Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Savaitgaliais Ekseteryje rengiamuose šokiuose nevietinės mergaitės Edžiui atrodydavo neprieinamos. Jos atvažiuodavo traukiniais ir autobusais, dažnai iš kitų internatinių mokyklų arba iš tokių miestų kaip Bostonas ir Niujorkas. Būdavo daug geriau apsirengusios ir tarytum moteriškesnės negu dauguma mokytojų žmonų – išskyrus ponią Heivlok.

Prieš išvykdamas iš Ekseterio, Edis pervertė penkiasdešimt trečiųjų metraštį, ieškodamas Tomo ir Timočio Koulų nuotraukų – tai buvo paskutinis jų albumas. Tai, ką rado, jį gerokai išgąsdino. Tie berniukai nepriklausė nė vienam klubui, tačiau Tomas buvo nufotografuotas ir su mokyklos futbolo, ir su ledo ritulio komanda, o nedaug nuo brolio atsilikęs Timotis – su jaunių futbolo ir jaunių ledo ritulio komandomis. Tačiau Edį baugino ne tai, kad jie mokėjo spardyti kamuolį ir čiuožti ant ledo. Jis išsigando pamatęs tuos berniukus daugybėje momentinių nuotraukų, visame albume, – tokios atsitiktinai padarytos nuotraukos paprastai ir būna metraščio pagrindas, ir jose moksleiviai neabejotinai smagiai leidžia laiką. Tomas ir Timotis mažne visur buvo su kamuoliu. Jie buvo laimingi ! – suvokė Edis.

Štai niurkosi berniukų krūvoje bendrabučio rūkomajame, kvailioja su ramentais, pozuoja su sniego semtuvais, lošia kortomis – Tomas dažnai su cigarete, tabaluojančia dailių lūpų kamputyje. O mokyklos šokių vakaruose Koulų berniukai nufotografuoti su gražiausiomis mergaitėmis. Vienoje nuotraukoje Timotis ne šoka, o tiesiog glėbesčiuoja savo partnerę; kitoje Tomas kažkokią mergaitę bučiuoja – jie šaltą dieną lauke, krinta sniegas, abu apsirengę kupranugarių vilnos paltais, Tomas, suėmęs už šaliko, traukia mergaitę artyn. Tie berniukai turėjo pasisekimą ! (O paskui jie mirė.)

Keltas prapūškavo tarytum pro kokią laivų statyklą; keletas karinių laivų stovėjo sausajame doke, kiti plūduriavo ant vandens. Paskui, toldamas nuo kranto, keltas dar praplaukė porą švyturių. Toliau sąsiauryje burinių valčių buvo mažiau. Sausumoje, labiau į krašto gilumą, diena buvo karšta ir miglota – netgi anksti ryte, kai Edis išvažiavo iš Ekseterio, – tačiau ant vandens pūtė šaltas šiaurės rytų vėjas, o saulė tai išlįsdavo, tai vėl pradingdavo už debesų.

Viršutiniame denyje tebesigaluodamas su sunkiu kelioniniu krepšiu bei mažesniu ir lengvesniu lagaminu – ir dar ta jau sumaigyta dovana vaikui – Edis perkrovė daiktus. Buvo aišku, jog įpakavimas dar labiau nukentės, kai Edis nugrūdo dovaną į patį krepšio dugną, tačiau bent jau nebereikėjo laikyti jos po smakru. Be to, jam prireikė kojinių; iš ryto įsiavė į mokasinus basnirčia, bet kojos ėmė šalti. Susiradęs ant marškinėlių apsirengė medvilninį sportinį megztinį. Tik dabar, pirmą kartą atsidūręs toli nuo mokyklos, staiga suvokė, jog dėvi Ekseterio marškinėlius ir Ekseterio megztinį. Sutrikęs dėl tokio, kaip jam pasirodė, begėdiško išgarbintos mokyklos reklamavimo, Edis megztinį išvertė į kitą pusę. Ir tik tada suprato, kodėl kai kurie vyresniųjų klasių mokiniai visada Ekseterio megztinius nešioja išvirkščius; šis naujas mados aukštumų suvokimas Edžiui reiškė, kad jis pasirengęs susidurti su vadinamuoju tikru pasauliu, – jeigu iš tikrųjų yra toks pasaulis, kur eksoniečiams patariama laikinai pamiršti Ekseterio patirtį (arba išversti ją į kitą pusę).

Dar daugiau pasitikėjimo savimi Edžiui teikė tai, kad jis mūvėjo džinsais, nepaklausęs mamos įtikinėjimų, jog chaki spalvos kelnės būtų „tinkamesnės“; nors Tedas Koulas Mėtiniui rašė, jog berniukas švarką ir kaklaraištį gali pamiršti, – nes Edžio vasaros darbui neprireiks, kaip Tedas vadino, „Ekseterio uniformos“, – tėvas primygtinai reikalavo, kad jis įsidėtų keletą marškinių, kaklaraiščių ir, Mėtinio žodžiais tariant, „universalų“ sportinį švarkelį.

Tik perkraudamas daiktus viršutiniame denyje Edis pagaliau atkreipė dėmesį į storą voką, tėvo įduotą be jokių paaiškinimų,– vien tai jau atrodė labai keista, nes tėvas paaiškindavo viską. Ant voko buvo įspaustas privačios Filipso Ekseterio mokyklos atgalinis adresas ir tėvo ranka dar dailiai prirašyta: O’HARA. Viduje Edis rado visų Hamptonuose gyvenančių eksoniečių pavardes ir adresus. Taip vyresnysis O’Hara suprato pasirengimą nenumatytam atvejui – juk visuomet gali apsilankyti pas kokį kolegą iš Ekseterio ir paprašyti pagalbos! Vos žvilgtelėjęs Edis pamatė, kad nė vieno iš jų nepažįsta. Šešių žmonių pavardės buvo su adresais Sauthamptone, dauguma mokyklą baigę ketvirtajame bei penktajame dešimtmetyje; vienas vyrukas, baigęs tūkstantis devyni šimtai devynioliktais, Edžio nuomone, neabejotinai turėjo būti jau išėjęs į pensiją ir, ko gero, per senas, kad apskritai prisimintų, jog mokėsi Ekseteryje. (Iš tikrųjų tam žmogui buvo tik penkiasdešimt septyneri.)

Dar trys ar keturi eksoniečiai gyveno Ist Hamptone, tik pora Bridžhamptone bei Sag Harbore ir po vieną ar du Amagansete, Votermile bei Sagaponake – Edis žinojo, kad Koulai gyvena Sagaponake. Jis jautėsi priblokštas. Nejaugi tėtis visiškai jo nepažįsta? Edis nieku gyvu nesikreiptų į tuos svetimus žmones, kad ir kokios bėdos spaudžiamas. Eksoniečiai! – jis vos nesušuko garsiai.

Edis Ekseteryje pažinojo nemažai mokytojų šeimų; dauguma, nors ir nelaikė mokyklos privalumų savaime suprantamu dalyku, pernelyg nesipūsdavo, kad yra eksoniečiai. Atrodė labai neteisinga, kad tėvas nei iš šio, nei iš to privertė Edį jaustis taip, tarytum jis nekęstų Ekseterio; iš tikrųjų vaikinukas suprato, kaip jam pasisekė, kad mokosi Ekseteryje. Vargu ar jį būtų priėmę į tą mokyklą, jei tėvas nebūtų mokytojas; be to, jis jautėsi neblogai pritapęs prie kitų moksleivių – kiek apskritai sportui abejingas jaunuolis gali pritapti berniukų mokykloje. Tiesą sakant, šitaip bijodamas savo amžiaus mergaičių, Edis berniukų mokykloje nebuvo nelaimingas.

Jis, pavyzdžiui, visuomet masturbuodavosi tik ant savo rankšluosčio, kurį paskui išplaudavo ir pakabindavo į vietą vonios kambaryje; be to, Edis niekada nesulamdydavo mamos prekių paštu katalogų puslapių su moteriškus apatinius demonstruojančiomis manekenėmis – vaizdiniu dirgikliu, kurio reikėjo jo vaizduotei sužadinti. (Labiausiai jam patiko subrendusios moterys su korsetais.) Neblogai Edžiui sekdavosi masturbuotis ir be katalogų, tamsoje, kur jis liežuvio galiuku tarytum jausdavo sūroką plaukuotų ponios Heivlok pažastų skonį, o minkštos sumaigytos pagalvės būdavo lyg putlios jos krūtys – į jas įsikniaubęs, jis sūpuodavosi, kol užmigdavo, o tada dažnai susapnuodavo ją. (Ponia Heivlok, kol buvo pačiame gražume, neabejotinai suteikdavo šią vertingą paslaugą daugybei eksoniečių.)

Tačiau kodėl ponia Koul – zombis? Edis žiūrėjo, kaip moliuskų sunkvežimio vairuotojas ryja dešrainį ir užsigeria alumi. Nors Edis buvo alkanas, nieko burnoje neturėjęs nuo pusryčių, šiek tiek į šoną pakrypusiame ir degalais atsiduodančiame kelte nejautė jokio noro nei valgyti, nei gerti. Retkarčiais viršutinis denis sudrebėdavo, ir visas keltas imdavo siūbuoti. Nemalonu buvo dar ir todėl, kad Edis sėdėjo pavėjui nuo kamino. Jį net pradėjo pykinti. Vaikščiodamas po denį pasijuto geriau, bet visiškai atgijo tik tada, kai rado šiukšlių dėžę ir, nutaikęs akimirką, išmetė tėvo voką su visų Hamptonuose gyvenančių eksoniečių pavardėmis ir adresais.

Paskui Edis padarė dar šį tą, dėl ko tik truputį susigėdo: jis priėjo prie virškinimo kančias kenčiančio moliuskų sunkvežimio vairuotojo ir drąsiai atsiprašė už savo tėvą. Moliuskų sunkvežimio vairuotojas sulaikė raugulį: