Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Labai! – sumikčiojo jis.

Greitai pakeitusi pokalbio temą, ji papasakojo, jog Tedas iš tikrųjų iš Harvardo nebuvo išmestas. Jam tik pasiūlė išeiti akademinių atostogų. – „Už pareigų nevykdymą“, berods taip jis aiškino,– pasakė Merion.

Ant visų knygų aplankų apie autorių Tedą Koulą būdavo rašoma, kad jis išmestas iš Harvardo. Matyt, ši pusiau tiesa jam patiko: jis atseit buvo toks protingas, kad pateko į Harvardą, ir toks originalus, kad net nesistengė ten išsilaikyti.

– Tiesą sakant, jis paprasčiausiai tingėjo, – tarė Merion. – Niekada nemėgo daug dirbti. – Truputį patylėjusi, ji Edžio paklausė:– O kaip tau su juo sekasi?

– Darbo ne per daugiausia, – prisipažino Edis.

– Žinoma, aš taip ir maniau, – pasakė Merion. – Tedas tave pasisamdė, nes jam reikėjo vairuotojo.

Merion dar nebuvo baigusi vidurinės mokyklos, kai susipažino su Tedu ir jis padarė ją nėščią. Bet per kelerius metus, kol Tomas ir Timotis paūgėjo, ji išlaikė vidurinį išsilavinimą atitinkančius egzaminus; vėliau įvairiuose koledžų miesteliuose Naujojoje Anglijoje užbaigė keletą kursų, mokydamasi ne visą dieną. Praėjo dešimt metų, kol ji baigė Niu Hampšyro universitetą – tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt antraisiais, kai buvo likę vos metai iki sūnų žūties. Dažniausiai ji rinkdavosi literatūros ir istorijos kursus – daug daugiau, negu reikėjo koledžo laipsniui gauti; dėl nenoro studijuoti kitus privalomus dalykus jai vėliau išdavė diplomą.

– Šiaip ar taip, – pasakė ji Edžiui, – koledžo laipsnio aš norėjau tik todėl, kad jo neturėjo Tedas.

Tomas ir Timotis labai ja didžiavosi, kai ji baigė universitetą.

– Jau buvau betampanti rašytoja, kai jie žuvo, – atskleidė paslaptį Merion. – Taip viskas ir baigėsi.

– Jūs buvote rašytoja ? – paklausė Edis. – Tai kodėl liovėtės rašyti?

Ji atsakė, jog negalėjo pasikliauti savo slapčiausiomis mintimis, nes visą laiką mąstė tik apie berniukų mirtį; negalėjo nieko laisvai išgalvoti, nes vaizduotė neišvengiamai ją nuvesdavo pas Tomą ir Timotį.

– Sunku ir patikėti, kad anksčiau aš mėgdavau pabūti viena su savo mintimis, – pasakė ji Edžiui. Merion abejojo, ar Tedas apskritai kada nors mėgo pabūti vienas su savosiomis. – Todėl visi jo apsakymai tokie trumpi ir skirti vaikams. Todėl jis piešia, ir piešia, ir piešia.

Edis, iki tol nesuvokęs, kaip jam įgriso mėsainiai, suvalgė didžiulę porciją.

– Šešiolikmečiui net meilė neatima apetito! – tarstelėjo Merion. Edis paraudo; juk jam nebuvo leidžiama sakyti, kaip ją myli. Jai tai nepatiko.

Paskui Merion Edžiui prisipažino, jog tąkart, tiesdama jam ant lovos rausvąjį megztinį, ypač rinkdama prie jo derančią liemenėlę bei kelnaites ir dėliodama viską į atitinkamas vietas, – „įsivaizduojamam aktui“, kaip ji pasakė, – ji jautė, jog tai pirmas jos kūrybinis impulsas po sūnų žūties; be to, tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai ji taip „nekaltai smaginosi“. Tariamas tokio smaginimosi nekaltumas atrodė ginčytinas, tačiau Edis nieku gyvu nebūtų suabejojęs Merion ketinimų nuoširdumu; jis tik truputį užsigavo girdėdamas, jog tai, kas jam yra meilė, jai – tik pasismaginimas. Nors ir būdamas šešiolikos metų, jis turėjo geriau suprasti jos perspėjimą.

Kai Merion susipažino su Tedu, Tedas sakėsi esąs neseniai išmestas iš Harvardo ir rašąs romaną; iš tiesų jis buvo išėjęs iš Harvardo prieš ketverius metus ir jau mokėsi kažkokioje Bostono meno mokykloje. Jis visuomet mokėjo piešti – vadino save savamoksliu. (Studijos meno mokykloje jam nebuvo tokios įdomios, kaip modeliai.)

Pirmaisiais metais po vedybų Tedas susirado darbą litografo dirbtuvėje ir tuoj pat pradėjo to darbo nekęsti. – Tedui joks darbas nebūtų patikęs, – pasakė Merion Edžiui. Be to, Tedas buvo išmokęs nekęsti litografijos; nesidomėjo ir graviravimu. („Nemėgstu aš nei vario, nei akmens“, – sakydavo jis Merion.)

Pirmasis Tedo Koulo romanas išėjo tūkstantis devyni šimtai trisdešimt septintaisiais, kai Tomui buvo vieneri ir Merion dar nesilaukė Timočio. Dauguma kritikų jį vertino palankiai, ir pardavinėti, kaip pirmąjį romaną, jį sekėsi daug geriau negu vidutiniškai. Tedas su Merion nusprendė turėti antrą vaiką. Apie antrąjį romaną, pasirodžiusį trisdešimt devintaisiais, praėjus metams po Timočio gimimo, atsiliepimų buvo ne tiek daug, be to, kritikams jis nepatiko; jo egzempliorių buvo parduota perpus mažiau negu pirmojo. Trečiąjį Tedo romaną, išspausdintą tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt pirmaisiais, – „prieš metus iki tavo gimimo“, priminė Edžiui Merion, – jei kas ir recenzavo, tai tik neigiamai. Knygų buvo parduota tiek mažai, kad galutinio skaičiaus Tedo leidėjas net nenorėjo sakyti. Ir tada, keturiasdešimt antraisiais, kai Tomui ir Timočiui buvo šešeri ir ketveri, išėjo „Pelė, rėpliojanti tarp sienų“. Dėl karo daugybė vertimų į kitas kalbas nepasirodė iš karto, bet vis tiek jau buvo aišku, kad Tedui Koului niekada nebereikės nekęsti darbo ar rašyti romanų.

– Sakyk, – paklausė Merion Edžio, – ar tave nukrečia šiurpas, kai pagalvoji, kad tu ir „Pelė, rėpliojanti tarp sienų“ gimėte tais pačiais metais?

– Nukrečia, – prisipažino Edis.

O kodėl tiek daug koledžų miestelių? (Koulai buvo gyvenę visoje Naujojoje Anglijoje.) Dėl Tedo elgesio su moterimis kildavo nemažai keblumų. Tedas Merion sakė, kad koledžų bei universitetų miesteliai – geriausios vietos vaikams auginti. Tenykštėse mokyklose mokymo lygis paprastai būdavo aukštas; teigiamą įtaką bendruomenei darydavo kultūrinis koledžo ar universiteto gyvenimas bei studentų sporto renginiai. Be to, Merion galėjo toliau mokytis. Ir socialiniu požiūriu, sakydavo Tedas, dėstytojų šeimos – gera draugija; iš pradžių Merion nesuprato, kiek daug jaunų mamyčių galima rasti tarp dėstytojų žmonų.

Tedas, vengęs visko, kas atrodė panašu į tikrą darbą aukštojoje mokykloje, – jis, beje, neturėjo ir reikiamo išsilavinimo tokiam darbui dirbti, – vis dėlto kiekvieną semestrą skaitydavo paskaitą apie meną rašyti ir piešti vaikams; dažnai tas paskaitas kartu finansuodavo Dailės ir Anglų kalbos bei literatūros fakultetai. Tedas visuomet pirmiausia pasakydavo, kad knygų vaikams kūrimo procesas, kukliu jo manymu, nėra menas; jis mieliau tai vadindavo amatu.

Tačiau tikrasis Tedo „amatas“, kaip pastebėjo Merion, buvo sisteminga gražiausių ir nelaimingiausių jaunų mamyčių paieška ir suvedžiojimas. Retkarčiais Tedo grobiu tapdavo ir kokia studentė, bet jaunos mamytės buvo lengviau pažeidžiamos.

Dauguma romanų baigiasi prastai, o pačių nelaimingiausių dėstytojų žmonų santuokiniai ryšiai ir taip jau būdavo netvirti, taigi nieko labai nestebino nuolatos dėl Tedo meilės nuotykių besiskiriančios poros.

– Todėl mes ir kraustėmės iš vienos vietos į kitą, – pasakė Merion Edžiui.

Koledžų bei universitetų miesteliuose jie lengvai susirasdavo nuomojamą namą; visuomet keletas dėstytojų atostogaudavo, be to, ten būdavo palyginti daug skyrybų. Vieninteliai pastovesni Koulų namai buvo sodyba Niu Hampšyre, kurioje jie praleisdavo mokinių atostogas, slidinėdavo ir gyvendavo bent porą mėnesių kiekvieną vasarą. Tie namai, kiek Merion galėjo prisiminti, nuo seno priklausė jos šeimai.

Kai berniukai žuvo, Tedas pasiūlė išvykti iš Naujosios Anglijos – toliau nuo visko, ką Naujoji Anglija jiems priminė. Rytinė Long Ailando pusė buvo niujorkiečių vasaros bei savaitgalių prieglobstis. Merion pagalvojo, kad jai bus lengviau nekalbėti su senais draugais.