Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Tačiau žiūrėdamas į daugybę Tomo ir Timočio nuotraukų, Edis matė, kad šis tas gero visgi buvo, Koulai buvo savaip laimingi ir turėjo draugų. Keliose nuotraukose jie sėdėjo prie kviestinių pietų stalo kartu su kitomis šeimomis, poromis su vaikais; Tomas ir Timotis, švęsdami gimimo dienas, irgi pasikviesdavo vaikų. Nors tik nedaugelyje nuotraukų Edis rado Merion ir Tedą – pagrindiniai jose buvo Tomas ir Timotis (ar bent jau jų kojos), – įrodymų, kad Merion ir Tedas kadaise buvo laimingi, netrūko; tačiau tai nebūtinai reiškė, kad jie buvo laimingi vienas su kitu. Net jeigu jų santuoka niekada nebuvo gera, Tedas ir Merion, be jokios abejonės, išgyveno daugybę malonių akimirkų su savo berniukais.

Pats Edis O’Hara negalėjo prisiminti tiek džiugių įvykių, kiek matė įamžintų tose nuotraukose. „Tačiau kur dingo Tedo ir Merion draugai?“ – stebėjosi Edis. Be auklių ir modelių (arba vieno modelio), daugiau niekas niekada pas juos neužsukdavo.

Būdama ketverių metų, Ruta Koul jau suprato, kad Tomas ir Timotis dabar gyvena kitame pasaulyje, o Edis žinojo, kad jie iš kito pasaulio ir atėję. Jie buvo mylimi.

Kad ir ką Ruta mokėsi daryti, ji mokėsi iš savo auklių; apskritai Edis nusprendė, jog auklės nevertos dėmesio. Pirmoji buvo vietinė mergina, draugaujanti su banditiškos išvaizdos vaikinu, irgi vietiniu, – bent jau taip Edžiui, žiūrinčiam iš Eksono perspektyvos, atrodė. Tas jos draugužis dirbo gelbėtoju ir, kaip visi gelbėtojai, puikiai mokėjo nepasiduoti nuoboduliui. Taigi tas banditas kasryt atveždavo auklę ir perverdavo Edį rūsčiu žvilgsniu, jei tik pamatydavo. Būtent ši auklė nuolatos vesdavosi Rutą į paplūdimį, kuriame degindavosi jos gelbėtojas.

Pirmą tos vasaros mėnesį Merion, kuri paprastai Rutą su aukle nuveždavo, o paskui pasiimdavo, tik vieną ar porą kartų paprašė Edžio tai padaryti. Auklė tada su juo nešnekėjo, o Ruta privertė Edį kaisti iš gėdos, vėl paklaususi: „Kur kojos?“

Popietinė auklė, vardu Alisa, buvo koledžo studentė, vairuojanti nuosavą automobilį. Ji taip aiškiai jautėsi už Edį pranašesnė, kad net nesiteikė su juo kalbėti – tik tarstelėjo kadaise pažinojusi vaikiną iš Ekseterio. Savaime suprantama, tas vaikinas baigė mokyklą anksčiau, negu Edis pradėjo joje mokytis, be to, Alisa prisiminė tik jo vardą – Čikis, o gal Čakis?

– Tikriausiai pravardė, – kvailai pasakė Edis.

Alisa atsiduso ir pažvelgė į jį su užuojauta. Edis išsigando, kad bus paveldėjęs tėvo polinkį garsiai sakyti, kas ir taip visiems aišku, ir kad netrukus kas nors daug negalvodamas duos jam pravardę, tokią kaip Mėtinis, kuri prilips visam gyvenimui.

Ta auklė koledžo studentė vasarai irgi buvo susiradusi darbą – viename iš Hamptonuose esančių restoranų, tačiau ne tokiame, kokiuose Edis valgydavo. Be to, ji buvo graži, todėl Edis, į ją žiūrėdamas, visuomet susigėsdavo.

Naktinė auklė buvo ištekėjusi moteris, kurios vyras dirbo dieną. Ji kartais atsivesdavo du savo vaikus; tie vaikai, nors už Rutą vyresni, pagarbiai žaisdavo su galybe Rutos žaislų – daugiausia lėlių ir lėlių namelių, į kuriuos pati keturmetė beveik nekreipė dėmesio. Rutai labiau patikdavo piešti arba kad jai skaitytų visokias istorijas. Savo kambaryje ji turėjo tikrą molbertą nupjautomis kojomis. Vienintelė Rutos mėgstama lėlė buvo be galvos.

Iš visų trijų auklių tik naktinė su Edžiu elgėsi draugiškai, tačiau Edis kiekvieną vakarą kur nors išeidavo. O grįžęs dažniausiai sėdėdavo savo kambaryje. Jam paskirtas svečių miegamasis ir vonia buvo tolimajame ilgo antro aukšto koridoriaus gale; kai Edis norėdavo parašyti laišką mamai ir tėčiui, ar šiaip ką parašinėti į savo sąsiuvinius, jam niekas ten netrukdydavo. Į namus siunčiamuose laiškuose jis nė karto neužsiminė, jog Tedas ir Merion vasarai išsiskyrę, – ir, be abejo, neprisipažino, kad nuolatos masturbuojasi, uosdamas Merion kvapą ir gniaužydamas prie jos kūno buvusius drabužius.

Tą rytą, kai Merion užklupo Edį besimasturbuojantį, jis buvo stropiai ant lovos išdėliojęs labai įtikimą Merion pakaitalą. Ten gulėjo persikų spalvos palaidinukė iš plono, vasariško audinio – kaip tik tinkama tokiam tvankiam butui – ir prie jos priderinta liemenėlė. Palaidinukę Edis buvo palikęs nesusagstytą. Iš dalies matoma liemenėlė – maždaug toje vietoje, kur ir turėjo būti liemenėlė, – buvo įkišta į palaidinukę, tarytum Merion dar tik rengtųsi. Šitaip gulintys drabužiai iš tikrųjų galėjo sukurti aistros, ar bent jau skubotumo, regimybę. Merion kelnaitės, irgi persikų spalvos, buvo padėtos teisingai (juosmuo aukštyn, šakumas žemyn) ir tokiu atstumu nuo liemenėlės, kokio reikėjo, kad atrodytų, jog čia Merion, su liemenėle ir kelnaitėmis. Edis, visiškai nuogas, – jis visuomet masturbuodavosi kaire ranka trindamas varpą į vidinę dešinės šlaunies pusę, – gulėjo veidu įsikniaubęs į praskleistą palaidinukę bei liemenėlę. Dešine ranka jis glostė neįsivaizduojamai švelnias šilkines Merion kelnaites.

Merion prireikė tik mažos sekundės dalelės, kad pamatytų, jog Edis nuogas, ir suprastų, ką jis veikia, – ir su kokiomis apčiuopiamomis vaizdinėmis priemonėmis! – tačiau tą akimirką, kai Edis ją pastebėjo, ji stovėjo sustingusi tarpduryje – nei ėjo artyn, nei traukėsi atgal. Atrodė, lyg būtų pasivaidenusi; Edis tikriausiai tikėjosi, jog taip ir yra; be to, jis iš pradžių ir pastebėjo ne Merion, o tik jos atspindį miegamojo veidrodyje. Merion, kuri matė ir Edžio atspindį, ir patį Edį, turėjo unikalią galimybę stebėti du Edžius, besimasturbuojančius vienu metu.

Iš tarpdurio ji dingo taip pat greitai, kaip ir buvo pasirodžiusi. Edis – dar nenuleidęs – suvokė, kad Merion ne tik jį matė, bet ir spėjo per tą sekundės dalį viską suprasti.

– Atsiprašau, Edi, – pasakė Merion iš virtuvės, kai jis paskubomis dėliojo į vietas jos drabužius. – Man derėjo pasibelsti.

Jis apsirengė, bet nedrįso išeiti iš miegamojo. Beveik tikėjosi išgirsti jos žingsnius, tolstančius laiptais žemyn, garažo link, – arba, dar geriau, nuvažiuojančio jos „Mersedeso“ burzgimą. Tačiau ji laukė. Negana to, kadangi negirdėjo, kaip ji lipo aukštyn, Edis susiprato garsiai dejavęs.

– Edi, čia aš kalta, – kalbėjo Merion. – Aš nepykstu . Tik truputį pasimečiau.

– Aš irgi, – sumurmėjo jis iš miegamojo.

– Viskas gerai… tai normalu , – tarė Merion. – Žinau, kad tavo amžiaus berniukai… – Jos balsas nutolo.

Kai jis pagaliau sukaupė drąsą ir išėjo, ji sėdėjo ant sofos.

– Eikš čia… bent jau pažiūrėk į mane! – tarė ji, bet jis stovėjo lyg suakmenėjęs, įsmeigęs žvilgsnį į grindis. – Edi, tai juokinga. Abu pasakykime, jog tai juokinga, ir pamirškime.

– Tai juokinga, – liūdnai išlemeno jis.

– Edi! Ateik čia! – įsakė ji.

Jis iš lėto pajudėjo jos link, vis dar nepakeldamas akių.

– Sėsk! – paliepė Merion, bet Edis tik bailiai pritūpė ant sofos kraštelio kitame gale – kuo toliau nuo jos.

– Ne, čia, – ji patapšnojo sofą tarp jų. Jis negalėjo pasijudinti.

– Edi, Edi… aš žinau, kokie būna tavo amžiaus berniukai, – vėl pasakė Merion. – Tavo amžiaus berniukai tai daro, ar ne? Ar galėtum save įsivaizduoti to nedarantį? – paklausė ji.

– Ne, – sušnibždėjo jis. Ir pradėjo verkti – niekaip negalėjo liautis.

– O, neverk, – griežtai tarė Merion. Ji pati niekada nebeverkdavo – buvo jau išsiverkusi.

Paskui ji atsisėdo taip arti, kad Edis net pajuto, kaip sofa įdumba, o jis svyra ir atsiremia į Merion. Jis verkė, o ji kalbėjo ir kalbėjo: