Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Tedas ramiai sau sėdėjo ir neskubėdamas pasirašinėjo knygas. Buvo tik dešimta valanda ryto. Jei Merion būtų žinojusi, kur yra Tedas ir kaip greitai jis gali susirasti, kas parvežtų namo, ji, ko gero, būtų puolusi į paniką. Jei Edis O’Hara būtų pamatęs, jog Tedas pasirašinėja knygas kitoje gatvės pusėje – kaip tik priešais rėmų dirbtuvę, kurioje Edis primygtinai reikalavo, kad „kojų“ nuotrauka būtų sutaisyta ir šiandien pat atiduota Rutai, – Edis tikriausiai irgi būtų puolęs į paniką.

Tačiau Tedas neturėjo jokio pagrindo panikuoti. Jis juk nežinojo, kad žmona jį palieka, – tarėsi pats ją paliekąs. Be to, jis buvo ne gatvėje; taigi bent jau kol kas jautėsi apsaugotas nuo pavojaus (tai yra nuo ponios Von). Net jei Mendelsono žmona niekada nebūtų grįžusi iš tų savo parduotuvių, po kelių minučių kas nors vis tiek būtų įėjęs į knygyną, koks nors ištikimas Tedo Koulo skaitytojas. Greičiausiai tai būtų moteris; tiesą sakant, Tedas turėtų jai nupirkti vieną iš savo ką tik pasirašytų knygų, bet ji parvežtų jį namo… Ir jeigu ji būtų graži, ir taip toliau, ir panašiai… kas dabar žino, kas galėtų iš to išeiti?

„Kam pulti į paniką dešimtą valandą ryto?“ – galvojo Tedas. Jis tikrai nesuprato.

Kaip rašytojo padėjėjas tapo rašytoju

Tuo tarpu šalia esančioje rėmų dirbtuvėje Edis O’Hara atrado savo balsą. Pats Edis iš pradžių net nesuvokė, kaip smarkiai pasikeitė; manėsi paprasčiausiai supykęs. Ir ne be pagrindo. Edį aptarnavusi pardavėja elgėsi šiurkščiai. Ji buvo ne ką už jį vyresnė, tačiau stačiokiškai nusprendė, jog šešiolikmetis vaikinukas ir ketverių metų mergytė, klausiantys, ar jau įrėminta vienintelė 8 x 10 nuotrauka, nėra labai svarbūs klientai, palyginti su pinigingais Sauthamptono meno globėjais, kuriems rėmų dirbtuvė visaip stengėsi įtikti.

Edis paprašė pakviesti dirbtuvės vedėją, bet pardavėja ir toliau buvo nemandagi; ji vėl pakartojo, kad nuotrauka dar neįrėminta:

– Kitą kartą, – pasakė ji Edžiui, – prieš ateidamas paskambinkite.

– Ar norite, kad parodyčiau savo siūlus? – paklausė Ruta pardavėjos. – Turiu ir šašą.

Pardavėja – visai žalia mergiūkštė – aiškiai neturėjo vaikų; ji demonstratyviai nekreipė dėmesio į Rutą, ir Edis dėl to dar labiau supyko.

– Parodyk jai randą, Ruta, – tarė keturmetei Edis.

– Paklausykite… – buvo besakanti pardavėja.

– Ne, tai jūs paklausykite, – pertraukė ją Edis, vis dar nesuvokdamas, kad atrado savo balsą. Anksčiau jis su niekuo nebuvo taip kalbėjęs; o dabar negalėjo liautis. Jo ką tik atrastas balsas netilo. – Stengiuosi nekreipti dėmesio, kai šiurkščiai elgiamasi su manimi, tačiau tikrai niekam neleisiu šiurkščiai elgtis su vaiku, – išgirdo Edis save sakant. – Jeigu čia nėra vedėjo, tai turi būti kas nors kitas – kad ir meistras, kuris atlieka užsakymus. Ar yra koks nors galinis kambarys, kur pjaustomi pasportai ir rėminami paveikslai? Juk ne viena čia esate. Be tos nuotraukos aš neišeisiu ir su jumis daugiau nekalbėsiu.

Ruta žiūrėjo į Edį:

– Tu ant jos įsiutai? – paklausė keturmetė.

– Taip, įsiutau, – atsakė Edis. Jis pats nelabai suprato, kas toks yra, bet pardavėja nė nenumanė, kad Edis O’Hara yra jaunuolis, kuris nuolatos dvejoja. Jai jis atrodė labai savimi pasitikintis ir galintis visus įbauginti.

Nė žodžio daugiau netarusi, ji nuėjo į „galinį kambarį“, apie kurį Edis taip ryžtingai užsiminė. Iš tikrųjų toje rėmų dirbtuvėje buvo du galiniai kambariai – vedėjos kabinetas ir kita patalpa, kurią Tedas būtų pavadinęs darbo kambariu. Ir vedėja – populiari išsiskyrusi Sauthamptono aukštuomenės dama, vardu Peni Pirs,– ir vaikinas, kuris pjaustė pasportus ir rėmino (rėmino ir rėmino, visą dieną), buvo ten.

Nemalonioji pardavėja vaizdžiai perteikė įspūdį, jog Edis, nors atrodo priešingai, yra „siaubingas“. Peni Pirs žinojo, kas yra Tedas Koulas, – ir puikiai prisiminė Merion, nes Merion buvo graži,– bet ponia Pirs niekaip nesuprato, kas toks tas Edis O’Hara. Vaikas, jos nuomone, turėjo būti vargšė mergytė, kurią Tedas su Merion pasigimdė, kad pakeistų žuvusius sūnus. Ponia Pirs puikiai prisiminė ir berniukus. Kas galėtų pamiršti tokią rėmų dirbtuvės sėkmę? Reikėjo padaryti pasportus ir įrėminti šimtus nuotraukų, be to, Merion pasirinkti rėmeliai nebuvo pigūs. Peni Pirs prisiminė kelių tūkstančių dolerių sąskaitą; ko gero, dirbtuvė iš tikrųjų turėjo krauju suteptą pasportą pakeisti ir tą vienintelę nuotrauką naujai įrėminti tuojau pat. Ponia Pirs dabar net pagalvojo, kad gal derėjo tai padaryti nemokamai .

Tačiau kas toks šis paauglys manosi esąs? Kaip jis drįsta sakyti, kad neišeis be nuotraukos?

– Jis tikrai siaubingas, – pakartojo ta kvaiša pardavėja.

Ponios Pirs skyrybų advokatas buvo ją mokęs: neleiskite supykusiam žmogui kalbėti – priverskite jį viską surašyti. Taip ji dabar elgėsi ir tvarkydama rėmų dirbtuvės, kurią buvęs vyras jai nupirko kaip dalį skyrybų kompensacijos, reikalus.

Prieš eidama susitikti su Edžiu, ponia Pirs dirbtuvėje triūsusiam vaikinui paliepė mesti visus kitus darbus ir kuo greičiau pakeisti Merion nuotraukos viešbutyje „Hôtel du Quai Voltaire“ pasportą bei rėmus. Peni Pirs tos nuotraukos nebuvo mačiusi jau – kiek dabar bus? – maždaug penkerius metus. Ponia Pirs prisiminė, kaip Merion atnešė mėgėjiškas nuotraukas; kai kurie negatyvai buvo subraižyti. Savaime suprantama, kol berniukai buvo gyvi, senomis jų nuotraukomis niekas labai nesirūpino. Tačiau kai jie žuvo, galvojo Peni Pirs, tikriausiai kone visos momentinės jų nuotraukos Merion staiga pasirodė vertos padidinti ir įrėminti – nesvarbu, kad subraižytos.

Žinodama apie nelaimingą atsitikimą, ponia Pirs negalėjo susilaikyti atidžiai neperžiūrėjusi visų nuotraukų. „A, šita“, – dabar pasakė ji, pamačiusi Merion, nufotografuotą lovoje su berniukų kojomis. Būtent ši nuotrauka Peni Pirs visuomet atrodė akivaizdus neginčijamos Merion laimės įrodymas – ir neprilygstamo jos grožio. Merion grožis ir dabar nepakitęs, nors laimės nebėra. Tuo stebėjosi visos moterys. Pati Peni Pirs nebuvo visiškai praradusi nei grožio, nei laimės, bet jautė, kad niekada nei vieno, nei kito neturėjo tiek, kiek Merion.

Ponia Pirs nuo rašomojo stalo paėmė gal tuziną ar netgi daugiau lapų laiškinio popieriaus ir žengė prie Edžio:

– Suprantu, kad jūs pykstate. Labai dėl to apgailestauju, – maloniai pasakė patraukliam šešiolikmečiui, kuris jai neatrodė galintis ką nors išgąsdinti. („Būtinai turiu susirasti geresnę pagalbininkę“, – galvojo Peni Pirs, eidama artyn ir iš pažiūros ne visai teisingai Edį vertindama. Kuo arčiau jis buvo, tuo labiau jai piršosi mintis, jog tas vaikinas pernelyg dailus, kad galėtum pavadinti patraukliu.) – Kai klientai dėl ko nors nepatenkinti, visuomet prašau nusiskundimus surašyti… jeigu neprieštaraujate, – pridūrė ponia Pirs, vėl labai maloniai. Šešiolikmetis matė, kad dirbtuvės vedėja jam duoda rašiklį ir popieriaus.

– Aš dirbu pas poną Koulą. Esu rašytojo padėjėjas, – tarė Edis.

– Tuomet jums, manau, nebus sunku parašyti ? – atsakė Peni Pirs.

Edis paėmė rašiklį. Vedėja padrąsinamai jam nusišypsojo – ji nebuvo nei graži, nei trykštanti laime, bet neatrodė ir nepatraukli, be to, buvo geraširdė. Edis staiga suvokė, kad jam tikrai nebus sunku parašyti. Kaip tik šio paskatinimo Edžiui ir reikėjo; reikėjo jo kūne įkalintam balsui . Edis norėjo rašyti. Šiaip ar taip, dėl to ir ieškojo tokio darbo. Bet vietoj galimybės rašyti gavo Merion. Tačiau dabar, jos netekdamas, atranda tai, apie ką svajojo prieš prasidedant vasarai.