Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Edis neatplėšdavo ir neskaitydavo Tedui adresuotų laiškų, o dauguma tų, kuriuos jis spausdindavo, būdavo Tedo atsakymai vaikams. Mamytėms Tedas rašydavo pats. Edis niekada nematė, ką tos mamytės rašo Tedui arba Tedas joms. (Kai Ruta naktimis girdėdavo tėvo rašomosios mašinėlės taukšėjimą – tik naktimis, – tai, ką ji girdėdavo, dažniausiai būdavo ne kuriama nauja knyga vaikams, o laiškas kokiai nors jaunai mamytei.)

Sandėriai, kurių poros griebiasi, norėdamos pusiaukelėje į skyrybas elgtis mandagiai, dažnai būna labai detaliai parengti, ypač kai stengiamasi apsaugoti vaiką. Nors ketverių metų Ruta vėliau ir pamatė šešiolikmetį vaikiną, iš užpakalio užlipusį ant jos mamos, Rutos tėvai, vienas ant kito supykę ar vienas kito nekęsdami, niekada nekeldavo balso – ir nei mama, nei tėvas nieko tikrai blogo vienas apie kitą Rutai nešnekėjo. Turint galvoje šią žlugusios jų santuokos pusę, galima sakyti, jog Tedas ir Merion buvo sektini padoraus elgesio pavyzdžiai. Nesvarbu, kad susitarimas dėl nuomojamo namo atrodė nevykęs, kaip ir pats tas apgailėtinas būstas. Rutai nereikėjo gyventi tame name.

Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt aštuntaisiais, Hamptonų nekilnojamojo turto pardavimo agentų kalba sakant, tai buvo „ratinė“, o iš tikrųjų – tvankus vieno miegamojo butukas virš garažo dviem automobiliams, paskubomis suręstas ir pigiai apstatytas. Jis buvo Bridžo alėjoje, Bridžhamptone, – ne daugiau kaip už dviejų mylių nuo Koulų namų Pasanidžo alėjoje, Sagaponake, – ir naktį jo pakakdavo, kad kuris nors, Tedas arba Merion, galėtų miegoti pakankamai toli nuo kito. O dieną ten būdavo rašytojo padėjėjo darbo vieta.

To nuomojamo butuko virtuvėje niekas nieko nevirdavo; virtuvinis stalas – valgomojo nebuvo – stovėjo apkrautas gautais laiškais ir pradėtais rašyti atsakymais. Dieną prie jo dirbdavo Edis, o Tedas prie rašomosios mašinėlės sėsdavo kas antrą naktį, kai nakvodavo tame bute. Virtuvėje būdavo visokiausių gėrimų, dar kavos ir arbatos – ir daugiau nieko. Svetainėje, kuri buvo tiesiog pratęsta virtuvė, stovėjo televizorius ir sofa – ant jos Tedas periodiškai išsijungdavo, žiūrėdamas beisbolo rungtynes; televizoriaus Tedui prireikdavo tik tada, kai rodydavo beisbolą arba boksą. Merion, jeigu negalėdavo užmigti, žiūrėdavo naktinius filmus.

Miegamojo spintoje kabojo tik keletas nenumatytam atvejui laikomų Tedo ir Merion drabužių. Miegamajame niekada nebūdavo pakankamai tamsu; šviesa sklisdavo pro stoglangį be užuolaidų, kuris dažnai praleisdavo vandenį. Merion – kad taip nešviestų ir mažiau varvėtų – virš stoglangio prismaigstydavo rankšluostį, tačiau kai ten miegodavo Tedas, jis rankšluostį nuimdavo. Be iš viršaus sklindančios šviesos gal nebūtų žinojęs, kada keltis; ant sienos laikrodžio nebuvo, o kada ir kur nusisegė rankinį eidamas gulti, Tedas paprastai neprisimindavo.

Ta pati tarnaitė, kuri valydavo Koulų namus, užsukdavo ir į nuomojamą butą, tačiau tik išsiurbdavo dulkes ir pakeisdavo paklodes bei užvalkalus. Gal todėl, kad gana arti buvo tiltas, kur žvejai gaudydavo krabus, kaip masalą dažniausiai naudodami žalios vištienos gabalėlius, tame vieno miegamojo butuke nuolatos tvyrojo paukštienos ir sūraus jūros vandens kvapas. Be to, kadangi savininkas garaže laikė du savo automobilius, visi – Tedas, Merion ir Edis – skųsdavosi, kad kambariuose atsiduoda benzinu ir tepalu.

Jei kas šiek tiek ir gerino to buto vaizdą, tai nebent keletas Merion atsivežtų Tomo ir Timočio nuotraukų. Ji jas paėmė iš Koulų namuose Edžiui paskirto svečių kambario bei greta esančios svečių vonios. (Edis negalėjo žinoti, jog tie keli ant plikų sienų likę paveikslų kabliukai yra daugybės netrukus pasirodysiančių kabliukų pranašai. Jis nė nenumanė, kiek daug metų jam akyse stovės aiškiai tamsesni tapetų kvadratėliai tose vietose, kur kabojo vėliau nuimtos mirusių berniukų nuotraukos.)

Vis dėlto kelios Tomo ir Timočio nuotraukos Edžio kambaryje ir vonioje liko; jis dažnai į jas žiūrėdavo. Ypač į vieną, su Merion. Toje nuotraukoje – fotografuota buvo ryto saulės šviesoje, viešbučio kambaryje Paryžiuje – Merion gulėjo senoviškame pūkų patale; ji atrodė susivėlusi, mieguista ir laiminga. Šalia jos galvos ant pagalvės buvo basa vaiko pėda – ir dalis pižamos kelnėmis apmautos vaiko kojos, bedingstančios po apklotu. O toliau, kitame lovos gale, kyšojo kita basa pėda, logiškai priklausanti kitam vaikui, – tai galėjai suprasti ne tik iš didoko atstumo tarp abiejų pėdų, bet ir iš kitokios pižamos ant tos antros kojos.

Edis, be abejo, nežinojo, jog viešbutis buvo Paryžiuje – kadaise tikrai žavus „Hôtel du Quai Voltaire“, kuriame Koulai gyveno, kai Tedas reklamavo į prancūzų kalbą išverstą „Pelę, rėpliojančią tarp sienų“. Tačiau jis matė, kad ir lova, ir kiti šalia stovintys kambario baldai kažkokie neįprasti, greičiausiai europietiški. Edis padarė išvadą, jog tos basos kojos – Tomo ir Timočio, o fotografavo Tedas.

Štai pliki Merion pečiai – matyti tik puošnios liemenėlės ar apatinuko petnešėlės – ir viena nuoga ranka. Iš šiek tiek įžiūrimos pažasties galima suprasti, kad Merion jas švariai išsiskuta. Merion toje nuotraukoje turėjo būti dvylika metų jaunesnė – dar nesulaukusi trisdešimties, nors Edžiui ir dabar ji atrodė beveik tokia pat. (Tik ne tokia laiminga.) Gal dėl įžambiai ant pagalvių krintančios ryto šviesos jos plaukai nuotraukoje rodėsi tarytum šviesesni.

Kaip ir visos kitos Tomo ir Timočio nuotraukos, ši buvo padidinta – 8 x 10 colių – ir įdėta į brangius rėmelius su stiklu. Nukabinęs nuo sienos, Edis ją atremdavo į kėdės atlošą šalia lovos, ir Merion žiūrėdavo į jį, kai jis gulėdamas masturbuodavosi. Kad sustiprėtų iliuzija, jog ji šypsosi jam, reikėjo kaip nors išmesti iš galvos tas basas vaikų kojas. Edis nusprendė, kad lengviausiai pavyks tai padaryti, kai jų nebematys; dvi laiškinio popieriaus skiautelės, lipnia juostele priklijuotos prie stiklo, buvo kaip tik.

Tas užsiėmimas tapo kasnaktiniu ritualu; tačiau vieną vėlų vakarą Edžiui sutrukdė. Vos tik jis pradėjo plakti, pasigirdo beldimas į miegamojo duris, kurios buvo be užrakto, ir Tedas paklausė:

– Edi? Tu nemiegi? Mačiau šviesą. Ar galime įeiti?

Edis, savaime suprantama, pašoko kaip nuplikytas. Greitai užsitempė dar šlapias, bjauriai šaltas ir lipnias maudymosi kelnaites, džiūvusias ant kėdės atramos, čiupo nuotrauką ir, įpuolęs į vonios kambarį, kreivai pakabino į vietą ant sienos.

– Einu! – riktelėjo.

Tik atidaręs duris Edis prisiminė tas dvi prie stiklo priklijuotas laiškinio popieriaus skiauteles, slepiančias Tomo ir Timočio kojų egzistavimą. O vonios kambario duris jis buvo palikęs atviras. Tačiau nieko nebegalėjo padaryti; Tedas, su Ruta ant rankų, jau stovėjo svečių miegamojo tarpduryje.

– Ruta susapnavo sapną, – tarė tėvas. – Ar ne, Ruti?

– Taip, – pasakė vaikas. – Nelabai gražų.

– Ji norėjo įsitikinti, kad viena iš nuotraukų tebėra čia. Žinau, kad ji ne iš tų, kurias jos mamytė išsivežė į aną namą, – paaiškino Tedas.

– O, – tarė Edis, jausdamas kiaurai veriantį vaiko žvilgsnį.

– Kiekviena nuotrauka turi savo istoriją, – pasakė Tedas Edžiui.– Ruta visas moka papasakoti, ar ne, Ruti?

– Taip, – vėl pritarė vaikas. – Va! – sušuko keturmetė, pirštu rodydama nuotrauką, kabančią virš naktinio stalelio, šalia sujaukto Edžio patalo. Kėdė, Edžio tikslams pritraukta prie pat lovos, stovėjo ne ten, kur turėjo stovėti; Tedas, laikydamas Rutą, šiaip taip ją apėjo, kad galėtų iš arčiau pažiūrėti į nuotrauką.