Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Aš iš tikrųjų išgelbėjau jums gyvybę – ir iš tikrųjų dėl to netekau darbo, – atsakė Eduardas Gomesas.

Tedo tuštybė vertė jį manyti, kad, būdamas toks greitakojis, netgi startavęs iš vietos, jis galėjo pabėgti nuo „Linkolnu“ skriejančios ponios Von. Tačiau Tedas neketino ginčyti fakto, kad sodininkas pasielgė drąsiai.

– Tai apie kokią – tiksliai – sumą mudu dabar kalbame? – paklausė Tedas.

– Nereikia man jūsų pinigų – ne tam atvažiavau, kad mane šelptumėte, – atsakė jam Eduardas. – Tikėjausi, kad duosite kokio darbo.

– Ieškote darbo? – paklausė Tedas.

– Taip, jei tik pas jus būtų man tinkamo… – tarė Eduardas. Sodininkas beviltiškai dairėsi po apleistą kiemą. Net marga pievelė neatrodė deramai prižiūrima. Ją reikėjo patręšti – ir, be abejo, dažniau lieti. Be to, nebuvo jokių žydinčių krūmų, jokių daugiamečių augalų, jokių vienmečių – bent jau Eduardas nepastebėjo. Ponia Von kartą buvo Eduardui sakiusi, jog Tedas Koulas turtingas ir garsus. („Matyt, pinigų sodui jis neleidžia“, – galvojo Eduardas.) – Nemanau, kad pas jus atsirastų man darbo, – pasakė sodininkas Tedui.

– Palaukite, – tarė Tedas. – Tuoj parodysiu, kur norėčiau įsirengti baseiną, ir dar kai ką.

Pro virtuvės langą Edis žiūrėjo, kaip jie vaikšto aplink namą. Jų pokalbis Edžiui neatrodė grėsmingas. Vaikinas nusprendė, kad gali nebūgštaudamas prie jų prisidėti.

– Noriu paprasto, stačiakampio baseino – nebūtinai olimpinio dydžio, – aiškino Tedas Eduardui. – Tik kad vienas galas būtų gilus, o kitas – seklus, su laipteliais. Ir jokio tramplino. Manau, tramplinai pavojingi vaikams. Turiu ketverių metų dukterį.

– O aš turiu ketverių metų anūkę ir visiškai jums pritariu, – pasakė Eduardas. – Pats baseinų neįrenginėju, bet pažįstu keletą vyrukų, kurie tuo užsiima. Be abejo, galėčiau baseiną prižiūrėti. Valyti jį siurbliu ir tinkamai subalansuoti chemikalus. Suprantate, kad nesidrumstų vanduo – arba kad nepažaliuotų oda, ir panašiai.

– Kaip pasakysite, taip ir bus, – tarė Tedas. – Galėsite tuo rūpintis. Aš tik nenoriu tramplino. Be to, baseiną reikia kuo nors apsodinti – kad į mus nuolatos nespoksotų kaimynai arba praeiviai.

– Siūlyčiau bermą – tikriau, tris bermas, – pasakė Eduardas. – O ant jų, kad sutvirtintų paviršių, patarčiau pasodinti keletą rusiškų alyvmedžių. Jie čia gerai auga, be to, jų gražūs lapai – žali su sidabriniu atspalviu. Žiedai geltoni, kvapnūs, o vaisiai panašūs į alyvas. Jie dar vadinami siauralapiais žilakrūmiais.

– Kaip pasakysite, – vėl tarė Tedas. – Pavedu tai jums. Tiesa, dar sklypo ribos… vargu ar jos kada nors buvo aiškiai pažymėtos.

– Galima apsodinti ligustrais, – atsakė Eduardas Gomesas. Žmogelis lyg ir krūptelėjo, prisiminęs gyvatvorę, kurioje pakibęs merdėjo nuo išmetamųjų dujų. Tačiau iš ligustrų šis sodininkas galėjo daryti stebuklus: jo prižiūrima, ponios Von gyvatvorė paaugdavo vidutiniškai aštuoniolika colių per metus. – Reikia tik tinkamai tręšti, laistyti ir, svarbiausia, karpyti, – pridūrė Eduardas.

– Žinoma – sodinkim ligustrus, – tarė Tedas. – Man patinka gyvatvorės.

– Man irgi, – pamelavo Eduardas.

– Be to, noriu daugiau pievelės, – toliau kalbėjo Tedas. – Noriu atsikratyti tų kvailų saulučių ir aukštos žolės. Neabejoju, kad aukštoje žolėje yra erkių.

– Žinoma, – pritarė Eduardas.

– Noriu pievelės kaip stadione, – kerštingai pasakė Tedas.

– Su nudažytomis linijomis? – paklausė sodininkas.

– Ne, ne! – sušuko Tedas. – Turėjau galvoje, kad pievelė būtų tokio didumo kaip stadionas.

– A, – tarė Eduardas. – Tai jau bus daug pievelės, daug pjovimo, daug purkštuvų…

– O dailidės darbai? – paklausė Tedas sodininko.

– Dailidės?

– Na, ar mokate dailidžiauti? Ketinau lauke įsirengti dušą – kad iš karto galėtų praustis keletas žmonių, – paaiškino Tedas. – Nebūtų daug darbo.

– Žinoma, sugebėčiau, – atsakė Eduardas. – Pats santechnikos netvarkau, bet pažįstu vyruką…

– Kaip pasakysite, – vėl tarė Tedas. – Tai irgi pavedu jums. O jūsų žmona?

– Ką mano žmona?

– Na, norėjau paklausti, ar ji dirba. Ką ji daro? – domėjosi Tedas.

– Verda valgį, – atsakė Eduardas. – Kartais prižiūri anūkę – ir kitus vaikus. Dar tvarko kai kurių žmonių namus…

– Gal ji norėtų tvarkyti šiuos namus? – paklausė Tedas. – Gal norėtų virti valgį man ir prižiūrėti mano keturmetę mergytę? Ji gera mergytė. Jos vardas Ruta.

– Žinoma, būtinai žmonos paklausiu. Galvą guldau, kad norės,– atsakė Eduardas.

Edis neabejojo, kad Merion būtų buvusi sutriuškinta, jei būtų išgirdusi apie tą sandėrį. Nuo Merion išvykimo nepraėjo nė dvidešimt keturios valandos, o jos vyras – bent jau mintyse – jau rado jai pakaitalą. Tedas pasisamdė sodininką ir dailidę, faktinį namų prižiūrėtoją ir visų galų meistrą… maža to, Eduardo žmona netrukus virs valgį ir prižiūrės Rutą!

– Kuo vardu jūsų žmona? – paklausė Tedas Eduardo.

– Končita.

Taigi Končita virs Tedui ir Rutai valgį; ji bus pagrindinė Rutos auklė, be to, kiekvieną kartą, kai Tedui reikės kur nors išvykti, Končita su Eduardu kelsis pagyventi į namą Pasanidžo alėjoje ir rūpinsis Ruta lyg tėvas ir mama. O Gomesų anūkė, Marija, tokio pat amžiaus kaip Ruta, vaikystėje dažnai bus Rutos žaidimų draugė.

Tai, kad ponia Von Eduardą išmetė, tikrai išeis jam į naudą; netrukus pagrindinės jo pajamos bus iš Tedo Koulo – ne tik jo, bet ir Končitos. Paaiškės, kad, kaip darbdavys , Tedas daug malonesnis ir patikimesnis negu kaip vyras . (Nors Edžiui O’Harai taip neatrodė.)

– Tai kada galite pradėti? – paklausė Tedas Eduardo tą ankstyvą tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt aštuntųjų rugpjūčio šeštadienio rytą.

– Kada tik norite, – atsakė Eduardas.

– Gerai. Pradėkite šiandien, Eduardai, – tarė Tedas. Ir nė nežvilgtelėjęs į kieme šalia jų stovintį Edį pridūrė: – Gal pirmiausia nuvežkite šį vaikiną į kelto prieplauką Orient Pointe.

– Žinoma, nuvešiu, – pasakė Eduardas. Jis mandagiai linktelėjo Edžiui, o Edis – jam.

– Gali išvykti tuoj pat, Edi, – tarė Tedas šešiolikmečiui. – Norėjau pasakyti, prieš pusryčius.

– Gerai, – neprieštaravo Edis. – Einu, pasiimsiu daiktus.

Taip Edis O’Hara ir išvyko, neatsisveikinęs su Ruta; jam liepė išvykti, kai vaikas dar miegojo. Edis vos spėjo paskambinti į namus. Jau buvo pažadinęs tėvą ir motiną po vidurnakčio; dabar pažadino juos dar kartą, prieš septintą ryto.

– Jei aš pirmas nusigausiu į Niu Londoną, paprasčiausiai palauksiu tavęs prieplaukoje, – tarė Edis tėčiui. – Būk atsargus, neskubėk.

– Aš tavęs lauksiu! Sutiksiu keltą! Abu ten būsime, Edvardai! – kone dusdamas pasakė sūnui Mėtinis.

O dėl visų Hamptonuose gyvenančių eksoniečių sąrašo, tai Edis vos neįsidėjo jo į krepšį. Bet susigriebęs suplėšė kiekvieną puslapį atskirai į ilgas, siauras skiautes, suspaudė jas į gniužulą ir paliko svečių miegamojo šiukšlių dėžėje. Vėliau, kai Edis jau bus išvykęs, Tedas iššniukštinės visą kambarį, ras sąrašą ir pamanys, jog tai meilės laiškai. Ilgai ir kruopščiai Tedas dėlios skiauteles, kol supras, kad nei Edis, nei Merion nieku gyvu negalėjo rašyti tokių „meilės laiškų“.

Mažojo lagamino viršuje jau gulėjo O’Harų šeimai priklausanti „Pelė, rėpliojanti tarp sienų“; Mėtinis norėjo, kad Edis gautų pono Koulo autografą, bet Edis (tokiomis aplinkybėmis) niekaip negalėjo prisiversti paprašyti, kad garsusis rašytojas ir iliustruotojas tą knygą pasirašytų. Užtat Edis nukniaukė vieną iš Tedo plunksnakočių; tai buvo automatinis plunksnakotis su tokia plunksna, kokia Tedas dažniausiai pasirašinėdavo knygas. Edis manė, kad kelte turės pakankamai laiko ir kaip nors padirbs kaligrafišką Tedo Koulo parašą. Jis tikėjosi, kad nei mama, nei tėtis nepastebės skirtumo.