Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Nesinervink, vaike, – tarė. – Juk visi turime tėvus.

– Taip, – atsakė Edis.

– Be to, – toliau filosofavo moliuskų sunkvežimio vairuotojas,– jis gal paprasčiausiai dėl tavęs nerimauja. Paklausius neatrodo, kad būtų labai lengva… bet aš nesu rašytojo padėjėjas. Net neįsivaizduoju, ką tu turėsi daryti .

– Aš irgi neįsivaizduoju, – prisipažino Edis.

– Gal nori alaus? – pasiūlė vairuotojas, bet Edis mandagiai atsisakė; dabar, kai jautėsi geriau, nenorėjo, kad vėl pradėtų pykinti.

Edžio manymu, viršutiniame denyje nebuvo nė vienos dėmesio vertos moters ar merginos; tačiau moliuskų sunkvežimio vairuotojas jo nuomonei, matyt, nepritarė ir toliau klaidžiojo akimis, atidžiai įsižiūrėdamas į visas moteris bei merginas. Dvi merginos, įvažiavusios į keltą automobiliu, dėjosi esančios labai svarbios; nors atrodė ne daugiau kaip pora metų vyresnės už Edį, o gal ir Edžio amžiaus, aiškiai buvo matyti, kad Edį jos laiko per jaunu. Edis tik vieną kartą į jas žvilgtelėjo.

Priėjusi europiečių pora su baisiu akcentu angliškai paprašė, kad Edis juos nufotografuotų stovinčius laivo pirmagalyje, – esą tai jų medaus mėnuo. Edis mielai tai padarė. Tik vėliau jam į galvą toptelėjo mintis, kad moters, kaip europietės, pažastys galėjo būti neskustos. Bet ji vilkėjo švarkelį ilgomis rankovėmis; be to, Edis nesuprato, ar ji su liemenėle.

Jis grįžo prie savo sunkaus kelioninio krepšio ir mažesnio lagamino. Lagamine buvo tik „universalus“ sportinis švarkelis, marškiniai ir kaklaraiščiai; jis beveik nieko nesvėrė, tačiau mama sakė, kad tik šitaip „gerieji“ Edžio drabužiai, kaip ji vadino, nesusilamdys. (Mama ir sudėjo juos į lagaminą.) Kelioniniame krepšyje buvo visa kita – drabužiai, kuriuos norėjo vežtis pats Edis, jo sąsiuviniai ir keletas pono Beneto (neabejotinai mėgstamiausio jo anglų kalbos mokytojo) rekomenduotų knygų.

Edis neturėjo pasiėmęs visų Tedo Koulo kūrinių. Buvo juos skaitęs. Tai kokia prasmė dar visur tampytis? Vienintelės išimtys buvo O’Harų šeimai priklausanti „Pelė, rėpliojanti tarp sienų“ – tėvas primygtinai reikalavo, kad Edis gautų pono Koulo autografą, – ir paties Edžio mėgstamiausia Tedo knyga vaikams. Kaip ir Rutos, Edžio mėgstamiausia knyga buvo ne garsioji pelė tarp sienų. Edžiui labiausiai patiko „Durys grindyse“; tiesą sakant, skaitydamas jis vos kelnių neprikrovė iš baimės. Tačiau tada neatkreipė dėmesio į prie autorinės teisės ženklo esančią datą ir nesuprato, jog „Durys grindyse“ – pirmoji knyga, Tedo išleista po sūnų mirties. Tedui apskritai turėjo būti sunku ją parašyti; ji tikrai atspindėjo dalelę siaubo, kurį Tedas išgyveno tomis dienomis.

Jeigu leidėjas nebūtų Tedo taip užjautęs dėl nelaimės, ištikusios jo vaikus, ta knyga gal išvis nebūtų pasirodžiusi. Kritikai kone vienbalsiai atsiliepė apie ją nepalankiai, bet parduodama ji vis tiek buvo beveik taip pat sėkmingai, kaip ir kitos Tedo knygos; jo populiarumas pasirodė esąs neginčijamas. Pati Dot O’Hara sakė, jog būtų tikras nusižengimas moralei, bemaž vaiko prievartavimas, jei kas nors garsiai skaitytų tą knygą savo sūnui ar dukrai. Tačiau Edį „Durys grindyse“ tiesiog pakerėjo; tiesą sakant, mokyklų miesteliuose tai buvo lyg ir kultinė knyga – tokia peiktina.

Kelte Edis pavartė „Pelę, rėpliojančią tarp sienų“. Tiek kartų jau buvo ją perskaitęs, kad dabar nebeskaitė nė žodžio; žiūrėjo tik į piešinius, kurie jam patiko labiau negu daugumai literatūros kritikų. Geriausiu atveju kritikai sakydavo, jog iliustracijos „sustiprina įspūdį“ arba „nekrinta į akis“. Dažniau atsiliepimai būdavo neigiami, bet ne visai neigiami. (Pavyzdžiui: „Iliustracijos gal ir nemenkina pačios istorijos, bet mažai ir prideda. Tikėkimės, kad kitą kartą bus geresnės.“) Bet Edžiui jos patiko.

Įsivaizduotoji pabaisa rėpliojo tarp sienų; štai ji, be rankų ir be kojų, tempia save dantimis, šliaužia ant kailio. Dar geriau buvo nupiešta baisioji suknelė mamytės spintoje, atgyjanti ir mėginanti nulipti nuo pakabo. Ta suknelė buvo su viena koja – nuoga koja, kyšančia iš po apačios; ir su ranka – tik su delnu ir riešu, išsirangiusiu iš vienos rankovės. Labiausiai trikdė išsipūtę vienos krūties kontūrai, tarytum moteris, arba tik kai kurios jos dalys, būtų beįgaunančios formą suknelės viduje.

Niekur knygoje nebuvo paguodžiančio piešinio su tikra pele tarp sienų. Paskutinėje iliustracijoje jaunesnysis berniukas nemiegodamas guli lovoje, išsigandęs artėjančio garso. Maža rankute berniukas daužo sieną – kad pelė bėgtų tolyn. Tačiau pelė ne tik nebėga; ta pelė neproporcingai didelė . Ji ne tik didesnė už abu berniukus kartu; ji didesnė už lovos galvūgalio lentą – didesnė už visą lovą.

O mėgstamiausią Tedo Koulo knygą Edis išsiėmė iš krepšio ir, kol keltas plaukė, dar kartą perskaitė. „Durys grindyse“ niekada nepatiks Rutai; tėtis jai tos istorijos nepasakojo, tik po kelerių metų Ruta galėjo pati ją perskaityti. Ji jos nekęs.

Ten buvo skoningai, tačiau gana niūriai nupieštas negimęs kūdikis motinos gimdoje:

„Gyveno kartą mažas berniukas, kuris nežinojo, ar nori gimti,– tokia buvo knygos pradžia. – Jo mamytė irgi nežinojo, ar nori, kad jis gimtų.

Taip buvo todėl, kad jie gyveno trobelėje miške, ežero saloje, – ir daugiau aplink juos negyveno niekas. Ir toje trobelėje vienos durys buvo grindyse.

Mažas berniukas bijojo to, kas buvo po durimis grindyse, mamytė irgi bijojo. Kartą, labai seniai, per Kalėdas trobelėje lankėsi kiti vaikai, tačiau jie atidarė duris grindyse ir dingo skylėje po trobele, visos jų dovanos irgi dingo.

Vieną kartą mamytė mėgino vaikų ieškoti, bet kai atidarė duris grindyse, išgirdo tokį šiurpų garsą, kad jos plaukai visiškai pabalo, kaip vaiduoklio. Ir užuodė tokį baisų kvapą, kad jos oda susiraukšlėjo kaip razina. Praėjo ištisi metai, kol mamytės oda vėl išsilygino ir plaukai vėl pasidarė nebe balti. Be to, kai atidarė duris grindyse, mamytė pamatė tokių baisių dalykų, kurių nebenorėjo daugiau matyti, kaip tos gyvatės, kuri galėjo taip sumažėti, kad pralįstų pro grindų duryse plyšį – net kai durys uždarytos, – o paskui vėl taip padidėti, kad nusineštų ant nugaros visą trobelę, tarsi gyvatė būtų milžiniška sraigė, o trobelė – jos kiautas.“

(Būtent į tą piešinį pažiūrėjęs, Edis O’Hara susapnavo košmarą – ir ne tada, kai buvo vaikas, o kai buvo jau šešiolikos metų!)

Kiti dalykai po durimis grindyse tokie baisūs, kad galite juos tik įsivaizduoti. (Šalia – sunkiai aprašoma tų baisių dalykų iliustracija.)

Todėl mamytė ir nežinojo, ar nori turėti mažą berniuką trobelėje miške, ežero saloje, – kur daugiau niekas negyvena. Ypač ji baiminosi dėl viso to, kas galėjo būti po durimis grindyse. Bet paskui ji pagalvojo:

„Kodėl gi ne? Aš jam tik pasakysiu, kad neatidarytų durų grindyse!“

Na, mamytei lengva pasakyti, o kaipgi mažas berniukas? Jis iki šiol nežinojo, ar nori gimti pasaulyje, kur yra durys grindyse ir daugiau aplinkui niekas negyvena. Tačiau buvo ir gražių dalykų miške, ir saloje, ir ežere. (Čia buvo nupiešta pelėda, ir antys, plaukiojančios prie salos, ir pora narų (paukščių), nardančių ramiame vandenyje.)

„Gal reikėtų pabandyti savo laimę?“ – pagalvojo mažas berniukas. Taigi jis gimė ir buvo labai laimingas. Ir jo mamytė vėl buvo laiminga, nors ji kasdien bent vieną kartą savo mažam berniukui pasakydavo:

– Jokiu būdu – niekada, niekada, niekada – neatidaryk durų grindyse!