Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Edi, paklausyk, būk geras, – sakė ji. – Maniau, kad kuri nors iš Tedo moterų dėvi mano drabužius… kartais jie atrodydavo suglamžyti arba kabodavo ne ant tų pakabų. Tačiau tai tu… ir iš tikrųjų buvai toks mielas – net sulankstydavai mano apatinius! Ar bent jau stengdavaisi. Aš niekada nelankstau nei kelnaičių, nei liemenėlių. Ir žinojau, kad Tedas jų neliečia, – pridūrė ji, o Edis raudojo. – O, Edi… tu paglostei mano savimeilę . Tikrai! Tai ne pati geriausia vasara… man malonu žinoti, kad yra žmogus, kuris galvoja apie mane.

Ji patylėjo; staiga pasirodė labiau sutrikusi negu Edis. Paskui greitai tarė:

– Ne ne, aš nemanau, kad iš tikrųjų galvoji apie mane. Viešpatie, būčiau baisi pasipūtėlė, ar ne? Gal tai tik drabužiai. Bet vis tiek jaučiuosi pamaloninta, net jeigu tau reikėjo tik mano drabužių. Tikriausiai yra daugybė mergaičių, apie kurias galvoji…

– Aš galvoju apie jus! – netikėtai išpyškino Edis. – Tik apie jus.

– Jei taip, tai nesidrovėk, – tarė Merion. – Tu padarei seną moterį laimingą !

– Jūs nesate sena moteris! – sušuko jis.

– Darai mane dar laimingesnę, Edi. – Ji paskubomis atsistojo, tarsi būtų norėjusi išeiti. Pagaliau jis išdrįso į ją pažvelgti. Pamačiusi jo veido išraišką, ji tarė: – Gerai pamąstyk, ką man jauti, Edi. Turiu galvoje, pasisaugok, – perspėjo.

– Aš jus myliu, – drąsiai pasakė jis.

Ji atsisėdo šalia jo – taip greitai, tarsi jis vėl būtų pradėjęs verkti.

– Nemylėk manęs, Edi, – tarė rimčiau, negu jis tikėjosi. – Galvok tik apie mano drabužius. Drabužiai tavęs neįskaudins. – Palinkusi dar arčiau prie jo, bet ne flirtuodama, ji paklausė: – Sakyk, ar yra kas nors, kas tau ypač patinka – iš to, ką vilkiu? – Jis taip keistai į ją žiūrėjo, kad ji vėl tarė: – Galvok tik apie mano drabužius, Edi.

– Tai, ką vilkėjote, kai pirmą kartą jus pamačiau, – pasakė jai Edis.

– Dievulėliau! – tarė Merion. – Net neprisimenu…

– Rausvas megztinis… priekyje susagstomas.

– Ta seniena! – sušuko Merion. Ji vos neprapliupo juoktis; Edis staiga suvokė, jog niekada nematė jos besijuokiančios. Merion jį visiškai užvaldė. Iš pradžių jis nedrįso į ją pažvelgti, o dabar negalėjo atitraukti akių. – Na, jeigu tai tau patinka, – šnekėjo Merion,– galbūt aš tave nustebinsiu! – Ji vėl atsistojo, vėl tarytum paskubomis. Dabar jam norėjosi verkti dėl to, kad suprato, jog Merion ketina išeiti. Stabtelėjusi prie durų į laiptinę, ji jau griežčiau tarė: – Nebūk toks rimtas, Edi… nebūk toks rimtas.

– Aš jus myliu, – pakartojo jis.

– Nemylėk, – priminė ji.

Nereikia nė sakyti, kad jis paskui visą dieną buvo išsiblaškęs.

Netrukus po to netikėto jų susitikimo jis vieną vakarą grįžo iš kino Sauthamptone ir rado ją stovinčią jo miegamajame. Naktinė auklė jau buvo išėjusi namo. Jis nusiminė, iš karto supratęs, kad Merion atėjo ne jo suvilioti. Ji pradėjo kalbėti apie nuotraukas jo miegamajame bei vonioje; atseit gailisi, kad taip įsibrovė, tačiau – kadangi nenori jam trukdyti – drįsta įeiti į jo kambarį jų pažiūrėti tik tada, kai jo nėra. Ypač daug ji galvojusi apie vieną iš nuotraukų – nesakė, apie kurią, – todėl, į ją žiūrėdama, ir užtrukusi šiek tiek ilgiau, negu derėjo.

Kai ji palinkėjo jam labos nakties ir išėjo, jis pasijuto toks nelaimingas, koks anksčiau nė neįsivaizdavo galįs būti. Bet guldamas į lovą staiga pastebėjo, kad ji sulankstė išmėtytus jo drabužius. Be to, nuo dušo užuolaidą laikančio metalinio strypo ji buvo nuėmusi kaip visada ten užmestą rankšluostį ir tvarkingai pakabinusi į vietą ant rankšluosčių kabyklos. Ir galiausiai, nors tai labiausiai krito į akis, Edis pamatė, kad jo lova paklota. Jis pats niekada jos neklodavo – Merion irgi, bent jau nuomojamame bute, niekada neklodavo savosios!

Rytą po dviejų dienų, padėjęs gautus laiškus nuomojamame bute ant virtuvinio stalo, Edis užsikaitė kavos. Laukdamas, kol vanduo užvirs, įėjo į miegamąjį. Iš pradžių jam pasirodė, kad ant lovos Merion, tačiau ten gulėjo tik jos rausvas kašmyro megztinis. (Tik!) Sagas ji buvo palikusi atsegtas, ilgas rankoves – atmestas atgal, tarytum megztinyje esanti nematoma moteris gulėtų sunėrusi nematomas rankas už nematomos galvos. Priekyje pro praskleistą tarpą buvo matyti liemenėlė; tai atrodė dar geidulingiau negu visos ankstesnės Edžio dėlionės. Liemenėlė buvo balta, kelnaitės irgi – jas Merion buvo padėjusi tiksliai ten, kur dėdavo Edis.

Ateikite čia…

Tą penkiasdešimt aštuntųjų vasarą Tedo Koulo pasirinkta jauna mamytė buvo slapukė ponia Von – smulki, tamsaus gymio, iš pažiūros laukinė. Kokį mėnesį Edis ją matė tik Tedo piešiniuose. Žinoma, Edis matė tik tuos piešinius, kuriems ponia Von pozavo kartu su sūnumi – irgi smulkiu, tamsaus gymio, iš pažiūros laukiniu; į juos žiūrint, Edžiui atrodė, kad jie, ko gero, linkę kandžioti žmones. Nei nykštukiški ponios Von veido bruožai, nei per daug jaunatviška trumpų plaukų šukuosena negalėjo užmaskuoti audringo, ar bent jau nepastovaus, tos jaunos mamytės temperamento. Ir jos sūnus atrodė pasirengęs spjaudytis ar šnypšti, kaip kampe užspeistas kačiukas, – gal jam nepatiko pozuoti?

Kai ponia Von pirmą kartą atvažiavo pozuoti viena , jos judesiai – kai ėjo nuo automobilio iki Koulų namo, o paskui vėl prie automobilio – buvo ypač slapukiški. Išgirdusi menkiausią garselį, ji šaudė akimis į visas puses kaip žvėris, laukiantis puolimo. Ponia Von, be abejo, dairėsi Merion, tačiau Edis, kuris dar nežinojo, kad ponia Von pozuoja nuoga ir kad būtent jos stiprų kvapą jis (ir Merion) užuodė nuomojamame bute ant pagalvių, klaidingai pamanė, jog ta moterėlė gal visada tokia liguistai nervinga.

Be to, Edį per smarkiai buvo užvaldžiusios mintys apie Merion, kad jis dar kreiptų dėmesį į ponią Von. Nors Merion daugiau nebeišdykavo – nebekūrė savo kopijų, gundomai išdėliotų nuomojamame bute ant lovos, paties šešiolikmečio Edžio manipuliacijos su rausvuoju kašmyro megztiniu, prisigėrusiu nuostabaus Merion kvapo, patenkindavo jį kaip niekada anksčiau.

Galima sakyti, kad Edis O’Hara gyveno savotiškame masturbavimosi rojuje. Reikėjo jam ten ir likti – reikėjo įsikurti visam laikui. Netrukus Edis supras, kad ir turėti Merion daugiau, negu turėjo prieš kelias dienas, jam negana. Tačiau ne jis, o Merion reguliavo jų santykius; buvo aišku, kad jeigu kas dar tarp jų ir atsitiks, tai tik tada, kai to panorės Merion.

Pirmiausia ji nusivežė jį pietauti. Šįkart sėsdama prie vairo nepaklausė, ar jis nori vairuoti. Edis net pats nustebo, pajutęs dėkingumą tėvui už tai, kad privertė įsidėti keletą marškinių, kaklaraiščių ir „universalų“ sportinį švarkelį. Tačiau Merion, pamačiusi jį su tradicine Ekseterio uniforma, pasakė, kad jis puikiausiai galėtų apsieiti arba be kaklaraiščio, arba be švarko – ten, kur jie važiuoja, abiejų tikrai nereikia. Restoranas Ist Hamptone neatrodė toks prašmatnus, kaip Edis tikėjosi, ir buvo aišku, kad padavėjai įpratę matyti Merion; jie neprašomi nešė jai vyną – ji išgėrė tris taures.

Pirmą kartą ji su Edžiu tiek daug šnekėjo:

– Jau laukiausi Tomo, kai ištekėjau už Tedo… tada buvau tik metais už tave vyresnė, – pasakė Edžiui Merion. (Ji nuolatos jam primindavo jų amžiaus skirtumą.) – Kai tu gimei, man buvo dvidešimt treji. Kai būsi mano amžiaus, man bus šešiasdešimt dveji,– toliau kalbėjo ji. Dukart užsiminė apie savo dovaną jam, tą rausvą kašmyro megztinį: – Ar tau patiko mano staigmena? – paklausė.