Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Ir koks gi buvo jūsų kursinio pavadinimas? – paklausė Tedas.

– „Atavistinių apsakymo „Durys grindyse“ baimės simbolių analizė“, – tarė gražioji mergina; ji aiškiai jautėsi pažeminta. – Suprantate, tas berniukas, kuris nežino, ar nori gimti… ir motina, nežinanti, ar nori, kad jis gimtų… Tai pirmykščiai jausmai. To bijo pirmykštės gentys. Primityvių genčių mituose ir pasakose yra daugybė tokių įvaizdžių, kaip stebuklingos durys, dingstantys vaikai bei žmonės, kurie taip išsigąsta, kad pražyla per naktį. Be to, mituose ir pasakose dažnai minimi gyvūnai, staiga padidėjantys arba sumažėjantys, kaip ta gyvatė… gyvatė, be abejo, irgi pirmykštis simbolis…

– Žinoma, – pritarė Tedas. – Kokios apimties tas kursinis?

– Dvylikos puslapių, – pasakė gražioji mergina, – be išnašų ir literatūros sąrašo.

Be iliustracijų – skaičiuojant tik mašinėle įprastais dviem intervalais spausdinto rankraščio puslapius – „Durys grindyse“ užėmė vos pusantro puslapio; tačiau apsakymas buvo išleistas kaip atskira knyga, ir koledžų studentai galėjo rašyti apie jį kursinius. „Juokinga!“ – galvojo Tedas.

Jam patiko merginos lūpos; jos burna buvo apskrita ir mažutė. O krūtys pilnos – netgi riebokos. Po kelerių metų jai teks grumtis su antsvoriu, tačiau dabar jos putlumas atrodė patraukliai, be to, ji dar turėjo liemenį. Tedas mėgo skirstyti moteris į grupes pagal kūno tipus; dauguma atvejų jis tarėsi galįs įsivaizduoti, kaip jų kūnai pasikeis ateityje. Ši mergina liemenį praras vos pagimdžiusi pirmą kūdikį; be to, visas kūnas, ko gero, bus pajungtas strėnų įgeidžiams, tuo tarpu dabar jos geidulingumas, nors ir sunkiai, tačiau dar valdomas. Tedas galvojo apie tai, kad sulaukusi trisdešimties ji jau bus kriaušės formos, kaip ir ta draugė, bet jis nieko daugiau nesakė, tik paklausė:

– Kuo jūs vardu?

– Glori, – atsakė gražioji mergina. – O čia – Efė.

„Aš tau parodysiu atavizmą , Glori, – galvojo Tedas. – Argi primityviose gentyse nebūdavo dažnai poruojami keturiasdešimt penkerių metų vyrai su aštuoniolikmetėmis merginomis? Tuoj tau parodysiu pirmykštį jausmą“, – mintyse pažadėjo Tedas Koulas, bet pasakė visai ką kita:

– Vargu ar jūs, merginos, turite automobilį… Norite tikėkite, norite ne, bet ieškau, kas mane pavėžėtų.

Norite tikėkite, norite ne, bet ponia Von, paleidusi iš rankų Tedą, nemenką savo pyktį kažkodėl nukreipė į drąsų, tačiau negalintį apsiginti sodininką. „Linkolną“ ji pastatė – atgręžtą į gatvę, su įjungtu varikliu – į kiemą vedančio keliuko pradžioje; juoda blizgančio automobilio nosis ir švytinčios sidabrinės radiatoriaus grotelės buvo išsikišusios į Džino alėją. Sustingusi prie vairo – ji ten sėdėjo beveik pusę valandos (kol „Linkolno“ bake baigėsi benzinas) – ponia Von tykojo juodos ir baltos spalvos penkiasdešimt septintųjų „Ševio“, įsukančio į Džino alėją arba iš Viandančo, arba iš Pietinės Didžiosios gatvės. Ji tikėjosi, kad Tedas toli nenuklys, nes, kaip ir pats Tedas, manė, kad Merion meilužis – „tas gražuoliukas“, kaip ponia Von mintyse vadino Edį, – tebėra Tedo vairuotojas. Taigi ponia Von garsiau atsisuko radiją ir laukė.

Juodojo „Linkolno“ salone griaudėjo muzika; dėl nežmoniško garso bei bosų keliamos garsiakalbių vibracijos ponia Von beveik ir nepastebėjo, kad baigėsi benzinas. Jei automobilis nebūtų tą akimirką smarkiai sutrūkčiojęs, ji gal ir iš popietinės teniso pamokos parvežto sūnaus būtų šitaip prie vairo sulaukusi.

Ko gero, vien tai, kad „Linkolno“ bake galiausiai pasibaigė benzinas, išgelbėjo nuo žiaurios mirties ponios Von sodininką. Vargšas žmogelis, kuriam iš po kojų buvo išmuštos kopėčios, visą laiką taip ir kybojo negailestingame ligustrų krūme; iš „Linkolno“ išmetamojo vamzdžio virstantys anglies monoksido dūmai iš pradžių kėlė jam šleikštulį, o paskui vos nepribaigė. Jis pusiau miegojo, tačiau dar suvokė, kad yra leisgyvis, kai automobilio variklis staiga užgeso ir nuo jūros pučiantis vėsus vėjas jį atgaivino.

Kai anksčiau jis stengėsi iš viršūnės kaip nors nulipti ant žemės, dešinės jo kojos kulnas įstrigo plyšyje tarp susisukusių kamienų. Mėgindamas ištraukti batą iš to plyšio, sodininkas neteko pusiausvyros ir pakibo tankioje gyvatvorėje žemyn galva – dar giliau įspraudęs bato kulną tarp kibių ligustrų. Krisdamas skaudžiai užlaužė kulkšnį, o paskui, mėgindamas atsirišti batą, dar pasitempė pilvo raumenis.

Eduardas Gomesas – nedidelis ispanų kilmės žmogelis su nedideliu apvaliu pilvuku – nebuvo pratęs daryti prisilenkimų žemyn galva tankioje gyvatvorėje. Jo batai buvo su auliukais, ir nors jis iš paskutiniųjų stengėsi pakankamai ilgai išsilaikyti sėdimoje padėtyje, kad atrištų raiščius, jam nepavyko jų net atlaisvinti. Jis niekaip negalėjo ištraukti kojos.

Tuo tarpu ponia Von Eduardo pagalbos šauksmo nė negirdėjo, nes automobilyje visu garsu plyšavo radijas. Vargšas pakibęs sodininkas, matydamas iš „Linkolno“ išmetamojo vamzdžio aukštyn kylančius dūmus, besikaupiančius susiraizgiusioje ir, regis, dusinančioje gyvatvorėje, jau neabejojo, kad toji gyvatvorė bus jo paskutinio poilsio vieta. Eduardas Gomesas bus kito vyriškio geidulių auka, gavęs galą, kaip sakoma, dėl kito vyriškio „paniekintos moters“. Mirštantis sodininkas, beje, suprato, kaip ironiška, kad į tokią padėtį pragaištingoje gyvatvorėje jis pateko dėl suplėšytų pornografinių darbdavės portretų. Jei „Linkolno“ bake nebūtų pasibaigęs benzinas, sodininkas, ko gero, būtų buvęs pirmas žmogus Sauthamptone, žuvęs dėl pornografijos. „Bet tikrai ne paskutinis“, – galvojo Eduardas, snūduriuodamas anglies monoksido dūmuose. Jo apnuodytoje galvoje dar šmėstelėjo mintis, kad šitaip nusibaigti turėtų Tedas Koulas, o ne Gomesas, nekaltas sodininkas.

Ponios Von nuomone, sodininkas nebuvo toks jau nekaltas. Ji girdėjo, kaip jis suriko: „Bėk!“ Perspėdamas Tedą, Eduardas ją išdavė! Jei tas dykinėjantis suskis būtų laiku prikandęs liežuvį, Tedas nebūtų turėjęs kelių ypač brangių papildomų sekundžių. Kaip paaiškėjo, Tedas visu greičiu ėmė bėgti truputį anksčiau, negu juodasis „Linkolnas“ išlėkė į Džino alėją. Ponia Von neabejojo, kad būtų jį paklojusi, kaip paklojo kelio ženklą prie Pietinės Didžiosios kampo. Tik dėl jos pačios sodininko išdavystės Tedui Koului pavyko pasprukti!

Taigi kai bake baigėsi benzinas, ponia Von išlipo iš automobilio (duris iš pradžių užtrenkė, o paskui vėl atidarė, nes buvo pamiršusi išjungti tą pragarišką radiją), pagaliau išgirdo jau susilpnėjusį Eduardo pagalbos šauksmą, ir jos širdyje akimirksniu neliko jokio gailesčio. Ji nervingai žengė per smulkius kiemo akmenėlius, vos nesuklupo, užkliuvusi už nuvirtusių kopėčių, ir staiga pastebėjo išdaviką, kvailai kabantį už vienos kojos vidury gyvatvorės. Galutinai ponia Von įniršo pamačiusi, kad Eduardas dar nesurinko tų begėdiškų piešinių skiaučių. Be to, sodininko ji nekentė dėl dar vienos visai nelogiškos priežasties: jis tikriausiai matė pasibaisėtiną jos nuogumą Tedo piešiniuose. (Kaip galėjo nematyti?) Taigi ji nekentė Eduardo Gomeso taip pat, kaip nekentė Edžio O’Haros, kuris irgi buvo ją matęs tokią… atskleistą .

– Būkite gera, ponia… – maldavo Eduardas. – Jei galėtumėte pakelti kopėčias, aš jų tik įsitverčiau ir gal kaip nors nulipčiau žemyn.

– Tu! – sušuko ponia Von. Ji pagriebė saują akmenėlių ir sviedė į gyvatvorę. Sodininkas užsimerkė, bet ligustrai buvo tokie tankūs, kad nė vienas akmenėlis į jį nepataikė. – Tu jį perspėjai! Tu niekingas žmogeliūkšti! – rėkė ponia Von. Ji metė dar vieną saują akmenėlių, bet ir šįkart jie nepadarė jokios žalos. Niekaip negalėdama pataikyti į nejudantį, žemyn galva kabantį sodininką, ponia Von dar labiau įsiuto: – Tu mane išdavei ! – šaukė ji.