Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Verčiau pasistenk bent kiek ją pamėgti, – atsakė Merion. – Jei Tedas tave išspirs – vargu ar jis norės, kad pasiliktum, – tau reikės, kad kas nors pavėžėtų į kelto prieplauką Orient Pointe. Pats Tedas juk negali vairuoti… nors jis ir šiaip tavęs nevežtų.

– Tedas mane išspirs ir aš turėsiu prašyti Alisos, kad pavėžėtų,– kaip aidas pakartojo Edis.

Merion nieko nesakydama jį pabučiavo.

Ir štai atėjo ta akimirka. Kai Edis stabtelėjo prie užmaskuoto įvažiavimo į ponios Von vilą Džino alėjoje, Tedas tarė:

– Geriau palauk manęs čia. Pusvalandžio su ta moterimi tikrai neišbūsiu. Daugių daugiausia dvidešimt minučių. Gal dešimt…

– Aš važiuoju ir tuoj sugrįšiu, – pamelavo Edis.

– Būk čia po penkiolikos minučių, – paliepė jam Tedas.

Tada jis pastebėjo ilgas pažįstamo piešimo popieriaus skiautes. Vėjyje plaikstėsi į skutus sudraskyti jo piešiniai. Ligustrų užtvara daugumą skiaučių, matyt, sulaikė, jos nebuvo išpūstos į gatvę, bet krūmai atrodė papuošti plevėsuojančiomis popierinėmis vėliavėlėmis ir juostelėmis, tarytum kokie įsišėlę vestuvių svečiai visas Vonų valdas būtų apmėtę pačių pasidarytais konfeti.

Kai apstulbęs Tedas traškiu keliuku iš lėto žengė vilos link, Edis išlipo pažiūrėti; jis netgi truputį paėjo Tedui iš paskos. Visas kiemas buvo nuklotas Tedo piešinių likučiais. Vos purkšnojančiame fontanėlyje plaukiojo šlapio popieriaus gumulai; vanduo buvo pilkšvai rudos sepijų spalvos.

– Sepijų rašalas… – garsiai pasakė Tedas. Edis atbulas jau traukėsi prie automobilio. Jis pastebėjo ant kopėčių pasilypėjusį sodininką, rankiojantį popierius iš ligustrų. Sodininkas piktai nužvelgė ir Edį, ir Tedą, tačiau Tedas nematė nei sodininko, nei kopėčių; jis negalėjo atitraukti akių nuo sepijų rašalu suteršto fontano vandens. – O jergutėliau, – murmėjo Tedas, kai Edis jį paliko.

Palyginti su Tedu, sodininkas buvo apsirengęs geriau. Tedo drabužiai visuomet atrodydavo netvarkingi ir susiglamžę – džinsai, sukišti teniso marškinėliai ir (šį gana vėsų penktadienio rytą) nesusagstyti, vėjyje besiplaikstantys flaneliniai marškiniai. Be to, šį rytą Tedas buvo nesiskutęs; jis iš paskutiniųjų stengėsi padaryti kuo blogesnį įspūdį poniai Von. (Ir Tedas, ir jo piešiniai jau buvo padarę blogiausią, kokį tik įmanoma, įspūdį ponios Von sodininkui.)

– Po penkių… penkių minučių! – šūktelėjo Tedas Edžiui. Bet jam priešakyje, šiaip ar taip, buvo visa ilga diena, taigi nelabai ir svarbu, kad Edis jo negirdėjo.

Sagaponake Merion per tą laiką sukrovė didelį paplūdimio krepšį Rutai, po šortais bei trumparankoviais marškinukais jau vilkinčiai maudymosi kostiumėlį; krepšyje buvo rankšluosčiai ir dvi drabužių pakaitos, tarp jų ir ilgos kelnės bei medvilninis megztukas.

– Gali vežtis ją priešpiečių, kur tau patinka, – tarė Edžiui Merion. – Vis tiek ji nevalgo nieko daugiau, tik karštą sumuštinį su sūriu ir bulvių šiaudeliais.

– Ir pomidorų padažu, – pridūrė Ruta.

Merion mėgino Edžiui įbrukti dešimt dolerių priešpiečiams.

– Aš turiu pinigų, – pasakė jai Edis, bet kai nusisuko, padėdamas Rutai įlipti į „Ševį“, Merion įkišo banknotą į dešinę užpakalinę jo džinsų kišenę, ir jis prisiminė, kaip ji pirmą kartą trūktelėjo jį artyn už džinsų juosmens – jos krumpliai prisilietė prie nuogo jo pilvo. Paskui ji greitai atsegė sagą ir atitraukė užtrauktuką – to jis nepamirš kokius penkerius ar netgi dešimt metų, prisimins kiekvieną kartą nusirengdamas.

– Paklausyk manęs, mieloji, – tarė Merion Rutai. – Neverk, kai gydytojas trauks siūlus. Pažadu – tau neskaudės.

– Ar galėsiu tuos siūlus pasiimti? – paklausė keturmetė.

– Tikriausiai… – atsakė Merion.

– Žinoma, galėsi, – nuramino vaiką Edis.

– Iki pasimatymo, Edi, – tarė Merion.

Ji mūvėjo teniso šortais ir avėjo teniso bateliais, nors teniso nežaidė, o laisvai krintantys Tedo flaneliniai marškiniai jai atrodė gerokai per dideli. Buvo be liemenėlės. Truputį anksčiau tą rytą, kai Edis rengėsi važiuoti į nuomojamą butą paimti Tedo, Merion sugriebė jo ranką, pasikišo sau po marškiniais ir priglaudė prie nuogos krūties; bet kai Edis mėgino ją pabučiuoti, ji atsitraukė, o jis dešine ranka tebejautė jos krūtį ir jaus dar bent dešimt ar penkiolika metų.

– Pasakyk man viską apie siūlus, – paprašė Ruta, kai Edis pasuko į kairę.

– Tu iš tikrųjų beveik nejausi, kai gydytojas juos išims, – tarė Edis.

– Kodėl? – paklausė vaikas.

Prieš kitą, dešinį, posūkį Edis paskutinį kartą žvilgtelėjo į Merion ir jos „Mersedesą“ užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. Jis žinojo, kad Merion į dešinę nesuks, – baldų vežėjai jos laukė tiesiai priešakyje. Kairė Merion veido pusė buvo ryškiai nušviesta iš šono plieskiančios ryto saulės; Edis matė, kaip pro atvirą šoninį „Mersedeso“ langą pučiantis vėjas kedena Merion plaukus. Prieš pat posūkį Merion Edžiui (ir savo dukteriai) pamojavo taip, tarytum ketintų būti namuose, kai jie grįš.

– Kodėl neskaudės, kai gydytojas trauks siūlus? – vėl paklausė Ruta.

– Todėl, kad žaizda jau užgijo – oda suaugo, – paaiškino jai Edis.

Merion nebebuvo matyti. Ar tai viskas ? – galvojo Edis. „Iki pasimatymo, Edi.“ Ar tai paskutiniai jam pasakyti jos žodžiai? „Tikriausiai…“ buvo paskutinis žodis, kurį Merion ištarė dukteriai. Edis negalėjo patikėti, kad viskas įvyko taip greitai: atviras „Mersedeso“ langas, vėjo kedenami Merion plaukai, jiems pro langą mojanti Merion ranka… Ir tik pusė Merion veido buvo prieš saulę, o visa kita– neįžiūrima. Edis O’Hara, be abejo, nežinojo, kad nei jis, nei Ruta Merion nematys trisdešimt septynerius metus. Bet visus tuos metus Edis nepaliaus stebėtis tariamai abejingu jos išvykimu.

Kaip ji galėjo ? – galvos Edis, o vėliau taip pat apie motiną pradės galvoti ir Ruta.

Abu siūlai buvo išimti taip greitai, kad Ruta net nespėjo pravirkti. Keturmetę labiau domino patys siūlai negu beveik idealiai tiesus randas. Plonytis baltas ruoželis buvo tik truputį suteptas jodu ar kažin kokiu kitu gelsvai rudu antiseptiku. Gydytojas pasakė, jog dabar, kai pirštuką vėl galima šlapinti, tos dėmelės po pirmo gero išsimaudymo ir neliks. Bet Ruta labiau rūpinosi, kad siūlai, abu perkirpti perpus, būtų saugiai įdėti į voką ir kad nenukentėtų prie užmegzto vieno siūlo galo pridžiūvęs šašas.

– Noriu savo siūlus parodyti mamytei, – pasakė Ruta. – Ir savo šašą.

– Pirmiausia važiuojam į paplūdimį, – pasiūlė Edis.

– Iš pradžių parodykim jai šašą, o paskui siūlus, – atsakė Ruta.

– Na, pažiūrėsim… – numykė Edis. Jis pagalvojo, kad nuo ponios Von vilos Džino alėjoje iki gydytojo kabineto Sauthamptone ne daugiau kaip penkiolika minučių kelio pėsčiomis. Buvo be penkiolikos dešimt; jeigu Tedas dar ten, jis turėjo su ponia Von išbūti ilgiau negu valandą. Atrodė labiau tikėtina, kad Tedas ne su ponia Von. Tačiau Tedas galėjo prisiminti, jog Rutai kaip tik šįryt išima siūlus, ir, be abejo, galėjo žinoti, kur yra gydytojo kabinetas.

– Važiuojam į paplūdimį, – tarė Edis Rutai. – Paskubėkim.

– Iš pradžių šašą, paskui siūlus, paskui į paplūdimį, – atsakė vaikas.

– Geriau pakalbėkim apie tai automobilyje, – pasiūlė Edis. Tačiau su ketverių metų vaiku greitai nesusitarsi; ne kiekvienos derybos būna sunkios, bet dažniausiai tenka sugaišti nemažai laiko.