Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Efė buvo ir daug sveikesnio proto negu Tedas. Tiesą sakant, ta storulė buvo įžvalgi: trumpo pasivaikščiojimo pakako, kad ji imtų jausti vis didėjančią antipatiją garsiajam rašytojui; be to, ji aiškiai matė Tedo pastangas suvilioti. Glori, jeigu ir pastebėjo, kas vyksta, tai labai nesipriešino.

Tai, kad Tedas netikėtai pajuto susidomėjimą (lytinį susidomėjimą) Glori motina, gerokai nustebino jį patį. Glori buvo truputį per jauna ir labai jau nepatyrusi, palyginti su įprastu jo skoniu, – be to, jos svoris kone viršijo normą, – o motina atrodė vyresnė už Merion, ir dar tokio tipo moteris, į kokias Tedas paprastai nekreipdavo dėmesio.

Ponia Muntsjė buvo antgamtiškai liesa; neseniai ir visai nelauktai mirus vyrui, ji išvis nebegalėjo valgyti. Ji neabejotinai buvo našlė, ne tik labai mylėjusi savo vyrą, bet ir – tai suprato netgi Tedas – iki šiol išgyvenanti aiškiai pastebimo sielvarto tarpsnį. Trumpai tariant, atrodė, kad ji – moteris, kurios nesuviliotų niekas; tačiau Tedas Koulas buvo ne bet kas ir niekaip neįstengė užgniaužti nenuspėjamo potraukio.

Glori polinkį apvalėti tikriausiai paveldėjo iš senelės ar kokios tolimesnės giminaitės. Ponia Muntsjė buvo klasikinė, nors ir šmėkliška, gražuolė, tarytum nulieta pagal neprilygstamą Merion pavyzdį. Amžina Merion širdgėla Tedą atstūmė, o didingas ponios Muntsjė liūdesys žadino aistrą. Bet ir susidomėjimas jos dukterimi nė kiek nemažėjo – Tedas staiga įsigeidė abiejų ! Panašiomis aplinkybėmis dauguma vyrų būtų susimąstę: „Kokia dilema!“ Tačiau Tedas Koulas visada mąstė tik apie galimybes. „Kokia galimybė!“ – galvojo jis, sutikdamas, kad ponia Muntsjė padarytų jam sumuštinį – šiaip ar taip, buvo jau beveik priešpiečių metas, – ir neatsispirdamas atkakliam Glori prašymui leisti įdėti į džiovintuvą permirkusius jo batus bei šlapius mėlynus džinsus.

– Bus sausutėliai po kokių penkiolikos ar dvidešimties minučių, – pažadėjo aštuoniolikmetė. (Kad išdžiūtų batai, reikėjo mažiausiai pusvalandžio, tačiau kam skubėti?)

Tedas valgė priešpiečius, apsivilkęs velionio pono Muntsjė maudymosi chalatą. Ponia Muntsjė Tedui parodė, kur vonios kambarys, kad jis galėtų persirengti, ir su ypač jaudinančiu liūdesiu padavė mirusio vyro chalatą.

Tedas niekada anksčiau nemėgino suvilioti našlės – ką jau kalbėti apie motiną ir dukterį. Tą vasarą jis praleido piešdamas ponią Von. Iliustracijos nebaigtam „Garsui, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso“ buvo seniai užmestos; Tedas dar tik galvojo, ką reikėtų jose pavaizduoti. Tačiau čia, jaukiame name First Neko alėjoje, jam prieš akis taip ir iškilo neįprastų vilčių teikiantis motinos ir dukters portretas – jis žinojo, jog turi pamėginti.

Ponia Muntsjė priešpiečių nevalgė. Iš lieso veido, kuris vidurdienio šviesoje atrodė trapus ir jausmingas, galėjai suprasti, kad jos apetitas geriausiu atveju labai nevienodas, arba ji tuoj viską išvemia. Tamsius ratilus paakiuose buvo vos pastebimai papudravusi; kaip ir Merion, ponia Muntsjė numigdavo tik retkarčiais, galutinai išsekusi. Tedas atkreipė dėmesį, kad ponia Muntsjė, pati nejausdama, kairės rankos nykščiu be paliovos čiupinėja sutuoktuvių žiedą.

Pamačiusi, ką motina daro su žiedu, Glori švelniai suspaudė jai ranką. Ponia Muntsjė pažvelgė į dukterį, kartu ir dėkodama, ir atsiprašydama; švistelėjo abipusė užuojauta, tarytum po durimis pakištas laiškas. (Sodindamas jas pozuoti pirmam portretui, Tedas norės, kad duktė laikytų motiną už rankos.)

– Suprantate, tai toks atsitiktinumas… – tarė Tedas, – jau senokai ieškau dviejų tinkamų modelių motinos ir dukters portretui… kažko tokio man reikėtų kitai knygai.

– Dar viena knyga vaikams? – paklausė ponia Muntsjė.

– Be abejo, taip, – atsakė jai Tedas, – nors apskritai nemanau, kad mano knygos – tik vaikams. Visų pirma juk yra mamos, kurios tas knygas perka, ir – dažniausiai – mamos pirmos perskaito jas garsiai. Vaikai paprastai istorijas iš pradžių išgirsta, tik paskui gali perskaityti patys. O suaugę tie vaikai dažnai vėl grįžta prie mano knygų ir skaito dar kartą.

– Būtent taip buvo man! – tarė Glori. Efė, kuri atrodė subjurusi, užvertė akis.

Visi, išskyrus Efę, jautėsi patenkinti. Ponia Muntsjė buvo patikinta, jog mamos – svarbiausia. Glori – pasveikinta, kad yra nebe vaikas; garsusis rašytojas pripažino, kad ji jau suaugusi.

– Kokį portretą turite galvoje? – paklausė ponia Muntsjė.

– Na… Pirmiausia norėčiau nupiešti jus ir jūsų dukterį kartu,– pasakė jai Tedas. – Taigi vėliau, kai piešiu abi atskirai, tos, kurios tuo metu nebus, buvimas bus… na… kažkaip juntamas .

– Oho! Ar tu, mam, norėtum? – paklausė Glori. (Efė vėl užvertė akis, tačiau Tedas į nepatrauklias moteris nelabai kreipė dėmesį.)

– Nežinau. Kiek laiko tai užimtų? – pasidomėjo ponia Muntsjė. – Ir kurią norėtumėte piešti pirma? Turiu galvoje, kai piešite atskirai. Norėjau pasakyti, kai jau būsite nupiešęs mus kartu. – (Aistros apimtas Tedas suprato, kad našlė beviltiška.)

– Kada grįžtate į koledžą? – paklausė Tedas Glori.

– Berods rugsėjo penktą, – atsakė Glori.

– Rugsėjo trečią, – pataisė ją Efė. – Be to, savaitgalį prieš Darbo dieną ketinai praleisti Meine, pas mane, – pridūrė ji.

– Vadinasi, pirma turėsiu imtis Glori, – pasakė Tedas poniai Muntsjė. – Iš pradžių abi kartu. Paskui viena Glori. O vėliau, kai Glori išvažiuos į koledžą, jūs.

– O, aš nežinau… – tarė ponia Muntsjė.

– Nagi, mam! Bus įdomu! – ragino ją Glori.

– Na… – Tai buvo Tedo garsusis, nesibaigiantis: „Na…“

– Kas „na“? – nemandagiai paklausė Efė.

– Norėjau pasakyti, kad neprivalote nuspręsti šiandien, – tarė Tedas poniai Muntsjė. – Ramiai apie tai pagalvokite, – pasakė jis Glori. Tedas žinojo, apie ką Glori jau galvoja. Su Glori sunkumų nebus. O paskui… koks malonus būtų šis ilgas ruduo bei žiema! (Tedas įsivaizdavo gerokai lėtesnį sielvartaujančios ponios Muntsjė suviliojimą – tai galėtų trukti keletą mėnesių, netgi visus metus.)

Tedas buvo taktiškas, taigi leido abiem, motinai ir dukteriai, parvežti jį į Sagaponaką. Iš pradžių pasisiūlė ponia Muntsjė; paskui ji suprato, kad užgavo dukters jausmus, nes toji aiškiai degė noru pati pavėžėti garsųjį rašytoją ir iliustruotoją.

– O, prašau! Tu važiuok, Glori, – tarė ponia Muntsjė. – Nežinojau, kad tu taip nori.

„Nieko neišeis, jeigu jos susiginčys“, – pagalvojo Tedas.

– Gal aš ir savanaudis, – tarė, žavingai nusišypsodamas Efei, – bet jausčiausi labai pagerbtas, jeigu jūs visos parvežtumėte mane namo. – Nors jo žavesys nė kiek nepaveikė Efės, motina ir duktė tuoj pat nurimo ir nebesiginčijo – kol kas.

Dar kartą taikytoju Tedui teko pabūti tada, kai reikėjo nuspręsti, kuri vairuos – ponia Muntsjė ar Glori.

– Jei klaustumėte manęs, – tarė Tedas, šypsodamasis Glori, – tai aš manau, kad jūsų amžiaus jaunuoliai vairuoja geriau negu jų tėvai. Kita vertus, – jis nukreipė šypseną į ponią Muntsjė, – sunku pakęsti tokių žmonių kaip mes komentavimą. – Tedas vėl pažvelgė į Glori. – Leiskite vairuoti mamai, – pasakė. – Tik taip išvengsite jos patarimų.

Nors Tedas į akis vartančią Efę tarytum nelabai kreipė dėmesį, šįkart pasistengė ją aplenkti: pasisukęs į tą vargšę baidyklę, pats užvertė akis, rodydamas, kad viską supranta.

Bet kas, juos matydamas, galėjo pamanyti, jog tai normali automobilyje įsitaisiusi šeima. Ponia Muntsjė sėdėjo prie vairo, pasaulinė literatūros garsenybė – keleivio vietoje šalia jos. Ant užpakalinės sėdynės – vaikai. Viena iš mergaičių – deja, labai negraži – atrodė paniurusi ir užsisklendusi savyje; ko gero, to ir reikėjo tikėtis, nes tariama jos sesuo buvo palyginti daili. Efė sėdėjo už Tedo, įsmeigusi piktą žvilgsnį jam į pakaušį. Glori buvo palinkusi pirmyn ir įsispraudusi tarp dviejų priekinių tamsiai žalio ponios Muntsjė „Saabo“ sėdynių. Kaskart pasisukęs, kad matytų stulbinantį ponios Muntsjė profilį, Tedas akies krašteliu matė ir jos žvitrią, nors ir ne tokią gražią, dukterį.