Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Kodėl mamytė jų nepaėmė? – paklausė Ruta.

– Nežinau, – pakartojo Edis. Vaikas stovėjo tuštėjančioje vonioje, ant kurios dugno buvo nusėdęs smėlis. Vos iškelta ant kilimėlio, Ruta ėmė drebėti.

Ją šluostydamas Edis galvojo, kaip reikės išnarplioti šitos mažės plaukus; jie buvo gana ilgi ir gerokai susimazgę. Susierzinęs Edis stengėsi pažodžiui prisiminti, ką parašė Peni Pirs; be to, jis mėgino įsivaizduoti, kaip Tedas reaguos į kai kuriuos sakinius. Pavyzdžiui: „Apytikriu mano skaičiavimu, mudu su Merion mylėjomės maždaug šešiasdešimt kartų.“ O po to sakinio dar šitie: „Kai Ruta grįš namo, ten nebus nei mamos, nei nuotraukų. Ir jos mirę broliai, ir mama bus pradingę.“

Pažodžiui prisiminęs rašinio pabaigą, Edis pradėjo abejoti, ar Tedui patiks santūrus jo paaiškinimas: „Aš tik pamaniau, kad vaikas šiąnakt tikrai norės turėti ką nors, ką galėtų pasidėti prie lovos, – buvo parašęs Edis. – Kitų nuotraukų juk nebus – visų tų, prie kurių ji pripratusi. Pamaniau, jeigu ji turės mamos atvaizdą, ypač…“

Edis jau buvo suvyniojęs Rutą į rankšluostį, kai staiga pamatė vonios tarpduryje stovintį Tedą. Nė žodžio netardami, jiedu apsikeitė: Edis padavė tėvui vaiką, o Tedas grąžino Edžio prirašytus lapus.

– Tėti! Tėti! – sušuko Ruta. – Mamytė perkabino visas nuotraukas! Bet paliko… kaip jie vadinasi? – paklausė Edžio.

– Paveikslų kabliukai.

– Taip, – tarė Ruta. – Kodėl ji tai padarė? – paklausė keturmetė.

– Nežinau, Ruti.

– Aš greitai nusiprausiu po dušu, – pasakė Edis Tedui.

– Taigi, pasistenk labai greitai, – tarė Tedas. Jis išsinešė dukterį į koridorių.

– Pažiūrėk į tuos… kaip jie vadinasi? – klausė ji Tedo.

– Paveikslų kabliukai, Ruti.

Tik nusiprausęs Edis pastebėjo, jog Tedas su Ruta nuo vonios sienos nusikabino Merion nuotrauką; tikriausiai nusinešė į Rutos kambarį. Edis net pats nustebo suvokęs, jog tai, ką parašė, tampa tikrove. Jis norėjo likti dviese su Tedu, pasakyti viską, ką Merion buvo liepusi pasakyti, – ir dar pridurti, kas ateis į galvą jam pačiam. Edis norėjo įskaudinti Tedą, išdėdamas jam visą tiesą, kuo daugiau tiesos. Tačiau tuo pat metu jis norėjo meluoti Rutai. Ištisus trisdešimt septynerius metus jis norės jai meluoti, sakyti bet ką, kad tik ji pasijustų geriau.

Apsirengęs Edis įsidėjo prirašytus lapus į tuščią kelioninį krepšį. Suprato, jog tuoj reikės krautis daiktus, todėl norėjo būti tikras, kad jų nepamirš. Beje, Edis labai nustebo pamatęs, kad krepšys ne tuščias. Jo dugne gulėjo rausvas kašmyro megztinis; dar Merion buvo įdėjusi savo šilkinę alyvų spalvos liemenėlę ir prie jos priderintas kelnaites, nors ir manė, kad rausva su alyvine atrodo kvailai. Ji žinojo, kad Edžiui patinka dekoltė (ir nėriniai).

Edis pasirausė krepšyje, tikėdamasis rasti dar ką nors. Gal Merion parašė jam laišką? Tai, ką rado, nustebino jį ne mažiau negu jos drabužiai. Tai buvo sumaigytas duonos kepaliuko formos ryšulėlis – dovana, kurią tėvas įdavė, kai Edis lipo į Long Ailando keltą; į popierių įvyniota dovana Rutai, visą vasarą išgulėjusi kelioninio krepšio dugne ir jau gerokai apsitrynusi. Edis nemanė, jog dabar tinkamas laikas atiduoti ją mergytei, kad ir kas ten būtų.

Staiga jis sugalvojo, kaip dar galėtų panaudoti lapus, parašytus Peni Pirs ir jau parodytus Tedui. Kai atvažiuos Alisa, tie lapai padės jai susigaudyti; auklei, be abejo, reikia tai žinoti – bent jau kad suprastų, ką jaučia Ruta. Taigi Edis lapus gražiai sulankstė ir įsikišo į dešinę užpakalinę kišenę. Džinsai buvo drėgnoki – Edis juos mūvėjo ant maudymosi kelnaičių, kai jiedu su Ruta važiavo iš paplūdimio. Merion duotas dešimties dolerių banknotas irgi buvo sudrėkęs, kaip ir Peni Pirs vizitinė kortelė su ranka užrašytu namų telefono numeriu. Ir banknotą, ir kortelę Edis įsidėjo į krepšį; tai buvo penkiasdešimt aštuntųjų vasaros suvenyrai; Edis jau beveik suvokė, jog ši vasara – ne tik jo gyvenimo takoskyra, bet ir palikimas, kurį Ruta turės visada, kaip ir savo randą.

„Vargšas vaikas“, – galvojo Edis, dar ne visai įsisąmoninęs, kad ir jam tai savotiška riba. Šešiolikos metų Edis O’Hara liovėsi buvęs paauglys – jis nebebuvo toks egocentriškas; jis rūpinosi kitu žmogumi. Edis pats sau pažadėjo, kad visą likusią dienos dalį ir visą naktį viską darys ir sakys tik dėl Rutos. Per koridorių jis nuėjo į Rutos kambarį, kur Tedas jau buvo pakabinęs Merion ir kojų nuotrauką ant vieno iš daugybės plikose sienose styrančių paveikslų kabliukų.

– Žiūrėk, Edi! – tarė mergytė, pirštu rodydama mamos nuotrauką.

– Matau, – pasakė Edis. – Ji čia labai tinka.

Apačioje pasigirdo moters balsas:

– Sveiki! Kur jūs?

– Mamytė! – suklykė Ruta.

– Merion? – šūktelėjo Tedas.

– Čia Alisa, – tarė jiems Edis.

Edis sustabdė auklę, jau užlipusią pusę laiptų į viršų:

– Įvyko kai kas, ką turėtumėte žinoti, Alisa, – pasakė jis koledžo studentei ir padavė prirašytus lapus. – Verčiau perskaitykite.

O, parašyto žodžio galia!

Vaikas be motinos

Ketverių metų vaikai ribotai suvokia laiką. Rutos požiūriu akivaizdu buvo tik tai, kad mamytė ir mirusių brolių nuotraukos staiga pradingo. Netrukus mažylė neišvengiamai turėjo paklausti, kada mamytė su nuotraukomis grįš namo.

Merion nebuvimas buvo kažkoks ypatingas; net ketverių metų vaikas jautė, jog tai nekintama. Net vėlyvos popietės šviesa, negreit išblėstanti pajūryje, tą penktadienį laikėsi tarytum dar ilgiau negu paprastai; atrodė, jog taip niekada ir nesutems. Ir paveikslų kabliukai – ką jau kalbėti apie nublukusių tapetų fone aiškiai matomus tamsesnius stačiakampius – prisidėjo prie jausmo, kad nuotraukos pradingo visam laikui.

Jei Merion sienas būtų palikusi visiškai plikas, būtų buvę geriau. Kabliukai atrodė kaip mylimo, bet sugriauto miesto žemėlapis. Juk Tomo ir Timočio nuotraukos buvo susijusios su svarbiausiomis Rutos girdėtomis istorijomis – įskaitant ir pirmuosius išgyvenimus, kuriuos jai sukėlė „Pelė, rėpliojanti tarp sienų“. Rutos, žinoma, negalėjo nuraminti vienintelis ir visiškai nepatenkinantis atsakymas į daugybę jos klausimų.

Paklaususi: „Kada mamytė sugrįš?“, Ruta neišgirsdavo nieko aiškesnio, tik tą patį „nežinau“ priedainį, kurį nuolat kartojo ir tėvas, ir Edis, ir – pastaruoju metu – sukrėsta auklė. Smarkiai paveikta to, ką perskaitė, Alisa ankstesnio pasitikėjimo savimi taip ir neatgavo. Graudųjį „nežinau“ ji kartojo pašnibždomis – vos galėjai girdėti.

O keturmetė klausinėjo be perstojo: „Kur dabar yra nuotraukos? Ar išdužo kurios nors stiklas? Kada mamytė sugrįš?“

Jei atsižvelgtume į tai, kad Ruta ribotai suvokė laiką, kokie atsakymai galėjo ją nuraminti? Gal paprasčiausias „rytoj“, bet tik iki rytdienos; Merion tebebūtų dingusi. Gal „kitą savaitę“ arba „kitą mėnesį“, bet keturmetei taip pat sėkmingai galėjai sakyti ir „kitąmet“. O dėl tiesos… tiesa negalėjo Rutos nuraminti – be to, ji nebūtų supratusi. Rutos mamytė negrįš – ištisus trisdešimt septynerius metus.

– Regis, Merion neketina grįžti, – pasakė Edžiui Tedas, kai jiedu galiausiai liko vieni.

– Sakė, kad ne, – tarė Edis.

Jie buvo Tedo darbo kambaryje, kur Tedas pirmiausia įsipylė išgerti. Be to, Tedas paskambino daktarui Leonardžiui ir atšaukė skvošo partiją. („Negaliu šiandien žaisti, Deivai – žmona mane paliko.“) Edis jautėsi turįs Tedui pasakyti, kad Merion buvo įsitikinusi, jog daktaras Leonardis parveš jį iš Sauthamptono namo. Kai Tedas atsakė, kad buvo užėjęs į knygyną, Edis patyrė pirmą ir vienintelį pamaldumo priepuolį.