Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Ko nori? – tarė ponia Von. Paskui žvilgtelėjo į Tedo automobilį ir, Edžiui nespėjus atsakyti, paklausė: – Kur jis? Neateis? Kas atsitiko?

– Jis negali, – pasakė Edis, – bet nori, kad turėtumėte… šituos. – Kadangi pūtė smarkus vėjas, jis bijojo duoti jai piešinius; neryžtingai tebespaudė juos prie krūtinės.

– Negali? – pakartojo ji. – Ir ką gi tai reiškia?

– Nežinau, – sumelavo Edis. – Bet štai visi piešiniai… Gal galėčiau kur nors juos padėti? – maldavo jis.

– Kokie piešiniai? O… piešiniai! O… – tarė ponia Von, tarsi kas būtų smogęs jai į paširdžius.

Ji žengė atgal, užlipo ant savo ilgo balto chalato padurkų ir vos nepargriuvo. Edis paskui ją įėjo į vidų; jautėsi kaip budelis. Ant išblizgintų marmurinių grindų atsispindėjo viršuje kabantis sietynas; pro atviras dvigubas duris tolumoje buvo matyti kitas sietynas, virš valgomojo stalo. Tas namas atrodė kaip dailės muziejus, o valgomasis – didelis kaip banketų salė. Edis priėjo prie stalo (jam pasirodė, kad eiti reikėjo kokią mylią), padėjo piešinius ir tik apsisukęs grįžti suvokė, kad ponia Von neatsilikdama tyliai sekė jam iš paskos, kaip šešėlis. Pamačiusi viršutinį portretą – kur ji buvo nupiešta su sūnumi – ponia Von aiktelėjo:

– Jis atiduoda juos man ! – sušuko. – Jam jų nereikia ?

– Nežinau, – liūdnai pasakė Edis.

Ponia Von paskubomis sklaidė piešinius, kol rado pirmą aktą; tada visą krūvą greitai apvertė ir paėmė paskutinį, kuris dabar buvo atsidūręs viršuje. Edis pradėjo atsargiai trauktis durų link; jis žinojo, koks tas paskutinis piešinys.

– O… – pratarė ponia Von, tarytum vėl pajutusi smūgį. – Bet kada jis ateis? – šūktelėjo tolstančiam Edžiui. – Penktadienį, ar ne? Penktadienį visą dieną galėsiu praleisti su juo… jis žino, kad visą dieną. Jis žino! – Edis iš paskutiniųjų stengėsi nesustoti. Girdėjo jos basų kojų tapsėjimą ant marmurinių grindų – ji bėgo paskui jį. Pasivijo kaip tik po didžiuoju sietynu. – Sustok! – riktelėjo. – Ar jis ateis penktadienį?

– Nežinau, – pakartojo Edis, atbulas slinkdamas pro duris. Vėjas stūmė jį atgal.

– Taip, tu žinai! – klykė ponia Von. – Pasakyk!

Ji išlėkė paskui jį į lauką, bet vėjas vos nepatiesė jos ant žemės. Chalato skvernai prasiskleidė; ji mėgino juos vėl suglausti. Edžiui taip ir liks tas vaizdas, tarytum atmintyje įstrigęs blogiausias nuogumo pavyzdys – visiškai nepageidaujamas žvilgsnis į suglebusias ponios Von krūtis ir tamsų susivėlusių gaktos plaukų trikampį.

– Sustok! – vėl sušuko ponia Von, tačiau dėl aštrių akmenukų negalėjo sekti paskui jį iki automobilio. Tada pasilenkė, sugriebė saują to žvirgždo ir metė į Edį. Daugiausia kliuvo „Ševiui“.

– Ar jis tau rodė šituos piešinius? Ar tu žiūrėjai ? Po velnių – juk žiūrėjai? – rėkė ji.

– Ne, – melavo Edis.

Kai ponia Von pasilenkė pasisemti kitos akmenų saujos, smarkus vėjo šuoras išmušė ją iš pusiausvyros. Pasigirdo tarytum šūvis – tai paradinės durys užsitrenkė jai už nugaros.

– O Dieve! Negalėsiu įeiti! – tarė ji Edžiui.

– Argi nėra kitų durų, neužrakintų? – paklausė Edis. (Tuose rūmuose tikriausiai buvo bent tuzinas durų!)

– Maniau, kad ateis Tedas. Jam patinka, kai visos durys užrakintos, – atsakė ponia Von.

– Gal tokiam atvejui laikote kur nors paslėptą raktą? – paklausė Edis.

– Išsiunčiau sodininką namo. Tedas nemėgsta, kai čia sukiojasi sodininkas, – tarė ponia Von. – Sodininkas turi atsarginį raktą.

– Argi negalite jam paskambinti?

– Kokiu telefonu? – sušuko ponia Von. – Turėsi įsilaužti.

– Aš? – nustebo šešiolikmetis.

– Juk žinai, kaip tai daroma? – paklausė ta mažutė tamsi moterėlė. – Aš tai tikrai nemokėčiau! – sudejavo ji.

Atvirų langų nebuvo, nes viloje buvo įtaisyti kondicionieriai; Vonai orą kondicionavo dėl dailės kolekcijos; langų neatidarydavo irgi dėl tos pačios priežasties. Užpakalinėje namo dalyje buvo stiklinės durys į sodą, tačiau ponia Von Edį perspėjo, kad stiklas ten specialaus storio, su įlydytu plonos vielos tinkleliu, todėl ypač atsparus. Gerai įsiūbavęs marškinėliuose įrištą akmenį, Edis pagaliau šiaip taip sutrupino stiklą, bet dar reikėjo rasti kokį nors sodininko įrankį, kad būtų galima perkirpti vielą, pro skylę įkišti ranką ir atrakinti duris iš vidaus. Akmuo (sode įrengto paukščių baseinėlio dekoratyvinis elementas) supurvino Edžio marškinėlius, be to, juos keliose vietose perrėžė suskilinėjęs stiklas. Edis nusprendė marškinėlius su visu akmeniu palikti tarp šukių šalia dabar jau atvirų durų.

Tačiau ponia Von, kuri buvo basa, reikalavo pro duris įnešti ją į kambarį – baiminosi, kad šukės gali supjaustyti kojas. Iki pusės nuogas, Edis nešė ją į vidų – apkabinęs labai atsargiai, kad netyčia nepakištų rankų po chalatu. Ji svėrė ne ką daugiau už Rutą. Bet laikydamas ją glėbyje, netgi taip trumpai, Edis vos galo negavo nuo stipraus kvapo. Tas kvapas buvo sunkiai nusakomas; Edis nesuprato, kuo ji taip dvokia, tik tvardėsi, kad nepradėtų žiaukčioti. Pastatyta ant grindų, ponia Von pajuto jo neslepiamą pasišlykštėjimą.

– Atrodai, tarytum tau būtų bjauru, – pasakė ji Edžiui. – Kaip tu drįsti… kaip drįsti bjaurėtis manimi?

Edis stovėjo kambaryje, kurio dar niekada nebuvo matęs. Jis nežinojo, kaip nusigauti iki didžiojo sietyno prie pagrindinio įėjimo, o kai atsisuko, ieškodamas stiklinių durų į sodą, išvydo tikrą atvirų durų labirintą; Edis nerado durų, pro kurias buvo ką tik įėjęs.

– Kaip man išeiti? – kreipėsi į ponią Von.

– Kaip tu drįsti manimi bjaurėtis? – pakartojo ši. – Argi pats negyveni taip pat niekingai? – paklausė ji vaikinuko.

– Labai prašau… Noriu važiuoti namo, – tarė Edis.

Tik ištaręs tuos žodžius jis suprato, kad iš tikrųjų to nori ir turi galvoje Ekseterį Niu Hampšyre, o ne Sagaponaką. Edis iš tikrųjų norėjo važiuoti namo. Tai buvo silpnybė, kurios Edis negalės atsikratyti visą gyvenimą: jis visada bus linkęs apsiverkti prieš vyresnes moteris, kaip apsiverkė prieš Merion ir kaip dabar pradėjo verkti prieš ponią Von.

Nieko daugiau nesakydama, ji paėmė jį už riešo ir per tą savo muziejų nuvedė prie didžiojo sietyno šalia paradinio įėjimo. Jos ranka buvo maža ir šalta kaip paukščio koja, tarytum jį būtų sugriebusi kokia papūga. Kai atidariusi lauko duris ji išstūmė jį į vėją, namo viduje užsitrenkė daugybė kitų durų; grįžtelėjęs atsisveikinti, Edis pamatė staiga pakilusį nelemtų Tedo piešinių sūkurį – vėjas buvo juos nupūtęs nuo valgomojo stalo.

Edis neįstengė ištarti nė žodžio, ponia Von irgi. Išgirdusi piešinių plazdėjimą už nugaros, ji kaip vilkelis su tuo baltu duksliu chalatu apsisuko, pasirengusi atremti puolimą. Iš tikrųjų: prieš lauko durims vėl su trenksmu užsidarant (tai atrodė lyg antras šūvis), ponia Von buvo puolama. Žiūrėdama į tuos piešinius, ji turėjo bent iš dalies suprasti, kaip smarkiai leidosi prievartaujama.

– Ji apmėtė tave akmenimis? – paklausė Merion Edžio.

– Mažais akmenukais – dauguma pataikė į automobilį, – tarė Edis.

– Privertė ją nešti, – paklausė Merion.

– Buvo basa, – vėl paaiškino Edis. – O aplinkui gulėjo šukės!

– Ir tu palikai marškinius? Kodėl?

– Juk buvo sugadinti – tai tik teniso marškinėliai.

Tedo pokalbis su Edžiu buvo truputį kitoks: