Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Toje nuotraukoje Timotis, nusibrozdinęs kelį, sėdėjo ant spintelės didelėje virtuvėje. Tomas kaip tikras daktaras stovėjo šalia ir dalykiškai žiūrėjo į brolio žaizdą, vienoje rankoje laikydamas ritinėlį marlės, kitoje – pleistrą, pasirengęs gydyti. Timotis tada buvo gal metais vyresnis už Rutą. Tomas atrodė kokių septynerių.

– Jo kelis kruvinas, bet jis pasveiks? – paklausė Ruta tėvo.

– Žinoma, pasveiks, tik reikia aprišti, – pasakė vaikui Tedas.

– O siūti nereikia? Adatos nereikia? – klausinėjo Ruta.

– Ne, Ruti. Tik tvarsčio.

– Jis tik truputį sulūžęs , bet nemirs – taip? – paklausė Ruta.

– Taip, – atsakė Tedas.

– Dar ne dabar, – pridūrė keturmetė.

– Taip, Ruti.

– Čia tik truputis kraujo, – pabrėžtinai tarė Ruta.

– Ruta šiandien įsipjovė, – paaiškino Tedas Edžiui. Ir parodė tvarstį ant vaiko kulno. – Paplūdimyje užlipo ant kriauklės. O paskui susapnavo…

Ruta, patenkinta, kad išgirdo istoriją apie nubrozdintą kelį ir pamatė nuotrauką, dabar žiūrėjo tėvui per petį; kažkas vonios kambaryje patraukė jos dėmesį.

– Kur kojos? – paklausė keturmetė.

– Kokios kojos, Ruti?

Edis jau slinko į tą pusę, kad užstotų vonios kambarį.

– Ką tu padarei? – paklausė Ruta Edžio. – Kas atsitiko kojoms?

– Apie ką čia šneki, Ruti? – nesuprato Tedas. Jis buvo girtas; bet netgi girtas Tedas palyginti neblogai laikėsi ant kojų.

Ruta pirštu parodė į Edį:

– Kojos! – piktai tarė ji.

– Ruti, nebūk tokia nemandagi! – subarė ją Tedas.

– Rodyti pirštu nemandagu? – paklausė vaikas.

– Pati žinai, kad nemandagu, – atsakė tėvas. – Atleisk, kad įsibrovėm, Edi. Visada šitaip rodom Rutai nuotraukas, kai paprašo. Bet pastaruoju metu, kadangi nenorim tau trukdyti… ji retai jas mato.

– Gali ateiti pažiūrėti nuotraukų, kai tik panorėsi, – pasakė Edis vis dar susiraukusiam vaikui.

Jie jau buvo koridoriuje prie Edžio miegamojo durų, kai Tedas tarė:

– Pasakyk „labanakt, Edi“ – gerai, Ruti?

– Kur kojos? – vėl paklausė keturmetė, akimis įsisiurbusi į Edį. – Ką tu padarei?

Jie ėjo koridoriumi tolyn, tėvas šnekėjo:

– Tu mane stebini, Ruti. Paprastai nebūni tokia nemandagi.

– Aš mandagi, – piktai tarė Ruta.

– Na… – Tik tiek Edis išgirdo Tedą sakant. Be abejo, kai jie nutolo, Edis iš karto puolė į vonios kambarį ir nukrapštė laiškinio popieriaus skiauteles nuo mirusių berniukų kojų; paskui drėgnu rankšluosčiu nutrynė lipnios juostelės žymes nuo stiklo.

Pirmą tos vasaros mėnesį Edis O’Hara buvo tikra masturbavimosi mašina, bet daugiau niekada nebeėmė Merion nuotraukos nuo vonios kambario sienos ir nebedrįso net galvoti apie Tomo ir Timočio kojų slėpimą. Užtat kone kiekvieną rytą masturbuodavosi nuomojamame bute – tikėjosi, kad ten jam niekas nesutrukdys ir neužklups įsijautusio.

Po naktų, kai ten būdavo miegojusi Merion, Edis galėdavo mėgautis ant nepaklotos lovos pagalvių išsilaikiusiu jos kvapu. Kitais rytais, kad susijaudintų, jam pakakdavo pačiupinėti ir pauostyti kokį nors jos drabužį. Sieninėje spintoje Merion laikė tokį lyg ir apatinuką ar naktinius marškinėlius, su kuriais miegodavo; be to, ten buvo stalčius, pilnas liemenėlių bei kelnaičių. Edis vylėsi, kad kada nors Merion spintoje paliks ir tą rausvą kašmyro megztinį, kuriuo vilkėjo, kai jis pirmą kartą ją pamatė; jis dažnai ją įsivaizduodavo, apsirengusią tuo megztiniu. Tačiau pigiame bute virš garažo dviem automobiliams nebuvo ventiliatorių, slogaus karščio neišsklaidydavo joks vėdinimas. Koulų namuose Sagaponake net šilčiausiomis dienomis jausdavai vėsą bei skersvėjus, o nuomojamas būstas Bridžhamptone buvo klaustrofobiškas ir tvankus. Vargu ar Edis iš tikrųjų galėjo tikėtis, kad Merion kada nors čia prireiks to rausvo kašmyro megztinio.

Nors ir reikėjo važinėti į Montoką ir atgal parvežti to bjauriai dvokiančio sepijų rašalo, apskritai Edžio darbas, kaip rašytojo padėjėjo, buvo nesunkus – nuo devynių iki penkių, ir už tai Tedas Koulas mokėjo penkiasdešimt dolerių per savaitę. Edis privalėjo rūpintis degalais Tedo automobiliui, kurį vairuoti nebuvo taip malonu, kaip Merion „Mersedesą“. Tedo penkiasdešimt septintųjų „Ševis“ buvo juodos ir baltos spalvos – tai, ko gero, atspindėjo ribotus grafikos menininko interesus.

Vakarais, apie penktą ar šeštą, Edis dažnai važiuodavo į paplūdimį paplaukioti – arba pabėgioti, tačiau tai darydavo rečiau ir be entuziazmo. Kartais ten būdavo daug bangų mūšoje žvejojančių vyrų; jie lėkdavo sunkvežimiais išilgai paplūdimio, vydamiesi žuvų būrius. Didesnių išvarytos į krantą, smulkios žuvelės šokinėdavo ant drėgno, kietai suplūkto smėlio – tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios Edžiui nelabai patiko ten bėgioti.

Kiekvieną vakarą, Tedui leidus, Edis važiuodavo į Ist Hamptoną arba Sauthamptoną pažiūrėti kokio filmo ar tiesiog suvalgyti mėsainio. Jis pats mokėdavo už bilietus į kiną (ir už viską, ką valgydavo) iš algos, kurią gaudavo iš Tedo, ir vis tiek sutaupydavo daugiau negu dvidešimt dolerių per savaitę. Kartą kine Sauthamptone jis pamatė Merion.

Ji viena sėdėjo tarp žiūrovų, apsirengusi anuo rausvu kašmyro megztiniu. Tą vakarą buvo ne jos eilė nakvoti nuomojamame bute, taigi neatrodė tikėtina, kad rausvasis kašmyro megztinis galiausiai atsidurs aptriušusio būsto virš garažo dviem automobiliams sieninėje spintoje. Tąkart išvydęs Merion vieną, Edis vėliau dairydavosi jos automobilio ir Sauthamptone, ir Ist Hamptone. Porą sykių iš tikrųjų jį pastebėjo, bet pačios Merion daugiau kine nematė.

Ji kur nors važiuodavo beveik kiekvieną vakarą; su Ruta valgydavo retai, pati sau nevirdavo nieko. Edis numanė, kad Merion, jeigu važiuoja pietauti, tai valgo geresniuose restoranuose negu tie, kuriuose lankosi jis. Ir dar Edis suprato, kad jeigu pradės jos ieškoti tuose geruose restoranuose, jo penkiasdešimties dolerių per savaitę ilgam neužteks.

Kaip vakarus praleidžia Tedas, nežinojo niekas; aišku buvo tik tai, kad jis negali vairuoti. Prie nuomojamo buto jis laikė dviratį, tačiau Edis nė karto nematė jo važiuojančio. Bet vieną vakarą, kai Merion nebuvo namuose, suskambėjo Koulų telefonas ir naktinė auklė pakėlė ragelį; skambino barmenas iš restorano Bridžhamptone, kur ponas Koulas (pasak barmeno) valgydavo ir gerdavo kone kasnakt. O tą vakarą ponas Koulas kažkaip neįprastai svyravęs, išvažiuodamas dviračiu. Barmenas norėjo įsitikinti, kad ponas Koulas laimingai grįžo namo.

Edis nuvažiavo į Bridžhamptoną, o iš ten pasuko tuo keliu į nuomojamą butą, kurį, jo manymu, turėjo pasirinkti Tedas. Ir netrukus pamatė: iš pradžių Tedas mynė pedalus pačiu Okeano kelio viduriu, paskui – kai jį apšvietė Edžio žibintai – nuvinguriavo į minkštą kelkraštį. Edis sustabdė automobilį ir paklausė, ar nereikia pavėžėti. Tedui buvo likę mažiau negu pusė mylios.

– Aš turiu kuo važiuoti! – atsakė Tedas ir rankos mostu nuvijo Edį tolyn.

O vieną rytą – po Tedo nakvynės nuomojamame bute – į miegamojo pagalves buvo įsigėręs kitos moters kvapas; daug stipresnis negu Merion. „Vadinasi, jis turi kitą moterį!“ – pagalvojo Edis, dar nieko nežinodamas apie Tedo pomėgį vilioti jaunas mamytes. (Tuometinė jauna graži mamytė ateidavo pozuoti tris rytus per savaitę – iš pradžių su vaiku, mažu berniuku, o paskui viena.)

Tedas Edžiui daug neaiškino, kodėl jiedu su Merion skiriasi, tik pasakė, jog labai gaila, kad jo atvykimas dirbti sutapo su „tokiu liūdnu tokio ilgo vedybinio gyvenimo laikotarpiu“. Nors tas pasakymas galėjo reikšti, jog „liūdnas laikotarpis“ galbūt praeis, matydamas, kaip Tedas ir Merion stengiasi laikytis kuo toliau vienas nuo kito, vaikinas kasdien vis labiau įsitikindavo, kad jų santuokai jau galas. Be to, Tedas sakė tik tai, kad jų vedybinis gyvenimas buvo „ilgas“; jis neištarė žodžio „geras“ arba „laimingas“.