ženklą iš praeities? Kas gali įvertinti asociacijų poveikį, kuris visuomet didžiausias meilės akimirkomis ir tada, kai prisimename mirtį?

Merion negalėjo susilaikyti. Kiekvieną kartą, ką nors darydama Edžiui, ji galvodavo apie visa tai, ką buvo dariusi Tomui ir Timočiui; ji rūpinosi ir tais malonumais, kurių, jos nuomone, sūnums neteko patirti. Nors ir trumpam, Edis O’Hara grąžino jos mirusius berniukus į gyvenimą.

Merion neatrodė labai svarbu, ar Tedas žino apie jos santykius su Edžiu, ar ne, ji tik stebėjosi, kodėl jis nieko nesako , juk turėjo žinoti. Su Edžiu Tedas elgėsi maloniai kaip visada, be to, pastaruoju metu praleisdavo su juo daugiau laiko.

Kartą, pasiėmęs didelį aplanką su laisvai sukrautais piešiniais, Tedas paprašė Edžio nuvežti jį į Niujorką. Į šimto mylių kelionę jie leidosi Merion „Mersedesu“. Tedas Edžiui rodė, kaip važiuoti į jo dailės galeriją, kuri buvo arba Tompsono gatvėje netoli Brumo kampo, arba Brumo gatvėje netoli Tompsono kampo – Edis neprisiminė. Atidavęs piešinius, Tedas nusivedė Edį priešpiečių ten, kur buvo nusivedęs Tomą ir Timotį. Jis sakė, kad berniukams patiko. Edžiui irgi patiko, nors jis pasijuto nesmagiai, kai – važiuojant atgal į Sagaponaką – Tedas pareiškė esąs dėkingas už tai, kad jis toks geras Merion draugas. Ji buvusi tokia nelaiminga; nuostabu matyti ją vėl besišypsančią.

– Jis taip ir pasakė? – paklausė Merion Edžio.

– Būtent taip, – raportavo Edis.

– Labai keista, – pratarė Merion. – Maniau, kad kaip nors pasišaipys.

Tačiau Edis Tedo elgesyje neįžvelgė beveik jokios pašaipos. Tiesa, vieną kartą Tedas pakomentavo Edžio fizinę būklę, bet Edis taip ir nesuprato, ar tai buvo užuomina apie dieną naktį trunkančias jo treniruotes su Merion, ar ne.

Savo darbo kambaryje, šalia telefono, Tedas turėjo prisilipinęs kokio pustuzinio pavardžių ir telefono numerių sąrašą; tai buvo jo nuolatiniai skvošo varžovai ir (kaip sakė Merion) vieninteliai draugai vyrai. Vieną popietę, kai kažkuris iš tų nuolatinių varžovų staiga atšaukė susitikimą, Tedas pasiūlė pažaisti Edžiui. Edis anksčiau buvo išreiškęs neseniai kilusį susidomėjimą skvošu, bet taip pat Tedui prisipažinęs, kad žaidžia „blogiau negu naujokas“.