Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Vadinasi, vairavo Tomas, – pertraukė Tedo pasakojimą Edis.

– … ir, kadangi broliai yra broliai, Timotis įsitaisė šalia jo. O tėvai, – tarė Edžiui Tedas, – sėdėjo ten, kur galiausiai atsiduria dauguma tėvų: ant užpakalinės sėdynės. Važiuodami Tedas su Merion toliau darė tai, ką daugelis tėvų daro be perstojo: jie ginčijosi, nors iš esmės jų ginčas tebebuvo nereikšmingas – nereikšmingas ir užsitęsęs. Tedas, pavyzdžiui, buvo nuvalęs sniegą nuo priekinio stiklo, o užpakalinį palikęs apsnigtą. Merion sakė, jog reikėjo nuvalyti ir užpakalinį. Tedas ją tikino, kad netrukus, kai automobilis įšils ir pajudės, sniegas nuslinks. Ir nors tuoj pat paaiškėjo, kad jis teisus, – sniegas nuo užpakalinio stiklo nuslinko vos jiems pradėjus važiuoti, – Tedas su Merion ginčijosi toliau. Pasikeitė tik ginčo tema; nereikšmingumas išliko.

– Tai buvo vienas iš tų slidinėjimo kurortų, kuriuose apie patį miestelį nėra ką kalbėti. Pagrindinė gatvė – trijų juostų greitkelis; vidurinė juosta skirta posūkiams į kairę, nors gana dažnai pasitaiko mulkių, posūkių juostą maišančių su lenkimo … jei supranti, ką turiu galvoje. Nekenčiu trijų juostų greitkelių, Edi… o tu?

Edis nenorėjo atsakyti. Tai buvo tipiška Tedo Koulo istorija: visada matai, ko turėtum bijoti; matai, kaip tai artinasi ir netrukus atsitiks. Bet blogiausia, kad niekada nenuspėji visko, kas atsitiks.

– Šiaip ar taip, – toliau pasakojo Tedas, – Tomas vairavo gerai, atsižvelgdamas į nepalankias oro sąlygas. Tebesnigo. Be to, dabar sutemo – iš tiesų viskas buvo nepažįstama. Tedas su Merion ėmė ginčytis, kuriuo keliu geriausia važiuoti į viešbutį. Tai atrodė kvaila, nes visas miestelis buvo nusidriekęs palei trijų juostų greitkelį; kadangi tas greitkelis, tiesą sakant, ir buvo vienintelė miestelio gatvė su daugybe abiejose pusėse išrikiuotų viešbučių, motelių, degalinių, restoranų ir barų, reikėjo tik žinoti, į kurią pusę sukti. Tomas žinojo. Turės sukti į kairę, nesvarbu kaip. Vargu ar jam, kaip vairuotojui, padėjo tai, kad mama ir tėtis vienas per kitą stengėsi tiksliai pasakyti, kur jis turėtų pasukti į kairę. Tomas, pavyzdžiui, galėjo tai padaryti prie pat viešbučio – toks tiesus kelias patiko Tedui – arba važiuoti pro viešbutį iki artimiausio šviesoforo. Ten, užsidegus žaliai šviesai, jis būtų apsisukęs ir kita juosta grįžęs atgal; tuomet viešbutis jau būtų buvęs dešinėje. Merion manė, kad apsisukti prie šviesoforo daug saugiau, negu sukti į kairę iš vidurinės juostos, kur nėra jokių šviesų.

– Gerai! Gerai! – tamsoje sušuko Edis. – Suprantu! Suprantu!

– Ne, nesupranti! – užriko ant jo Tedas. – Negali suprasti, kol tai nesibaigė! O gal nori, kad nutilčiau?

– Ne… pasakokite, – atsakė Edis.

– Taigi… Tomas suka į vidurinę juostą, posūkių juostą – ne lenkimo…Tomis įjungia posūkio signalą, nežinodamas, kad abu užpakaliniai žibintai aplipę šlapiu sniegu, kurio tėvas nenuvalė, kaip nenuvalė ir užpakalinio stiklo. Niekas, važiuojantis Tomui iš paskos, negali įžiūrėti nei jo posūkių, nei galinių, nei stabdžių šviesų. Iš užpakalio automobilis nematomas – arba matomas tik paskutinę akimirką.

– Tuo tarpu Merion sako: „Nesuk čia, Tomi, – prie šviesoforo bus saugiau.“

„Nori, kad jis ten apsisuktų ir gautų skylę talone, Merion?“ – paklausė žmonos Tedas.

„Nerūpi man tos skylės, Tedai – saugiau sukti prie šviesoforo“,– atšovė Merion.

„Liaukitės, abu, – tarė Tomas. – Nenoriu gauti skylės, mam“,– pridūrė vaikinas.

„Gerai – tada suk čia“, – pasakė jam Merion.

„Verčiau paskubėk, Tomi, – nestovėk taip“, – paragino Tedas.

„Puikūs patarimai vairuotojui, – tarstelėjo Timotis. Tada Timis pastebėjo, kad belaukdamas brolis pasuko vairą į kairę. – Vėl per anksti užlaužei“, – pasakė.

„Todėl, kad jau norėjau sukti, o paskui apsigalvojau, šikniau!“– tarė Tomas.

„Prašyčiau nevadinti brolio šiknium, Tomi“, – sudraudė sūnų Merion.

„Bent jau ne motinai girdint“, – pridūrė Tedas.

„Ne – ne tai norėjau pasakyti, Tedai, – tarė vyrui Merion. – Tiesiog jis neturėtų vadinti brolio šiknium – taškas!“

„Girdi, šikniau?“ – paklausė brolio Timotis.

„Timi, prašyčiau…“ – tarė Merion.

„Galėsi sukti, kai pravažiuos tas sniego valytuvas“, – patarė sūnui Tedas.

„Žinau, tėti. Aš vairuoju“, – atsakė septyniolikmetis.

– Bet netikėtai visas salonas nušvito – į juos plieskė priekiniai iš paskos važiavusio automobilio žibintai. Tai buvo mikroautobusas, pilnas koledžo studentų iš Niudžersio. Jie pirmą kartą atkeliavo į Koloradą. Niudžersyje galbūt nėra skirtumo tarp posūkių ir lenkimo juostų.

– Šiaip ar taip, tie koledžo studentai norėjo lenkti. Jie nematė (iki paskutinės sekundės) priekyje sustojusio automobilio, laukiančio, kada galės sukti į kairę, – kai tik priešpriešine juosta pravažiuos sniego valytuvas… Taigi studentai iš užpakalio trenkėsi į Tomo automobilį, ir jis, kadangi Tomas jau buvo pasukęs vairą, išlėkė į priešpriešinio eismo juostą, kuria kaip tik tą akimirką maždaug keturiasdešimt penkių mylių per valandą greičiu važiavo didžiulis sniego valytuvas. Koledžo studentai vėliau sakė, kad jų greitis buvo maždaug penkiasdešimt.

– Dieve… – tarė Edis.

– Sniego valytuvas Tomo automobilį perpjovė beveik tiksliai perpus, – toliau pasakojo Tedas. – Tomą nužudė jo paties vairo kolonėlė – ji sutraiškė jam krūtinę. Tomis mirė akimirksniu. O Tedas bemaž dvidešimt minučių sėdėjo įstrigęs ant užpakalinės sėdynės, tiesiai Tomui už nugaros. Tedas Tomo nematė, tačiau žinojo, kad Tomis negyvas, nes Tomį matė Merion, ir nors Merion neištarė žodžio „negyvas“, ji vis kartojo: „O, Tedai… Tomio nebėra. Tomio nebėra. Ar matai Timį? Timis juk su mumis… taip? Ar matai, jis tebėra?“

– Kadangi Merion buvo įstrigusi ant užpakalinės sėdynės už Timočio – taip sėdėjo ilgiau negu pusvalandį, – ji Timočio nematė. O Tedas jaunesnįjį sūnų matė puikiai; Timotis prarado sąmonę, kai jo galva išlindo pro priekinį stiklą; bet kurį laiką Timotis dar buvo gyvas. Tedas matė, kad jis kvėpuoja, tačiau Tedas negalėjo matyti, kad sniego valytuvas, perpjovęs automobilį perpus, nupjovė ir kairę Timio koją – per šlaunį. Kol gelbėjimo brigada mėgino visus juos išlaisvinti iš sulankstyto automobilio, kuris lyg armonika buvo suspaustas tarp sniego valytuvo ir mikroautobuso, Timotis Koulas mirtinai nukraujavo iš perpjautos šlaunies arterijos.

– Kone dvidešimt minučių – o gal mažiau negu penkias – Tedas žiūrėjo, kaip miršta jaunesnysis jo sūnus. Kadangi Tedas iš sumaigyto automobilio buvo išlaisvintas bent dešimčia minučių anksčiau, negu gelbėtojai ištraukė Merion… Tedui tik lūžo keli šonkauliai, šiaip jis buvo sveikas… Tedas matė, kaip sanitarai iš automobilio iškėlė Timio kūną (bet ne kairę Timio koją). Nupjauta berniuko koja tebebuvo sniego valytuvo prispausta prie priekinės sėdynės, kai gelbėjimo brigada pagaliau išlaisvino Merion. Ji žinojo, kad jos Tomas negyvas, o Timotis ištrauktas iš metalo krūvos – ir nuvežtas į ligoninę, tikriausiai tikėjosi Merion, nes ji vis klausė Tedo: „Timis juk su mumis… taip? Ar matai, jis tebėra?“

– Tačiau Tedas buvo bailys, jis nedrįso atsakyti į tą klausimą – taip ir nutylėjo. Vieno iš gelbėtojų paprašė pridengti Timio koją brezentu, kad nepamatytų Merion. Ir kai Merion buvo atsargiai išlaisvinta… beje, ji stovėjo, netgi šlubčiojo aplinkui, nors paskui paaiškėjo, kad jai sulaužyta kulkšnis… Tedas mėgino pasakyti, kad jaunesnysis jos sūnus, kaip ir vyresnysis, jau negyvas. Tačiau Tedas niekaip neįstengė to ištarti. Taigi jam dar nespėjus jos perspėti, Merion pastebėjo Timio batą. Ji negalėjo žinoti – negalėjo įsivaizduoti, – kad sūnaus batas ten guli su visa koja. Ji manė, jog tai tik batas. Ji pasakė: „O, Tedai, žiūrėk – jam juk reikės bato.“ Niekieno nesulaikyta Merion nušlubčiojo prie sumaigyto automobilio ir pasilenkė paimti to bato.