Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Ar mes pamiršom nuotrauką? – paklausė Ruta.

– Nuotrauką? – nustebo Edis. – Kokią nuotrauką?

– Kojų! – suriko Ruta.

– A, nuotrauką… ji dar nesutaisyta, – pasakė Edis.

– Taip negražu! – pareiškė vaikas. – Mano siūlai jau išimti. Žaizda visiškai sutaisyta.

– Taip, – sutiko Edis. Staiga jam šovė mintis, kaip atitraukti keturmetės dėmesį, kad ji nesiveržtų dar prieš paplūdimį rodyti savo šašo ir siūlų mamytei. – Gal nuvažiuokim į rėmų dirbtuvę ir pasakykim, kad mums atiduotų nuotrauką, – pasiūlė Edis.

– Visiškai sutaisytą, – pridūrė Ruta.

– Gerai sugalvojai! – tarė Edis.

Edis nusprendė, jog Tedas tikrai neis į rėmų dirbtuvę; rėmų dirbtuvė atrodė tokia pat saugi vieta kaip ir paplūdimys. „Pirmiausia reikia sukelti triukšmą dėl tos nuotraukos, – galvojo Edis,– tada Ruta neprisimins, kad norėjo savo šašą ir siūlus parodyti Merion.“ (Kol vaikas atidžiai stebėjo stovėjimo aikštelėje besikasantį šunį, Edis voką su neįkainojamu šašu bei siūlais padėjo į daiktadėžę automobilio priekyje.) Tačiau rėmų dirbtuvė nebuvo tokia saugi vieta, kaip Edžiui atrodė.

Tedas neprisiminė, jog Rutai tą rytą turėjo išimti siūlus; ponia Von nedavė jam tiek laiko, kad ką nors prisimintų. Mažiau negu po penkių minučių nuo pasirodymo prie jos durų Tedas, perbėgęs kiemą, jau skuodė Džino alėja tolyn, o ponia Von jį vijosi mojuodama dantytu duonriekiu ir isteriškai rėkdama, kad jis „tikras šėtoniškumo įsikūnijimas“. (Jam dar šmėstelėjo mintis, jog tai vieno ypač bjauraus apgailėtinos Vonų dailės kolekcijos paveikslo pavadinimas.)

Sodininkas, nuo pat pradžių stebėjęs prie Vonų rūmų baimingai besiartinantį „menininką“ (kaip jis mintyse niekinamai vadino Tedą), dabar matė ir beatodairišką Tedo atsitraukimą per kiemą, kur vargšas menininkas vos neįvirto į patamsėjusį fontaną, mėgindamas išvengti jau visai arti orą skrodžiančių negailestingų ponios Von smūgių ir dūrių peiliu. Buvusio modelio šitaip aistringai persekiojamas, Tedas kaip kulka akmenuotu keliuku išlėkė į gatvę.

Sodininkas, ne juokais persigandęs, kad kuris nors iš jų gali galvotrūkčiais atsitrenkti į jo penkiolikos pėdų ilgio kopėčias, gana rizikingai įsitvėrė aukšto ligustro viršūnės; iš tokio aukščio sodininkas puikiai matė, kad Tedas Koulas bėga greičiau už ponią Von, kuri liovėsi jį vytis jau netoli Džino alėjos ir Viandančo gatvės sankryžos. Prieš sankryžą buvo kita aukšta ligustrų užtvara, todėl iš nemažo atstumo žiūrintis sodininkas taip ir nesuprato, ar Tedas įlindo į gyvatvorę, ar Viandančo gatve neatsigręždamas nukūrė į šiaurę. Ponia Von, tebedrebėdama iš įtūžio ir tebevadindama menininką tikru šėtoniškumo įsikūnijimu, grįžo prie savo keliuko. Tarytum netekusi nuovokos, – sodininkui pasirodė, jog nevalingai, – ji ir toliau badė orą dantytu peiliu.

Kurį laiką Vonų valdose ir visoje gatvėje buvo nejaukiai tylu. Tedas, giliai įsispraudęs tarp daugybės susiraizgiusių ligustrų šakų, vos galėjo pasijudinti, kad matytų laikrodį; neįsivaizduojamo tankumo gyvatvorė, pro kurią nebūtų pralindęs net Džeko Raselo terjeras, iki kraujo subraižė Tedui veidą ir rankas. Visgi jis išvengė duonriekio ir, bent jau kol kas, ponios Von. Bet kurgi Edis? Tupėdamas gyvatvorėje, Tedas dairėsi pažįstamo penkiasdešimt septintųjų „Ševio“.

Sodininkas, savo darbdavės bei jos sūnaus portretų skutus pradėjęs rankioti daugiau negu prieš valandą iki Tedo atvykimo, jau seniai liovėsi žiūrėjęs į tuos likučius. Netgi šitaip į gabalus suplėšytų piešinių turinys kėlė jam nerimą. Sodininkas buvo gerai įsidėmėjęs darbdavės akis, mažytę burną ir visą nervingą jos veidą; jis žinojo, kokios jos rankos, kaip nenormaliai įsitempę pečiai. O ponios Von krūtis ir makštį sodininkui daug labiau patiko įsivaizduoti ; tikras jos nuogumas, kurį pamatė sunaikintuose aktuose, jam neatrodė viliojantis. Be to, sodininkas labai skubėjo – nors buvo visiškai aišku, kodėl ponia Von norėjo piešinių atsikratyti, jis niekaip negalėjo suvokti, kurių galų pornografinius savo atvaizdus ji plėšė atidariusi visas duris, siaučiant šitokiai vėtrai. Kitoje namo pusėje, arčiau vandenyno, daugumą skiaučių buvo sulaikę rožių krūmai, bet kai kurios ponios Von ir jos sūnaus portretų dalys, takeliu išpūstos prie vandens, dabar skrajojo po visą paplūdimį.

Ponios Von sūnus sodininkui nelabai patiko; išpuikęs berniūkštis kartą prisisiojo į paukščių baseinėlį ir neprisipažino. Tačiau sodininkas ištikimai tarnavo Vonų šeimai jau tada, kai tas vaikigalis dar nebuvo gimęs, be to, jis jautė atsakomybę kaimynams ir tikrai nemanė, kad kam nors būtų malonu matyti šitokius, nors ir dalinius, intymių ponios Von kūno vietų vaizdus. Tačiau sodininko darbo tempas šiek tiek sulėtėjo, kai jis ėmė smalsiai dairytis, kur dingo menininkas – ar slepiasi kaimynų gyvatvorėje, ar paspruko miesto link?

Pusę dešimtos ryto, kai Edis O’Hara vėlavo jau visą valandą, Tedas Koulas Džino alėjoje išropojo iš ligustrų ir atsargiai pratykino pro įvažiavimą į Vonų kiemą, – kad Edis jį pamatytų, jei dėl kokios nors priežasties būtų Tedo laukęs vakariniame Džino alėjos gale, susikertančiame su Pietine Didžiąja gatve.

Sodininko nuomone, tai buvo neprotingas, netgi nutrūktgalviškas poelgis. Iš trečiame Vonų vilos aukšte esančio bokštelio ponia Von puikiai matė, kas darosi anapus gyvatvorės. Stovėdama bokštelyje, ta patrakusi moteriškė galėjo stebėti visą Džino alėją.

Tikriausiai ponia Von ten ir tykojo, nes praėjus vos kelioms sekundėms po to, kai Tedas praslinko pro jos kiemą ir spartindamas žingsnius Džino alėja patraukė tolyn, sodininkas gerokai sunerimo, išgirdęs ponios Von automobilio riaumojimą. Blizgantis juodas „Linkolnas“ iš garažo iššoko tokiu greičiu, kad net slystelėjo ant kiemo akmenėlių ir vos neįlėkė į patamsėjusį fontaną. Paskutinę akimirką mėgindama išvengti fontano, ponia Von privažiavo per arti prie gyvatvorės; „Linkolnas“ trenkėsi į sodininko kopėčių apačią, ir apkvaišęs žmogelis liko kyboti aukšto krūmo viršūnėje.

– Bėk! – suriko sodininkas Tedui.

Kitos dienos Tedas sulaukė tik todėl, kad nuolat stropiai mankštinosi neteisėtą pranašumą jam teikiančioje skvošo salėje. Netgi keturiasdešimt penkerių, Tedas Koulas dar galėjo bėgti. Jis lengvai, nemažindamas greičio, peršoko keletą rožių krūmų ir toliau skuodė per pievelę, nekreipdamas dėmesio į kažkokį kvailai vėpsantį, bet nieko nesakantį baseiną siurbliu valiusį vyriškį. Kiek vėliau Tedą ėmė vytis šuo – laimė, kad nedidelis ir bailus; čiupęs nuo skalbinių virvės kažkieno maudymosi kostiumėlį ir vožęs juo šuniui į snukį, Tedas to netikusio gyvulio atsikratė. Savaime suprantama, Tedą aprėkė keletas sodininkų, tarnaičių ir namų šeimininkių, bet jis nesutrikęs perlipo tris tvoras ir vieną gana aukštą akmeninę sieną. Sutrypė tik dvi gėlių lysves… ir nepastebėjo, kaip ponios Von „Linkolnas“, nukirtęs Džino alėjos kampą, įsuko į Pietinę Didžiąją gatvę. Ten ji skubėdama paklojo kelio ženklą; taigi netrukus Toilsamo alėjoje pro medinės tvoros plyšius Tedas pamatė lygiagrečiai su juo skriejantį nelemtąjį katafalko juodumo „Linkolną“; jis pats per tą laiką buvo spėjęs perbėgti dar dvi pieveles, vaismedžiais apsodintą kiemą ir kažką panašaus į japonišką sodą – būtent tame sode įlipo į negilų auksinių žuvyčių baseinėlį ir sušlapo batus bei džinsus (iki kelių).

Tedas staiga sustojo ir pasileido atgal. Išdrįsęs perbėgti į kitą Toilsamo alėjos pusę, pamatė švystelėjusias juodojo „Linkolno“ stabdžių šviesas ir išsigando, kad ponia Von bus jį pastebėjusi užpakalinio vaizdo veidrodėlyje ir tuoj apsigręš. Bet ji buvo jau pametusi jį iš akių – jam pavyko nuo jos pasprukti.