Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Tai buvo viskas, ką Tedas norėjo pasakyti.

Kai pikapas važiavo pro Sag Harborą, Eduardas tarė:

– Čia aš gyvenu. Galėčiau brangiai parduoti savo namą. Tačiau kai viskas taip klostosi, vargu ar įstengčiau nusipirkti kitą – bent jau ne čia.

Edis linktelėjo ir nusišypsojo. Bet nepajėgė kalbėti; jo alkūnė, vis dar kyšanti pro šoninį langą, nuo šalto vėjo buvo sustirusi, tačiau Edis negalėjo pajudinti rankos.

Pirmu nedideliu keltu jie persikėlė į Šelter Ailandą, o antru, pervažiavę visą salą, iš šiaurinio jos galo nusigavo į Grinportą. (Po daugelio metų Rutai kaskart atrodys, jog tie mažyčiai keltai – savotiškas pasirengimas išvykti iš namų ir grįžti į Ekseterį.)

Grinporte Eduardas Gomesas Edžiui O’Harai pasakė:

– Už tiek, kiek gaučiau Sag Harbore, čia galėčiau nusipirkti tikrai gražų namą. Bet Grinporte sodininkui būtų sunku užsidirbti pragyvenimui.

– Taip, tikriausiai, – vargais negalais išspaudė Edis, nors kažkaip keistai vartėsi liežuvis ir neįprastai skambėjo paties tariami žodžiai.

Orient Pointe kelto dar nebuvo matyti; tamsiai mėlyno vandens paviršiuje baltavo putotos bangos. Kadangi buvo šeštadienis, prieplaukoje būriavosi nemažai iškylautojų; dauguma pėsčiomis keliavo į Niu Londoną apsipirkti. Minia atrodė visai kitaip negu tą birželio dieną, kai Orient Pointe išlipusį Edį sutiko Merion. („Sveikas, Edi, – tada tarė Merion. – Jau maniau, kad niekada manęs nepamatysi.“ Tarytum jis nebūtų jos matęs ! Tarytum būtų galėjęs jos nepastebėti !)

– Ką gi, viso gero! – pasakė Edis sodininkui. – Ačiū, kad pavėžėjote.

– Jei nesupyksite, – nuoširdžiai tarė Eduardas, – norėčiau paklausti apie darbą pas poną Koulą.

Išvykimas iš Long Ailando

Plaukiant per sąsiaurį, viršutiniame denyje buvo taip šalta ir pūtė toks smarkus vėjas, kad Edis turėjo ieškoti prieglobsčio už locmano kabinos; ten, pasislėpęs nuo vėjo ir atsivertęs sąsiuvinį, jis mokėsi padirbti Tedo Koulo parašą. Didžiosios „T“ ir „K“ buvo vieni juokai – panašios į stambius spaudmenis be briaunelių. Tačiau mažosios atrodė kaip tikras iššūkis; Tedo ranka rašytos mažosios raidės buvo smulkios ir tobulai pakrypusios – tarytum spausdintos Baskervilio kursyvu. Po daugiau negu dvidešimties mėginimų Tedo parašo klastotėje Edis vis dar įžvelgė gerokai spontaniškesnės savo rašysenos žymes. Jis bijojo, kad tėvams, puikiai pažįstantiems sūnaus rašyseną, gali kilti įtarimas.

Edis buvo toks susikaupęs, kad net nepastebėjo to paties moliuskų sunkvežimio vairuotojo, su kuriuo kartu keliavo per sąsiaurį aną lemtingą birželio dieną. Moliuskų sunkvežimio vairuotojas, iš Orient Pointo į Niu Londoną (ir atgal) keltu plaukiantis kasdien, išskyrus sekmadienius, atpažino Edį iš karto ir prisėdo prie jo ant suoliuko. Jis, be abejo, matė, kad Edis įsijautęs tobulina tarytum kokį parašą; prisiminęs, jog Edis vyko dirbti kažkokio keisto darbo, – tada jie dar pasikalbėjo apie tai, ką vadinamasis rašytojo padėjėjas turėtų daryti, – vairuotojas pamanė, kad šitoks nuobodus trumpo vardo perrašinėjimas, ko gero, yra iš tų ypatingų darbų.

– Kaip sekasi, vaike? – paklausė moliuskų sunkvežimio vairuotojas. – Darbas berods nelengvas?

Būsimasis romanų, nors ir nelabai populiarių, rašytojas Edis O’Hara visada iš anksto nujausdavo, kuo kas baigsis; todėl jis apsidžiaugė vėl pamatęs moliuskų sunkvežimio vairuotoją. Edis paaiškino vairuotojui užduotį: esą pamiršęs paprašyti Tedo Koulo autografo, o dabar nenorįs nuvilti tėvų.

– Leisk man pamėginti, – tarė moliuskų sunkvežimio vairuotojas.

Taigi vėjuotame viršutiniame denyje, užsiglaudęs už locmano kabinos, moliuskų sunkvežimio vairuotojas kuo puikiausiai padirbo bestselerių autoriaus parašą. Pakako pustuzinio mėginimų sąsiuvinyje, ir jis jau buvo pasirengęs tikram darbui; Edis leido susijaudinusiam vyriškiui pasirašyti O’Harų šeimai priklausančios „Pelės, rėpliojančios tarp sienų“ antraštiniame puslapyje. Paskui abu – vyras ir berniukas – užuovėjoje pasigrožėjo pavykusiu kūriniu. Atsidėkodamas Edis moliuskų sunkvežimio vairuotojui pasiūlė automatinį Tedo Koulo plunksnakotį.

– Gal juokauji! – tarė moliuskų sunkvežimio vairuotojas.

– Imkite – dovanoju, – pasakė Edis. – Man jo nereikia.

Jam tikrai nereikėjo plunksnakočio, kurį patenkintas moliuskų sunkvežimio vairuotojas prisisegė prie vidinės purvinos neperpučiamos striukės kišenėlės. Vyriškis atsidavė ne tik dešrainiais ir alumi, bet ir – ypač stovint pavėjui – moliuskais. Jis pasiūlė Edžiui alaus, kurio Edis atsisakė, ir paklausė, ar „rašytojo padėjėjas“ kitą vasarą vėl atvyks į Long Ailandą.

Edis taip nemanė. Bet iš tikrųjų Edis O’Hara iš Long Ailando niekada visai ir neišvyks – juo labiau mintyse – ir nors kitą vasarą praleis Ekseteryje, dirbs gidu priėmimo skyriuje – vedžios po mokyklą būsimus eksoniečius bei jų tėvus, dar po metų jis vis tiek grįš į Long Ailandą.

Tais metais, kai turės baigti Ekseterio mokyklą (tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimtaisiais), Edis bus skatinamas ir pats trokš susirasti vasarai darbą toliau nuo namų; be to, Edis vis aiškiau suvoks, kad jį traukia vyresnės moterys – ir kad jis traukia jas, – todėl ir prisimins vizitinę kortelę, kurią kadaise jam davė Peni Pirs. Tik baigdamas mokyklą – maždaug po pusantrų metų nuo tos dienos, kai Peni Pirs pasiūlė darbą Sauthamptono rėmų dirbtuvėje, – Edis pagaliau supras, kad ponia Pirs galbūt siūlė ne tik darbą, bet ir šį tą daugiau .

Taigi Ekseterio abiturientas parašys Sauthamptono gyvanašlei laišką ir nuginkluos ją atvirumu. („Sveiki! Jūs galbūt manęs neprisimenate. Aš dirbau rašytojo padėjėju pas Tedą Koulą. Kartą buvau užsukęs į jūsų dirbtuvę, ir jūs pasiūlėte man darbą. Gal prisiminsite tai, kad buvau, nors ir neilgai, Merion Koul meilužis?“)

Peni Pirs atsakys irgi be užuolankų. („Sveiki ir jūs! Ar jus prisimenu ? Kas galėtų pamiršti šešiasdešimt kartų per – kiek? – šešias ar septynias savaites? Jei tokio darbo norite, tai jį jau gavote.“)

Edis ne tik dirbs rėmų dirbtuvėje, bet ir, savaime suprantama, bus ponios Pirs meilužis. Šešiasdešimtųjų vasaros pradžioje Edis įsikurs neseniai įsigyto ponios Pirs namo First Neko alėjoje svečių kambaryje – atseit laikinai, kol susiras sau tinkamą būstą. Tačiau jie taps meilužiais jam dar nespėjus to padaryti – tiesą sakant, jis net nepradės ieškoti. Peni Pirs džiaugsis, galėdama būti ne viena, o su Edžiu tame didžiuliame, tuščiame name, kurio interjerą reikės kaip nors pagyvinti.

Tačiau vien naujų tapetų, kilimų bei užuolaidų nepakaks, kad namas atsikratytų tragedijos auros. Ponia Pirs bus girdėjusi, kad kieme neseniai nusižudė našlė, kažkokia ponia Muntsjė, o namą be ilgų svarstymų pardavė vienintelis jos vaikas – duktė, dar besimokanti koledže ir, pasak žmonių, prieš motinos mirtį gerokai nuo jos nutolusi.

Edis taip ir nesužinos, kad ponia Muntsjė – ta pati moteris, kurią jis Koulų kieme palaikė Merion, – o ką jau kalbėti apie Tedo vaidmenį liūdnoje motinos ir dukters istorijoje.

Šešiasdešimtųjų vasarą Edis su Tedu nebendraus – ir nė karto nesutiks Rutos. Tačiau matys kelis jos portretus, kuriuos Eduardas Gomesas atneš į Peni Pirs dirbtuvę įrėminti. Peni Edžiui pasakys, jog per dvejus metus, praėjusius nuo to laiko, kai Merion išsivežė visus mirusių Rutos brolių atvaizdus, į jos dirbtuvę buvo atnešta labai nedaug nuotraukų.