Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Bet jis, žinoma, buvo tik mažas berniukas. Jeigu tu būtum tas berniukas, argi nenorėtum atidaryti durų grindyse?“

„Tokia ir yra, – pagalvojo Edis O’Hara, – tos istorijos pabaiga.“ Jis nesuprato, kad tikroje istorijoje mažasis berniukas iš tiesų yra maža mergaitė. Jos vardas Ruta, ir jos mamytė nėra laiminga. Buvo ir kitokios durys grindyse, apie kurias Edis nieko nežinojo – dar nežinojo.

Keltas praplaukė pro Plam Gato sąsiaurį. Jau aiškiai buvo matyti Orient Pointas.

Edis gerai įsižiūrėjo į Tedo Koulo atvaizdus ant knygų aplankų. „Durų grindyse“ autoriaus nuotrauka buvo daryta vėliau negu „Pelės, rėpliojančios tarp sienų“. Abiejose ponas Koulas atrodė labai patrauklus; šešiolikmetis Edis pagalvojo, kad ir toks senyvas – keturiasdešimt penkerių metų – vyriškis, ko gero, dar gali sujaudinti moterų širdis ir protus. Toks vyriškis tikrai turėjo išsiskirti iš bet kokios minios Orient Pointe. Edis nežinojo, kad jam reikia dairytis Merion.

Kai tik keltas buvo prišvartuotas prie elingo, Edis nuo viršutinio denio atidžiai apžvelgė neįspūdingą žmonių sambūrį ant kranto; nepastebėjo nė vieno, bent kiek panašaus į tą elegantišką vyriškį iš nuotraukų. „Jis mane pamiršo!“ – išsigando Edis. Ir nežinia kodėl taip pagalvojęs staiga pajuto pagiežą tėvui – še tau ir eksoniečiai!

Tačiau nuo viršutinio denio Edis matė gražią moterį, mojuojančią kažkuriam kelto keleiviui, – tokią nuostabią, kad Edis net nenorėjo žiūrėti, kuriam čia vyrui ji mojuoja. (Jis buvo beveik įsitikinęs, kad ji mojuoja vyrui.) Ta nepaprastai puiki moteris taip traukė akį, kad Edžiui pasidarė sunku dairytis Tedo. Jo žvilgsnis vis krypo į ją – ji tiesiog sukėlė sąmyšį. (Akies krašteliu Edis matė, kaip kažkas nuo kelto nuvažiavo į akmenimis nusėtą paplūdimio smėlį ir automobilis iškart įklimpo.)

Edis buvo tarp paskutinių pakrikai iš kelto lipančių žmonių; viena ranka nešė sunkųjį kelioninį krepšį, o kita – mažesnį ir lengvesnį lagaminą. Jis apstulbo pamatęs, kad tokio kvapą užimančio grožio moteris tebėra toje pačioje vietoje, kur pirmą kartą ją pastebėjo, ir tebemojuoja. Ji stovėjo tiesiai prieš jį – ir atrodė, kad mojuoja jam. Edis bijojo, kad tuoj į ją atsitrenks. Ji buvo pakankamai arti, jis galėjo ją paliesti, užuodė jos kvapą – ji kvepėjo nuostabiai, kai staiga ištiesė ranką ir paėmė iš jo mažesnį ir lengvesnį lagaminą.

– Sveikas, Edi, – tarė.

Edis apmirdavo, kai tėvas kalbėdavosi su nepažįstamais žmonėmis, o dabar staiga suprato, ką reiškia iš tikrųjų numirti: jam užgniaužė kvapą, jis negalėjo ištarti nė žodžio.

– Jau maniau, kad niekada manęs nepamatysi, – pasakė gražioji moteris.

Nuo tos akimirkos jis niekada nesiliaus ją matęs, bent jau vaizduotėje – kai tik užmerks akis ir mėgins užmigti. Ji visuomet bus su juo.

– Ponia Koul? – šiaip taip sušnibždėjo jis.

– Merion, – tarė ji.

Jis nepajėgė ištarti jos vardo. Su savo sunkiuoju krepšiu iš paskutiniųjų vilkosi paskui ją prie automobilio. Na ir kas, kad ji su liemenėle? Jis vis tiek pastebėjo jos krūtis. O po elegantišku megztiniu – ilgomis rankovėmis – nebuvo matyti, ar ji skuta pažastis. Bet argi tai svarbu? Šiurkštūs ponios Heivlok pažastų plaukai, kadaise taip traukę jo dėmesį, ir netgi laisvai dribsintys jos papai nutolo į praeitį; dabar Edis jautėsi sutrikęs vien nuo minties, kad tokia eilinė moteris, kaip ponia Heivlok, galėjo jam sukelti, nors ir menką, geismą.

Kai jie priėjo prie automobilio – blankaus pomidoro raudonumo „Mersedeso“, – Merion padavė jam raktelius:

– Juk moki vairuoti? – paklausė. Edis dar neįstengė kalbėti. – Pažįstu tavo amžiaus berniukus – jūs mėgstate pavairuoti, kai tik pasitaiko proga, argi ne?

– Taip, ponia, – atsakė Edis.

– Merion, – pakartojo ji.

– Maniau, kad mane sutiks ponas Koulas, – paaiškino jis.

– Tedas, – tarė Merion.

Čia jau ne Ekseterio taisyklės. Privačioje mokykloje – ir netgi šeimoje, nes iš tikrųjų jis ir užaugo mokyklos aplinkoje, – visus reikėjo vadinti ponais ir poniomis; aplinkui buvo vien ponai ir ponios. Visi. O dabar Tedas ir Merion; atrodė, jog čia kitas pasaulis.

Atsisėdęs į vairuotojo vietą, Edis pamatė, kad greičio, stabdžių bei sankabos pedalai kaip tik patogiu atstumu nuo jo; jiedu su Merion buvo vienodo ūgio. Tačiau šio atradimo džiugesį bemat aptramdė jausmas, kad jam nežmoniškai pasistojo; aiškiai pastebimas strypas įsirėmė į vairo apačią. Tada pro šalį lėtai pravažiavo moliuskų sunkvežimis – vairuotojas, be abejo, irgi buvo atkreipęs dėmesį į Merion.

– Puikus darbas, jei tik sugebėsi, vaike! – šūktelėjo moliuskų sunkvežimio vairuotojas.

Kai Edis pasuko degimo raktelį, „Mersedesas“ atsiliepdamas švelniai suburzgė. O slapčia dirstelėjęs į Merion, Edis pamatė, kad ji žiūri į jį, kažkaip keistai vertindama; tas žvilgsnis jam buvo toks pat neįprastas, kaip ir jos automobilis.

– Nežinau, kur važiuoti, – prisipažino jis.

– Tu tik vairuok, – tarė vaikinui Merion. – Aš viską tau pasakysiu.

Masturbavimosi mašina

Pirmą tos vasaros mėnesį Ruta ir rašytojo padėjėjas matėsi retai. Jie nesusitikdavo Koulų virtuvėje – pirmiausia todėl, kad Edis ten nevalgydavo. Be to, nors keturmetė mergytė ir rašytojo padėjėjas miegodavo tame pačiame name, jų ėjimo gulti laikas gerokai skyrėsi, o miegamieji buvo toli vienas nuo kito. Rytais Ruta spėdavo papusryčiauti, arba su mama, arba su tėvu, kol Edis atsikeldavo. Anksčiau, negu Edis išsibudindavo, atvykdavo pirma iš trijų vaiko auklių, ir Merion išveždavo Rutą su aukle į paplūdimį. Jeigu oras būdavo paplūdimiui netinkamas, Ruta su aukle žaisdavo vaikų kambaryje arba beveik nenaudojamoje didžiulio namo svetainėje.

Vien dėl to, kad buvo erdvus, tas namas Edžiui O’Harai atrodė egzotiškas; juk iš pradžių Edis augo mažame mokytojams skirtame butelyje Ekseterio bendrabutyje, o vėliau – nekiek didesniame namuke, kuris irgi priklausė mokyklai. Tačiau tai, kad Tedas ir Merion nebegyvena kartu – kad niekada nemiega tame pačiame name, – Edį stebino (ir žadino jo smalsumą) dar labiau negu Tedo ir Merion namo dydis. Kad tėvai šitaip vienas nuo kito atsiskyrė, buvo nauja, paslaptinga permaina ir Rutai; keturmetė prie tos keistybės priprato nė kiek ne lengviau negu Edis.

Kad ir kaip tas atsiskyrimas turėjo paveikti Rutą ir Edį ateityje, pirmą vasaros mėnesį viskas atrodė labai sudėtinga. Kai Tedas nakvodavo išsinuomotame name, Edis rytais privalėdavo nuvažiuoti jo parsivežti; Tedas mėgdavo būti savo darbo kambaryje ne vėliau kaip dešimtą, taigi Edis pakeliui dar spėdavo užsukti į Sagaponako universalinę parduotuvę ir paštą. Edis paimdavo laikraščius bei laiškus ir nupirkdavo kavos su apskritomis akytomis bandelėmis jiems abiem. Kai išsinuomotame name nakvodavo Merion, Edis vis tiek paimdavo paštą, tačiau pusryčius pirkdavo tik sau – Tedas jau būdavo pavalgęs su Ruta. Merion pati vairavo savo automobilį. Kai nevažinėdavo su įvairiais pavedimais, – o tai darydavo dažnai, – Edis beveik visą dieną praleisdavo dirbdamas tuščiame Koulų išsinuomotame name.

Darbas buvo nesunkus: reikėdavo atsakyti į keletą Tedo garbintojų laiškų arba perspausdinti Tedo pataisytą ypač trumpo „Garso, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso“ rankraštį. Bent du kartus per savaitę Tedas kokį sakinį pridėdavo arba išbraukdavo; jis taip pat padėdavo arba nubraukdavo kablelius, kabliataškius pakeisdavo brūkšniais, o tuos paskui vėl kabliataškiais. (Edžio nuomone, Tedas išgyveno skyrybos krizę.) Geriausiu atveju šiaip taip būdavo sukurpiama nauja pastraipa – Tedas mašinėle rašydavo siaubingai – ir tuoj pat netvarkingai pataisoma pieštuku. O blogiausiu – ta pastraipa iki kito vakaro visai pradingdavo.