Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Ir ne pats Tedas jį šio to išmokė. Ko Edis O’Hara išmoko iš Tedo Koulo, jis išmoko skaitydamas jo knygas. Nors paprastai vos keli vieno rašytojo sakiniai gali ko nors išmokyti kitą rašytoją. Skaitydamas „Pelę, rėpliojančią tarp sienų“, Edis pasimokė tik iš dviejų sakinių. Pirmasis buvo: „Tomas pabudo, o Timas ne.“ Ir dar tas: „Tai buvo toks garsas, lyg sieninėje spintoje viena iš mamytės suknelių būtų atgijusi ir mėginusi nulipti nuo pakabo.“

Rutai Koul dėl to sakinio sieninės spintos ir suknelės nepatiks visą likusį gyvenimą, o Edis O’Hara atgyjančios ir nuo pakabo nulipančios suknelės garsą girdėjo taip pat aiškiai, kaip ir bet kurį kitą; per miegus jis netgi matė tą slidžią suknelę, vinguriuojančią pustamsėje sieninėje spintoje.

„Durų grindyse“ pirmasis sakinys irgi buvo neblogas: „Gyveno kartą mažas berniukas, kuris nežinojo, ar nori gimti.“ Po penkiasdešimt aštuntųjų vasaros Edis O’Hara pagaliau suvoks, kaip jautėsi tas mažas berniukas. Edžiui patiko ir kitas sakinys: „Jo mamytė irgi nežinojo, ar nori, kad jis gimtų.“ Tik susipažinęs su Merion Edis suprato, kaip jautėsi mamytė.

Tą penktadienį Sauthamptono rėmų dirbtuvėje Edis O’Hara staiga praregėjo, ir tai pakeitė visą jo gyvenimą: rašytojo padėjėjas tapo rašytoju todėl, kad Merion davė jam balsą. Būdamas jos glėbyje – jos lovoje, jos kūne – Edis pirmą kartą pajuto, kad yra beveik vyras, o ją praradęs jis suprato turįs ką pasakyti. Mintis apie gyvenimą be Merion suteikė Edžiui O’Harai galią rašyti.

„Ar įsivaizduojate Merion Koul? – rašė Edis. – Norėjau paklausti, ar mintyse tiksliai matote, kaip ji atrodo?“ – Edis parodė du pirmuosius savo sakinius Peni Pirs.

– Taip, žinoma… ji labai graži, – atsakė dirbtuvės vedėja.

Edis linktelėjo. Paskui rašė toliau: „Gerai. Nors esu pono Koulo padėjėjas, šią vasarą miegojau su ponia Koul. Apytikriu mano skaičiavimu, mudu su Merion mylėjomės maždaug šešiasdešimt kartų.“

– Šešiasdešimt ? – garsiai nusistebėjo ponia Pirs. Ji buvo apėjusi prekystalį, kad galėtų skaityti Edžiui per petį.

Edis rašė: „Tai truko šešias… beveik septynias savaites, o mes paprastai mylimės du kartus per parą – dažnai daugiau negu du. Bet keletą dienų Merion dėl kažkokios infekcijos to daryti negalėjo, be to, dar jos mėnesinės…“

– Suprantu – bus maždaug šešiasdešimt kartų, – tarė Peni Pirs.– Rašykite.

„Gerai, – parašė Edis. – Kai mudu su Merion buvome meilužiai, ponas Koulas – jis vardu Tedas – irgi turėjo meilužę. Tiesą sakant, ji buvo jo modelis. Ar pažįstate ponią Von?“

– Vonai iš Džino alėjos? Jie turi nemažą… kolekciją, – pasakė rėmų dirbtuvės vedėja. (Čia tai bent būtų darbelis!)

„Taip – ta ponia Von, – rašė Edis. – Ji turi sūnų, mažą berniuką.“

– Taip, taip – žinau! – tarė ponia Pirs. – Rašykite toliau.

„Gerai, – parašė Edis. – Šį rytą Tedas – tai yra ponas Koulas – su ponia Von išsiskyrė. Nemanau, kad jų meilės ryšio atomazga buvo maloni. Ponia Von atrodė dėl to labai nusiminusi. O Merion kaip tik dabar kraunasi daiktus – ji išvyksta. Tedas nežino, kad ji išvyksta, tačiau tai tiesa. O Ruta… čia Ruta, jai ketveri.“

– Taip, taip! – įsiterpė Peni Pirs.

„Ruta irgi nežino, kad jos mama išvyksta, – parašė Edis. – Ir Ruta, ir jos tėvas netrukus grįš į namus Sagaponake ir supras, kad Merion dingusi. Ir visos nuotraukos – jūs jas rėminote – visos ligi vienos… bus likusi tik šita, kurią turite dirbtuvėje.“

– Taip, taip… Dieve mano, ką? – tarė Peni Pirs. Ruta piktai žiūrėjo į ją. Ponia Pirs iš paskutiniųjų pamėgino vaikui nusišypsoti.

Edis rašė: „Merion pasiima visas nuotraukas. Kai Ruta grįš namo, ten nebus nei mamos, nei nuotraukų. Ir jos mirę broliai, ir mama bus pradingę. O svarbiausia, kad kiekviena nuotrauka turi savo istoriją – yra šimtai istorijų, ir Ruta jas visas moka atmintinai.“

– Ko jūs iš manęs norite? – sušuko ponia Pirs.

– Kad atiduotumėte Rutos mamos nuotrauką, – garsiai ištarė Edis. – Ji guli lovoje viešbučio kambaryje, Paryžiuje…

– Taip, žinau… be abejo, galite ją pasiimti! – pasakė Peni Pirs.

– Vadinasi, susitarėme, – tarė Edis. Jis rašė: „Aš tik pamaniau, kad vaikas šiąnakt tikrai norės turėti ką nors, ką galėtų pasidėti prie lovos. Kitų nuotraukų juk nebus – visų tų, prie kurių ji pripratusi. Pamaniau, jeigu ji turės mamos atvaizdą, ypač…“

– Bet berniukų ten beveik nematyti – tik jų kojos, – pertraukė jį ponia Pirs.

– Taip, žinau, – tarė Edis. – Rutai ypač patinka kojos.

– Ar kojas jau galima pasiimti? – paklausė keturmetė.

– Taip, galima, mieloji, – rūpestingai atsakė Peni Pirs.

– Norite, kad parodyčiau savo siūlus? – paklausė mergytė vedėjos. – Ir… savo šašą?

– Vokas automobilyje, Ruta. Padėjau į daiktadėžę, – paaiškino Edis.

– A, – tarė Ruta. – O kam ta daiktų dėžė?

– Einu pažiūrėti, ar nuotrauka jau sutaisyta, – garsiai pasakė Peni Pirs. – Neabejoju, kad beveik. – Ji nervingai susirinko ant prekystalio gulinčius popieriaus lapus, nors Edis tebelaikė rašiklį. Jau buvo beeinanti, kai Edis stvėrė ją už rankos:

– Atleiskite, – tarė, paduodamas rašiklį. – Rašiklis jūsų, bet gal galėčiau pasiimti, ką parašiau?

– Taip, žinoma! – atsakė vedėja. Ji atidavė jam visus lapus, netgi neprirašytus.

– Ką tu padarei? – paklausė Edžio Ruta.

– Papasakojau tai poniai istoriją, – paaiškino šešiolikmetis.

– Papasakok man, – paprašė vaikas.

– Papasakosiu tau kitą, automobilyje, – pažadėjo Edis. – Kai pasiimsime tavo mamytės nuotrauką.

– Ir kojų! – primygtinai reikalavo keturmetė.

– Ir kojų, – pažadėjo Edis.

– Kokią istoriją tu man papasakosi? – paklausė jo Ruta.

– Nežinau, – prisipažino vaikinas. Dar nebuvo sugalvojęs; keista, tačiau jis dėl to nė kiek nesijaudino. Neabejojo, kad ką nors sukurs. Nebegalvojo ir apie tai, ką reikės pasakyti Tedui. Pasakys Tedui viską, ką liepė pasakyti Merion – ir kas ateis į galvą jam pačiam. „Aš tai padarysiu“, – buvo įsitikinęs Edis. Jis turėjo tam galią.

Tai žinojo ir Peni Pirs. Kai vedėja grįžo iš galinių dirbtuvės patalpų, ji atsinešė ne tik naujai įrėmintą nuotrauką, bet ir šį tą daugiau. Nors ir nepersirengusi, ponia Pirs kažkodėl atrodė kitaip; visiškai kitokia buvo jos laikysena – ne tik gaivus kvapas (nauji kvepalai), bet ir pasikeitęs požiūris darė ją kone viliojančią. Ji beveik vedė Edį į pagundą – anksčiau jis nebuvo jos pastebėjęs kaip moters .

Jos plaukai dabar buvo palaidi. Makiažas irgi truputį kitoks. Edis nesunkiai suprato, ką ponia Pirs pasidarė. Daug tamsesnės ir ryškesnės buvo jos akys; tamsiau padažytos ir lūpos. Apskritai veidas atrodė jei ne jaunesnis, tai bent jau gražiai paraudęs. Ji atėjo atsisagsčiusi švarkelį ir atsismaukusi rankoves – be to, Edis atkreipė dėmesį, kad atsegtos jau dvi viršutinės jos palaidinukės sagos. (Anksčiau buvo tik viena.)

Su nuotrauka pasilenkusi prie Rutos, ponia Pirs parodė tokį gilų tarpą tarp krūtų, kad Edis net nustebo; vėl atsitiesusi ji Edžiui pašnibždėjo:

– Nuotrauka, žinoma, nemokamai.

Edis linktelėjo ir nusišypsojo, bet Peni Pirs jo dar nepaleido. Ji parodė lapelį; buvo užrašiusi jam klausimą, nes ponia Pirs, be abejo, negalėjo atvirai to klausti vaikui girdint.