Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Nauja vieta, naujas vaikas, naujas gyvenimas, – pasakė ji Edžiui.– Bent jau taip mes tikėjomės.

Kad Tedo meilės nuotykiai nesibaigė ir tada, kai jie nebegyveno Naujosios Anglijos koledžų bei universitetų miesteliuose, Merion neatrodė keista. Tiesą sakant, neištikimas jis būdavo netgi dažniau, nors aistros jo romanuose nepadaugėjo. Meilės nuotykiai Tedui buvo tarytum žalingas įprotis . Merion sukirto lažybų pati su savimi, kas nugalės: ar Tedo įprotis vilioti moteris, ar išgėrinėti. (Merion lažinosi, kad Tedas lengviau atsisakytų alkoholio.)

Be to, kaip aiškino Edžiui Merion, viliojimas visuomet būdavo ilgesnis negu pats meilės romanas. Pirmiausia Tedas piešdavo paprastą portretą, dažniausiai motiną su vaiku. Paskui motina pozuodavo viena, dar vėliau – nuoga. O aktai jau atskleisdavo iš anksto numatytą progresiją: nekaltybė, kuklumas, smukimas, gėda.

– Ponia Von! – pertraukė Merion pasakojimą Edis, prisiminęs slapukišką tos moterėlės elgesį.

– Ponia Von dabar išgyvena smukimo laikotarpį, – tarė Merion.

„Kaip tokia maža moterėlė, labai jau stiprų kvapą ta ponia Von paliko ant pagalvių“, – galvojo Edis; ir dar jis pagalvojo, kad pasirodytų neprotingas, netgi gašlus, jei kalbėdamas su Merion pasakytų savo nuomonę apie ponios Von kvapą.

– Tačiau jūs gyvenote su juo šitiek metų, – liūdnai pratarė šešiolikmetis. – Kodėl jo nepalikote?

– Berniukai jį mylėjo, – paaiškino Merion. – O aš mylėjau berniukus. Buvau sumaniusi palikti Tedą, kai berniukai baigs mokyklą – kai jie išeis iš namų. Arba kai baigs koledžą, – jau šiek tiek abejodama pridūrė Merion.

Nors ir labai dėl jos nuliūdęs, Edis vis tiek suvalgė visą kalną deserto.

– Tuo man ir patinka berniukai, – pasakė jam Merion. – Kad ir kas atsitiktų, tai neišmuša jūsų iš vėžių.

Važiuojant namo, ji leido Edžiui vairuoti. Pati atsidarė langą ir užsimerkė. Nakties vėjelis kedeno jai plaukus.

– Malonu, kai tave veža, – pasakė Edžiui. – Tedas visada gerdavo per daug. Visada vairuodavau aš. Na… beveik visada, – sušnibždėjo ir atsuko Edžiui nugarą; gal verkė, nes jos pečiai virpėjo, tačiau be jokio garso. Kai jie grįžo į namus Sagaponake, arba vėjas buvo nudžiovinęs jos ašaras, arba ji išvis neverkė. Edis, kadangi pats buvo prieš ją apsiverkęs, žinojo tik tai, kad Merion verkimui nepritaria.

Namuose, paleidusi naktinę auklę, Merion išsiėmė iš šaldytuvo atkimštą butelį ir įsipylė ketvirtą taurę vyno. Paskui privertė Edį eiti kartu pažiūrėti, ar miega Ruta; eidama dar pašnibždėjo, kad, nors atrodo atvirkščiai, kadaise ji tikrai buvo gera motina.

– Tačiau bloga motina Rutai nebūsiu, – pridūrė vis dar pašnibždomis. – Geriau išvis nebūsiu jai motina, negu būsiu bloga.

Tada Edis nesuprato, kad Merion jau apsisprendusi palikti dukterį Tedui. (Tada ir Merion nesuprato, jog Tedas Edį pasisamdė ne tik todėl, kad jam reikėjo vairuotojo.)

Tėvų miegamajame įjungta silpna naktinė lempelė taip menkai apšvietė Rutos kambarį, jog Tomo ir Timočio nuotraukos buvo vos matomos; tačiau Merion vis tiek reikalavo, kad Edis į jas pažiūrėtų. Ji norėjo Edžiui papasakoti, ką berniukai kiekvienoje iš jų veikia ir kodėl būtent šitas ji pakabino Rutos kambaryje. Paskui Merion nusivedė Edį į savo vonios kambarį, kur nuotraukos buvo apšviestos tik truputį ryškiau. Edis šiaip taip įžiūrėjo vandens temą – Merion, matyt, manė, kad vonioje tai tinka: atostogos Tortoloje ir Angviloje; vasaros iškyla prie tvenkinio Niu Hampšyre; Tomas ir Timotis, kai abu dar buvo mažesni už Rutą, kartu maudosi vonioje – Timas verkia, o Tomas ne.

– Jam į akis pateko muilo, – pašnibždėjo Edžiui Merion.

Toliau jie ėjo į tėvų miegamąjį; Edis ten buvo pirmą kartą – ir pirmą kartą matė nuotraukas, apie kurias Merion dabar jam pasakojo. Taip abu apvaikščiojo visą namą. Ėjo iš vieno kambario į kitą, nuo vienos nuotraukos prie kitos, kol Edis suprato, kodėl Ruta taip susijaudino dėl popieriaus skiautelių ant basų Tomo ir Timočio kojų. Ruta tikriausiai buvo taip keliavusi į praeitį daugybę kartų – ir tėvo, ir motinos glėbyje – ir tėvų pasakojamos istorijos, be abejo, keturmetei atrodė tokios pat svarbios, kaip ir pačios nuotraukos. Gal netgi svarbesnės. Ruta augo jausdama ne tik viską apimantį mirusių brolių buvimą, bet ir neprilygstamą jų nebuvimo svarbą.

Nuotraukos buvo istorijos, ir atvirkščiai. Pakeisti nuotraukas, kaip padarė Edis, atrodė toks pat neįmanomas dalykas, kaip ir pakeisti praeitį. Praeities, kurioje gyveno mirę Rutos broliai, niekas negalėjo peržiūrėti ir pataisyti. Edis sau prisiekė, kad pamėgins už patirtą skriaudą vaikui kaip nors atsilyginti, būtinai ją įtikins, kad viskas, ką ji girdėjo apie mirusius brolius, yra nekintama. Tokiame nepatikimame pasaulyje, su tokia neaiškia ateitimi, vaikas galėjo neabejoti bent jau dėl to. Bet ar tikrai ?

Daugiau negu po valandos Merion baigė ekskursiją Edžio miegamajame – ir galiausiai greta esančiame svečių vonios kambaryje. Atrodė gana fatališka, kad paskutinė nuotrauka, sužadinusi jos prisiminimus, buvo ta, kurioje ji gulėjo lovoje su dviem basom kojom.

– Man patinka ši jūsų nuotrauka, – įstengė pasakyti Edis, bet nedrįso pridurti, kad masturbavosi, žiūrėdamas į nuogus Merion pečius ir į jos šypseną. Tarytum pirmą kartą, Merion neskubėdama apžiūrėjo save dvylikos metų senumo nuotraukoje:

– Man buvo dvidešimt septyneri, – pasakė, ir praėjęs laikas, jo liūdnumas, plūstelėjo jai į akis.

Taurė vyno, kurią ji dabar atsainiai baigė gerti, buvo jau penkta. Paskui, jau tuščią, padavė Edžiui. Jis taip ir liko sustingęs svečių vonios kambaryje – stovėjo mažų mažiausiai penkiolika minučių, kai Merion išėjo.

Kitą rytą nuomojamame bute Edis, vos pradėjęs ant lovos dėlioti rausvąjį kašmyro megztinį, puošnią šilkinę alyvų spalvos liemenėlę ir prie jos priderintas kelnaites, išgirdo nenormaliai garsius Merion žingsnius ant laiptų, vedančių aukštyn iš garažo. Į duris ji ne pasibeldė, o padaužė. Bijojo ir šįkart užklupti Edį veiksmo įkarštyje. Jis dar negulėjo nusirengęs šalia savo kūrinio, bet vis tiek akimirką sutriko, o paskui jau buvo per vėlu slėpti Merion drabužius. Prieš Merion ateinant, Edis kaip tik galvojo, koks kvailas spalvų derinys jam pasitaikė – rausva su alyvine; tačiau ne Merion drabužių spalvos žadino Edžio aistrą. Jį patraukė nėriniai, kuriais buvo papuoštas kelnaičių juosmuo ir nuostabi liemenėlės dekoltė. Edis sunerimęs tebemindžikavo, kai Merion padaužė duris dar kartą; jis paliko drabužius ant lovos ir nuskubėjo jos įleisti.

– Tikiuosi, nesutrukdžiau, – tarė ji nusišypsojusi. Buvo su akiniais nuo saulės; įėjusi į kambarį, juos nusiėmė. Pirmą kartą Edis atkreipė dėmesį į Merion amžių, kurį išdavė raukšlelės išoriniuose jos akių kampučiuose. Ko gero, praėjusį vakarą Merion buvo išgėrusi per daug vyno – penkios taurės alkoholio jai jau buvo daug.

Didžiam Edžio nustebimui, ji žengė tiesiai prie pirmos iš tų kelių Tomo ir Timočio nuotraukų, kurias buvo atsivežusi į nuomojamą butą, ir ėmė aiškinti, kodėl parinko būtent šitas. Tomas ir Timotis čia atrodė maždaug Edžio amžiaus, o tai reiškė, kad fotografuoti jie buvo prieš pat mirtį. Merion sakė pamaniusi, jog Edžiui jo bendraamžių nuotraukos gal pasirodys įprastos ir malonios, ypač tokiomis neįprastomis ir nemaloniomis aplinkybėmis. Ji prisipažino, kad jaudinosi dėl Edžio dar gerokai prieš jam atvykstant, nes žinojo, kiek mažai čia bus darbo. Be to, ji abejojo, ar jam bus lengva; nujautė, kad šešiolikmetis neturės su kuo prasiblaškyti.