Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Iš vaiko klausimo Edis suprato, kad jos žiūri į nuotrauką (viduriniame svečių miegamajame), kurioje Timotis verkia, išsivoliojęs purve.

– Bet kas atsitiko Timočiui? – klausė Ruta, nors pati tą istoriją žinojo ne blogiau už Merion. Net Edis jau buvo visas įsiminęs.

– Tomas įstūmė jį į balą, – pasakė Merion Rutai.

– Kiek metų Timočiui su purvu? – paklausė Ruta.

– Tiek pat, kiek dabar tau, mieloji, – atsakė motina. – Jam buvo tik ketveri…

Edis žinojo ir kokia bus kita nuotrauka: Tomas su ledo ritulininko uniforma po varžybų Ekseterio čiuožykloje. Stovi viena ranka apkabinęs motiną, tarytum ji per visas varžybas būtų šalusi, – bet ji irgi atrodo labai išdidi, šitaip sūnaus apglėbta. Net nusiavęs pačiūžas ir gana kvailai atsistojęs su ledo ritulininko apranga ir nesuvarstytais krepšinio bateliais, Tomas už Merion aukštesnis. Rutai patiko, kad Tomas toje nuotraukoje plačiai šypsosi, įsikandęs ritulį.

Prieš užmigdamas Edis dar girdėjo, kaip Ruta motinos paklausė:

– Kiek metų Tomui su tuo daiktu burnoje?

– Tiek pat, kiek dabar Edžiui, – išgirdo Edis Merion sakant. – Jam buvo tik šešiolika…

Maždaug septintą valandą ryto suskambo telefonas. Merion atsiliepė tebegulėdama lovoje. Iš tylėjimo ji suprato, jog tai ponia Von.

– Jis aname bute, – tarė Merion ir padėjo ragelį.

Per pusryčius Merion Edžiui pasakė:

– Galiu lažintis. Jis su ja išsiskirs anksčiau, negu Rutai bus išimti siūlai.

– Ar nereikia jų išimti penktadienį? – paklausė Edis. (Iki penktadienio buvo likusios tik dvi dienos.)

– Lažinuosi, kad jis su ja išsiskirs šiandien, – atsakė Merion. – Bent jau pamėgins. Jeigu ji lengvai nepasiduos, gal jam teks sugaišti dar porą dienų.

Ponia Von iš tikrųjų lengvai nepasidavė. Turbūt iš anksto tai nujausdamas, Tedas mėgino su ja išsiskirti, vietoj savęs pasiųsdamas Edį.

– Ką aš padarysiu? – nesuprato Edis. – Jie stovėjo prie didžiausio stalo Tedo darbo kambaryje, ant kurio Tedas į vieną šūsnį buvo sukrovęs gal kokį šimtą ponios Von portretų. Vargais negalais jis užsegė išsipūtusį portfelį; tai buvo didžiausias portfelis, kokį tik Tedas turėjo, su rudoje odoje įspaustais aukso spalvos inicialais – T. T. K. (Teodoras Tomas Koulas).

– Tu atiduosi jai šituos, bet ne portfelį. Tiesiog atiduok jai piešinius. Portfelį noriu atgauti, – mokė Tedas Edį, kuris žinojo, kad tas portfelis yra Merion dovana. (Merion buvo Edžiui tai sakiusi.)

– Bet ar neketinate jūs pats šiandien susitikti su ponia Von? – paklausė Edis. – Ar ji jūsų nelaukia?

– Pasakyk, jog neateisiu, bet noriu, kad ji turėtų šiuos piešinius, – tarė Tedas.

– Ji manęs paklaus, kada jūs ateisite, – sunerimo Edis.

– Pasakyk, kad nežinai. Tiesiog atiduok jai piešinius. Kalbėk tik tiek, kiek būtinai reikės, – patarė vaikinukui Tedas.

Edis beveik neturėjo laiko pasakoti apie tai Merion.

– Siunčia tave, kad nutrauktum su ja santykius… koks bailys! – tarė Merion ir motiniškai palietė Edžiui plaukus. Jis jau manė, kad ji vėl ims kritikuoti jo kirpimą, bet Merion pasakė: – Nuvažiuok anksčiau – kai ji dar nebus apsirengusi. Tada gal atsispirs pagundai pasikviesti tave į vidų. Juk nenori, kad priremtų ir pradėtų klausinėti. Geriausia būtų paskambinti ir iš karto paduoti piešinius. Tikrai nesidžiaugtum įtemptas į kambarį, už uždarų durų – patikėk manimi. Saugokis, kad ji tavęs neužmuštų.

Turėdamas tai galvoje, Edis O’Hara nuvyko į vilą Džino alėjoje anksčiau, negu reikėjo. Privažiavęs brangiais akmenėliais nubarstytą keliuką, stabtelėjo prie įspūdingos ligustrų užtvaros ir iš odinio portfelio ištraukė visą šimtą ponios Von portretų. Bijojo, kad bus nepatogu atiduoti piešinius ir pasiimti portfelį, kai ta mažutė juoda moterėlė stovės priešais jį, baisiausiai įsiutusi. Bet Edis nepagalvojo apie vėją. Padėjęs portfelį į „Ševio“ bagažinę, piešinius jis sukrovė ant užpakalinės sėdynės, ir vėjas visą krūvą ištaršė; Edžiui teko uždaryti automobilio duris ir užsukti langus, kad galėtų tuos nelemtus ponios Von portretus vėl tvarkingai sudėlioti. Tada jis juos ir pamatė.

Pirmiausia ponia Von buvo nupiešta su piktu berniuku. Edis iš karto padarė išvadą, jog mažos, kietai sučiauptos motinos ir sūnaus burnytės yra nemalonus paveldimas bruožas. Be to, abiejų – ir ponios Von, ir jos sūnaus – akys atrodė skvarbios ir nepakančios; pasodinti šalia vienas kito, jie įsitempę laikė sugniaužtus kumščius sau ant kelių. O motinos glėbyje ponios Von sūnus, atrodė, tuoj ims draskytis ir spardytis, kad išsilaisvintų, kol ji, irgi vos besitvardanti, apimta staigaus įniršio, jo nepasmaugė. Tokių portretų buvo bent du tuzinai, gal ir daugiau, ir visuose galėjai įžvelgti nuolatinį nepasitenkinimą bei vis didėjančią įtampą.

Paskui Edis pamatė ponią Von vieną – iš pradžių apsirengusią, bet labai vienišą. Edžiui jos net pagailo. Į ponios Von slapukiškumą jis atkreipė dėmesį vos pirmą kartą ją išvydęs, vėliau tas slapukiškumas virto nuolankumu, dar vėliau ji puolė į neviltį, tačiau Edis niekada nepastebėjo, kokia ji nelaiminga. Tedas Koulas tai suprato netgi anksčiau, negu ta moteris pradėjo nusirenginėti.

Aktai atskleidė dar vieną liūdną progresiją. Iš pradžių kumščiai tebebuvo kietai sugniaužti ant įtemptų šlaunų, be to, ponia Von sėdėjo profiliu – neretai kuris nors petys užstojo mažas krūtis. Galų gale atsisukusi į dailininką, savo žlugdytoją, ji gūžėsi, susiėmusi rankomis pečius, kad nesimatytų krūtų, o kelius laikė tvirtai suspaudusi; jos tarpkojis dažniausiai buvo nematomas, gaktos plaukai – nebent siaurutėlis ruoželis.

Paskui Edis net aiktelėjo aklinai uždarytame automobilyje; vėlesni nuogos ponios Von portretai jau buvo be jokių paslapčių, kaip iškėtoto lavono nuotraukos. Rankos laisvai karojo palei šonus, tarytum ji gulėtų negailestingai numesta ir išsinarinusi pečius. Nebedengiamos ir neprilaikomos krūtys buvo nusvirusios; vienos spenelis atrodė didesnis, tamsesnis ir labiau nukrypęs žemyn negu kitos. Keliai buvo išskėsti, tarytum ji visiškai nejaustų kojų – arba būtų susilaužiusi dubens kaulus. Kaip tokios smulkios moters, jos bamba buvo per didelė, o gaktos plaukų – per daug. Žiojėjo suglebusi makštis. Paskutinis nuogos ponios Von portretas buvo pirmas Edžio O’Haros matomas pornografinis piešinys, nors Edis gerai ir nesuprato, kas tuose aktuose pornografiška. Jį ėmė pykinti; jis nuoširdžiai gailėjosi, kad pamatė piešinius, kuriuose ponia Von sumenkinta iki skylės viduryje; piešdamas aktus,Tedas sugebėjo palikti ponios Von dar mažiau, negu buvo likę jos stipraus kvapo ant nuomojamo buto pagalvių.

Puikūs akmenukai, kuriais buvo nubarstytas privažiavimas prie Vonų vilos, po „Ševio“ padangomis traškėjo lyg smulkių gyvūnėlių kaulai. Eidamas pro apvalioje aikštelėje švirkščiantį fontaną, Edis matė, kaip viršuje sujudėjo užuolaida. Kai skambino prie durų, jam vos neiškrito piešiniai, kuriuos šiaip taip laikė abiem rankom prispaudęs prie krūtinės. Visą amžinybę teko laukti, kol galiausiai pasirodė ta smulki tamsaus gymio moterėlė.

Merion neklydo. Ponia Von buvo dar neapsirengusi – arba dar ne visai taip nusirengusi, kaip ketino nusirengti, kad sugundytų Tedą. Jos plaukai buvo šlapi ir nutįsę, o viršutinė lūpa – lyg nubrozdinta; viename burnos kamputyje, kaip nebaigta klouno šypsena, baltavo paskubomis nuvalyto depiliacinio kremo žymė. Ponia Von, matyt, paskubomis pasičiupo ir chalatą, nes baltas frotinis daiktas, į kurį įsisupusi stovėjo tarpduryje, atrodė panašus į didžiulį, sunkų rankšluostį. Greičiausiai tai buvo jos vyro chalatas, jai nukabęs žemiau liesų kulkšnių; vienas kraštas vilkosi per slenkstį. Ji buvo basa. Nuo dešinės kojos didžiojo piršto aukštyn nubrauktas dar neišdžiūvęs nagų lakas atrodė kaip kraujas, srūvantis iš perpjautos pėdos.