Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Be jaunųjų Rutos auklių, su kuo dar galėtum susitikinėti? – klausė Merion. – Nebent ypač mėgtum bendrauti. Tomas mėgo bendrauti, o Timotis – ne; jis buvo labiau linkęs į savistabą, kaip ir tu. Nors tu atrodai panašesnis į Tomą, – pasakė Edžiui Merion,– manau, kad esi kaip Timotis.

– O, – tarė Edis. Buvo priblokštas. Merion galvojo apie jį dar prieš jam atvykstant!

Jie toliau žiūrėjo nuotraukas. Tarytum nuomojamas butas būtų buvęs tik kažin koks slaptas kambarys svečiams skirtoje namo dalyje ir Edžio su Merion kartu praleistas vakaras dar nebūtų pasibaigęs; abu jautėsi paprasčiausiai perėję į kitą kambarį, prie kitų nuotraukų. Iš virtuvės – Merion ten be perstojo kalbėjo – pasuko į miegamąjį, kur ji kalbėjo toliau, rodydama vienintelę Tomo ir Timočio nuotrauką, kabančią virš lovos galvūgalio lentos.

Edis lengvai atpažino labiausiai įsimintiną Ekseterio vietą. Mirę berniukai pozavo pagrindinio mokyklos korpuso tarpduryje, kur po smailiu frontonu virš durų buvo lotyniškas užrašas – didelio mūrinio pastato bei pačių tamsiai žalių dvigubų durų fone aiškiai išsiskiriančioje balto marmuro plokštėje iškalti žeminantys žodžiai:

HVC VENITE PVERI

VT VIRI SITIS

(„U“ raidės žodžiuose HUC, PUERI ir UT, be abejo, buvo iškaltos kaip „V“.) Ten su švarkais ir kaklaraiščiais stovėjo Tomas ir Timotis – tais metais, kai mirė. Septyniolikmetis Tomas atrodė jau beveik vyras, o penkiolikos metų Timotis – visai dar berniukas. Tarpdurį, kuriame jie buvo nufotografuoti, išdidūs daugybės eksoniečių tėvai dažniausiai pasirinkdavo kaip foną nuotraukoms. Edis galvojo apie tai, kiek daug nesusiformavusių kūnų ir protų buvo įėję pro duris po tuo įsakmiu ir grėsmingu kvietimu:

ATEIKITE ČIA BERNIUKAI

IR TAPKITE VYRAIS

Tačiau Tomui ir Timočiui taip neatsitiko. Staiga Edis susivokė, kad Merion, pasakojusi apie nuotrauką, nebešneka; jos žvilgsnis buvo įsmeigtas į ant lovos ištiestą rausvą kašmyro megztinį (ir į puošnią alyvų spalvos liemenėlę bei prie jos priderintas kelnaites).

– Dievulėliau – tik ne rausva su alyvine! – tarė Merion.

– Apie spalvas negalvojau, – prisipažino Edis. – Man patiko… nėriniai. – Tačiau jį išdavė akys; jis žiūrėjo į liemenėlės dekoltė, bet negalėjo prisiminti to žodžio. Į galvą atėjo tik tarpkrūtis , nors Edis žinojo, jog sakoma ne taip.

– Dekoltė? – pasufleravo Merion.

– Taip, – sušnibždėjo Edis.

Merion pakėlė akis į virš lovos kabantį laimingų sūnų atvaizdą: Huc venite pueri (ateikite čia berniukai) ut viri sitis (ir tapkite vyrais). Edis jau buvo iškentėjęs dvejus lotynų kalbos mokymosi metus, ir grėsmingai artėjo dar vieneri. Jis staiga prisiminė seną Ekseterio juokelį apie tai, koks galėtų būti tinkamesnis šio užrašo vertimas („Ateikite čia berniukai ir būkite nuvarginti2“), bet jautė, kad Merion nenusiteikusi juokauti.

Žiūrėdama į savo berniukus ant vyrystės slenksčio, Merion tarė:

– Aš netgi nežinau, ar jie prieš numirdami spėjo su kuo nors pasimylėti. – Edis, prisimindamas penkiasdešimt trečiųjų metraštyje matytą nuotrauką, kur Tomas bučiuoja mergaitę, buvo linkęs manyti, kad Tomas spėjo. – Tomas gal ir spėjo, – pridūrė Merion. – Buvo toks… visų mėgstamas. Tačiau Timotis tai tikrai ne – jis buvo drovus. Ir tik penkiolikos… – Ji nutilo ir vėl pažvelgė į anksčiau dėmesį patraukusį rausvo megztinio ir alyvinių apatinių derinį ant lovos. – O tu ar jau mylėjaisi, Edi? – netikėtai paklausė Merion.

– Ne, žinoma, ne, – atsakė jai Edis. Ji jam nusišypsojo – su gailesčiu. Jis stengėsi neatrodyti toks pasigailėtinas ir nevertas meilės, koks manė esąs.

– Jei mergaitė mirtų, nespėjusi pasimylėti, sakyčiau, kad jai pasisekė, – toliau kalbėjo Merion. – Bet berniukui … dievulėliau, juk berniukai tik to ir nori, argi ne? Berniukai ir vyrai, – pridūrė ji. – Ar ne tiesą sakau? Juk tu tik to ir nori?

– Taip, – tarė nevilties apimtas šešiolikmetis.

Merion, stovėdama prie lovos, paėmė alyvų spalvos liemenėlę su nuostabia dekoltė, paėmė ir prie jos priderintas kelnaites, tik rausvąjį kašmyro megztinį pastūmėjo toliau:

– Čia per karšta, – pasakė Edžiui. – Tikiuosi, nesupyksi, jei nesirengsiu megztinio?

Jis stovėjo sustingęs, širdis daužėsi, o Merion pradėjo segiotis palaidinukės sagas.

– Užsimerk, Edi, – turėjo pasakyti ji. Užsimerkęs jis išsigando, jog apalps. Jautė, kad svyruoja į šonus; tik taip galėjo išsilaikyti nejudindamas kojų. – Gerai, – išgirdo ją sakant. Merion gulėjo ant lovos su liemenėle ir kelnaitėmis. – Dabar man eilė užsimerkti, – tarė ji.

Edis nusirengė nevikriai – visą laiką žiūrėjo į ją. Pajutusi jo svorį šalia savęs, Merion pasivertė ant šono, veidu į jį. Kai jie pažvelgė vienas kitam į akis, Edį staiga pervėrė skausmas. Merion šypsenoje jis pamatė daugiau motiniškumo negu to, ką slapčia tikėjosi pamatyti.

Jis jos nelietė, bet kai pradėjo liesti save, ji suėmė jį už sprando ir prispaudė jo veidą sau prie krūtų, į kurias jis pirma nedrįso net žvilgtelėti. Kita ranka ji paėmė jo dešinę ranką ir ryžtingai padėjo ten, kur matė Edį ją dedant aną kartą – ant kelnaičių šakumo. Jis pajuto, kad išsilieja į savo kairį delną, taip greitai ir smarkiai, kad net krūptelėjo. Nustebusi Merion irgi krūptelėjo: – Viešpatie, čia tai greitumas! – tarė ji. Laikydamas suskliaustą delną prieš save, Edis šoko bėgti į vonią, kol nepriteršė.

Apsiplovęs grįžo į miegamąjį ir rado Merion tebegulinčią ant šono, beveik taip, kaip buvo palikęs. Iš karto nesiryžo gultis šalia jos. Bet Merion, nė nekrustelėjusi ir į jį nepažvelgusi, tarė:

– Ateik čia.

Jie gulėjo žiūrėdami vienas kitam į akis, kaip Edžiui atrodė, ištisą amžinybę – bent jau jis nenorėjo, kad ta akimirka baigtųsi. Visą gyvenimą jis ją laikys širdyje kaip pavyzdį, kas yra meilė. Tai buvo nieko daugiau nenorėjimas, nesitikėjimas, kad kas nors darys daugiau, negu ką tik padarė; tiesiog pilnatvės pojūtis. Atrodė, kad niekas negali būti vertas jaustis geriau.

– Ar moki lotynų? – sušnibždėjo Merion.

– Taip, – pašnibždomis atsakė jis.

Ji nukreipė žvilgsnį aukštyn, akimis rodydama virš lovos kabančią tų reikšmingų durų, pro kurias jos sūnūs taip ir neįėjo, nuotrauką:

– Tai pasakyk man lotyniškai, – sušnibždėjo Merion.

– Huc venite pueri… – pradėjo Edis, vis dar pašnibždomis.

– Ateikite čia berniukai… – taip pat pašnibždomis išvertė Merion.

– … ut viri sitis , – užbaigė Edis; jis pajuto, kaip Merion paėmė jo ranką ir vėl uždėjo sau ant kelnaičių šakumo.

– … ir tapkite vyrais, – sušnibždėjo Merion. Ji vėl suėmė jį už sprando ir prispaudė jo veidą sau prie krūtų. – Tačiau tu ir dabar dar nesimylėjai, ar ne? – paklausė ji. – Turiu galvoje, ne iš tikrųjų.

Edis užsimerkė, prigludęs prie maloniai kvepiančios jos krūtinės:

– Ne, ne iš tikrųjų, – sutiko jis. Buvo sunerimęs, nes nenorėjo, kad jo žodžiai nuskambėtų kaip skundas. – Bet aš labai labai laimingas, – pridūrė. – Jaučiu pilnatvę .

– Aš tau parodysiu, kas yra pilnatvė , – pasakė Merion.

2 Žodžių žaismas: viri – vyrai ( lot. ), weary – nuvarginti ( angl. ).

Įkaitas

Dėl lytinio pajėgumo, tai šešiolikmetis sugeba pakartotinai atlikti veiksmą neįsivaizduojamą daugybę kartų per, trisdešimt devynerių metų Merion tvirtinimu, nepaprastai trumpą laiką.