Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Tačiau šiąnakt kažkas uždarė langus ir užtraukė užuolaidas; be to, neįprastoje, visiškoje tamsoje atmerkęs akis, Edis pamatė, kad uždarytos ir durys. Pats sulaikęs kvapą, jis girdėjo kažkieno kvėpavimą.

Daugelis šešiolikmečių mato tik nuolatinę tamsą. Kur tik pažiūri, jiems visur atrodo niūru. Vilčių kupinas Edis O’Hara buvo linkęs ieškoti šviesos. Visiškoje miegamojo tamsoje Edis pirmiausia pamanė, kad pas jį sugrįžo Merion.

– Merion? – sušnibždėjo vaikinukas.

– Jėzau… nejaugi tu toks optimistas? – tarė Tedas Koulas. – Maniau, niekada nepabusi. – Jo balsas juodoje kambario tamsoje sklido iš visur ir tarytum iš niekur. Edis atsisėdo lovoje ir apgraibomis ieškojo naktinės lempos, bet nebuvo įpratęs jos nematyti, todėl negalėjo rasti. – Nereikia šviesos, Edi, – pasakė jam Tedas.– Šios istorijos geriau klausytis tamsoje.

– Kokios istorijos? – paklausė Edis.

– Žinau, kad nori ją išgirsti, – tarė Tedas. – Pats man sakei, jog prašei Merion, kad papasakotų, bet Merion negali. Ji suakmenėja vos apie tai pagalvojusi. Prisimeni, kaip pavertei ją akmeniu, apie tai paklausęs… juk prisimeni, Edi?

– Taip, prisimenu, – atsakė Edis. Vadinasi, tai ta istorija. Tedas ketina papasakoti apie avariją.

Edis norėjo, kad apie tai jam papasakotų Merion. Tačiau ką šešiolikmetis dabar galėjo padaryti? Edžiui tikrai reikėjo žinoti tą istoriją, nors mieliau būtų ją išgirdęs ne iš Tedo.

– Gerai, pasakokite, – kiek įmanydamas atsainiau tarė vaikinukas. Edis nematė, kurioje kambario vietoje yra Tedas, ar jis stovi, ar sėdi, tačiau tai nebuvo svarbu, nes bet kokią istoriją pasakojančio Tedo balsą dar įtaigesnį darė visa apimanti tamsa.

Stiliaus atžvilgiu istorija apie Tomą ir Timotį pražudžiusią avariją atrodė labai panaši į Tedo Koulo „Pelę, rėpliojančią tarp sienų“ ir „Duris grindyse“ – ką jau kalbėti apie daugybę Edžio sąžiningai perrašytų „Garso, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso“ variantų. Kitaip tariant, tai buvo tipiška Tedo Koulo istorija; vadinasi, Merion versija toli gražu nebūtų prilygusi tai, kurią sukūrė Tedas.

Pirmiausia reikia pasakyti, – Edis tai suprato iš karto, – jog Tedas tą istoriją buvo gerai apgalvojęs. Merion nieku gyvu nebūtų galėjusi leistis į tokias berniukų mirties detales, į kokias leidosi Tedas. Be to, Merion tą istoriją būtų papasakojusi be jokių meninės išraiškos priemonių – kuo paprasčiau. O Tedo pasakojimo stilius, priešingai, buvo paremtas savistaba, netgi nenatūralus; bet kitaip Tedas gal išvis nebūtų įstengęs apie tai kalbėti.

Kaip ir daugumos Tedo Koulo istorijų, pasakojimo apie Tomo ir Timočio avariją maniera buvo labai patogi. Apie save Tedas kalbėjo trečiuoju asmeniu; taip jis tarytum laikėsi atokiau ir nuo savęs, ir nuo to įvykio. Jis nesakė „aš“, „man“ arba „mane“, tik „Tedas“ – arba „jis“, „jam“, „jį“. Jis buvo tik antraeilis veikėjas istorijoje apie kitus – svarbesnius – žmones.

Jei tą istoriją kada nors būtų pasakojusi Merion, ji su visu tuo būtų jautusi tokį glaudų ryšį, kad apie tai šnekėdama, ko gero, būtų nugrimzdusi į visišką beprotybę – daug didesnę negu ta, kurios paveikta Merion paliko vienintelį gyvą savo vaiką.

– Ką gi, štai kaip viskas buvo, – ėmė pasakoti Tedas. – Tomas vairuotojo pažymėjimą turėjo, o Timotis ne. Tomiui buvo septyniolika – jis vairavo jau visus metus. O Timiui buvo penkiolika; jis tada tik pradėjo mokytis vairuoti; jį mokė tėvas. Anksčiau Tedas mokė vairuoti Tomą; Tedo nuomone, Timotis, nors dar tik mokėsi, vairuodamas jau buvo atidesnis negu Tomas. Tai nereiškia, kad Tomas buvo prastas vairuotojas. Jis buvo budrus, pasitikėjo savimi – turėjo puikią reakciją. Be to, Tomas buvo pakankamai ciniškas, kad numatytų, ką darys prasti vairuotojai, netgi anksčiau, negu tie vairuotojai patys suvokdavo, ką ketina daryti. Tedas jam buvo sakęs, jog tai svarbiausia, ir Tomas tuo tikėjo: visada manyk, kad visi kiti vairuotojai yra prasti.

– Tačiau buvo vienas ypač svarbus vairavimo aspektas, dėl kurio Tedas manė, kad jaunesnysis jo sūnus, Timotis, yra geresnis vairuotojas – arba galėtų būti geresnis vairuotojas – negu Tomas. Timotis visada buvo kantresnis. Timiui, pavyzdžiui, pakakdavo kantrybės sąžiningai pažvelgti į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, o Tomas nežvilgčiojo į jį taip reguliariai, kaip, Tedo nuomone, turėjo žvilgčioti vairuotojas. Juk dažnai būtent tada, kai reikia daryti kairį posūkį, beveik nepastebimai ir labai savotiškai išmėginama vairuotojo kantrybė, – kai sustoji ir lauki, kada galėsi sukti į kairę skersai priešpriešinio eismo juostą, niekada iš anksto, prieš pradėdamas važiuoti, nepasuk į kairę vairo. Jokiu būdu… niekada !

– Tačiau Tomas, – toliau pasakojo Tedas, – buvo vienas iš tų nekantrių jaunuolių, kurie dažnai iš anksto pasuka į kairę vairą, laukdami, kada galės daryti kairį posūkį… nors ir tėvas, ir motina – netgi jaunesnysis brolis – daug kartų Tomiui sakė, kad negalima sukti vairo, kol dar nejudi iš vietos. Ar žinai kodėl, Edi?

– Kad nebūtum išstumtas į priešpriešinio eismo juostą, jei iš paskos važiuojanti transporto priemonė stuktelėtų į užpakalį, – tarė Edis. – Kad blogiausiu atveju tave tik pastūmėtų į priekį, toje pačioje juostoje.

– Kas mokė tave vairuoti, Edi? – paklausė Tedas.

– Tėvas, – atsakė Edis.

– Puiku! Pasakyk jam nuo manęs, kad neblogai padirbėjo, – tarė Tedas.

– Gerai, – tamsoje atsakė Edis. – Pasakokite…

– Na… Kur mes buvome? Tiesą sakant, buvome vakaruose. Atostogavome, kaip ir daugelis žmonių iš rytų, kurie, sumanę pavasarį paslidinėti ir nežinodami, ar galės tai daryti rytuose, keliauja į vakarus. Jei nori būti tikras, kad kovo ar balandžio mėnesį bus sniego, keliauk į vakarus. Taigi… žmonės iš rytų, besisvečiuojantys vakaruose. Ir tai buvo ne tik Ekseterio pavasario atostogos; tikriausiai tuo metu mokinius paleido nemažai mokyklų ir universitetų, todėl vakaruose buvo daugybė atvykėlių, kuriems čia neįprasti atrodė ne tik kalnai, bet ir keliai. Be to, daugelis tų slidininkų vairavo neįprastus automobilius – pavyzdžiui, išsinuomotus. Koulų šeima irgi išsinuomojo automobilį.

– Suprantu, – tarė Edis, įsitikinęs, kad Tedas tyčia neskuba pasakoti, kas atsitiko; turbūt todėl, kad nori priversti Edį tą nelaimę ne tik įsivaizduoti , bet ir nujausti .

– Na… Baigėsi ilga slidinėjimo diena, visą laiką snigo. Šlapias, sunkus sniegas. Jei būtų buvę bent vienu ar dviem laipsniais šilčiau, – pasakė Tedas, – sniegas būtų virtęs lietumi. Beje, Tedas ir Merion nebuvo tokie kietakakčiai, nenuilstantys slidininkai kaip abu jų sūnūs. Septyniolikos ir penkiolikos metų Tomas ir Timotis slidinėjo nepalyginti geriau negu jų tėvai, kuriems tada buvo keturiasdešimt ir trisdešimt ketveri, – jie dažnai dieną kalno atšlaitėje užbaigdavo šiek tiek anksčiau negu berniukai. Tiesą sakant, tą dieną Tedas su Merion nuėjo į barą slidininkų poilsiavietėje ir ten gana ilgai (kaip jiems atrodė) laukė, kol Tomas ir Timotis nušliuoš paskutinį kartą – paskui vėl paskutinį. Žinai, kokie tie berniūkščiai… slidinėjimo jiems niekada negana, taigi mama su tėčiu laukia…

– Suprantu – jūs pasigėrėte, – tarė Edis.

– Tai buvo viena iš nereikšmingo ginčo temų – turiu galvoje ginčą tarp Tedo ir Merion, – pasakė Edžiui Tedas. – Merion sakė, kad Tedas girtas; pats Tedas manė esąs blaivus. O Merion, nors ne girta, tą vėlyvą popietę visgi buvo išgėrusi daugiau negu paprastai. Kai berniukai susirado tėvus bare, ir Tomas, ir Timotis iš karto suprato, jog nei tėvas, nei motina nėra tokios geros būklės, kad galėtų vairuoti išsinuomotą automobilį. Be to, Tomas turėjo vairuotojo pažymėjimą ir buvo blaivutėlis. Taigi atrodė savaime aišku, kuriam iš jų derėtų vairuoti…