Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Ponią Heivlok iš karto sudomins ir nemaloniai nuteiks Edžio istorijose vaizduojamų intymių scenų autentiškumas , o ponui Heivlokui – neabejotinai geram mokytojui – labiau rūpės Edžio, kaip būsimo rašytojo, sugebėjimai. Jis atkreips Edžio dėmesį į tai, kas ir pačiam Edžiui atrodys šiek tiek įtartina: kai kurios vietos jaunuolio kūriniuose bus tarytum autentiškesnės už kitas. Intymios smulkmenos, niūrūs šešiolikmečio pamąstymai, kad vasara pasibaigs – o kartu ir jo meilės ryšys su moterimi, kuri jam – viskas (nors vaikinas įsitikinęs, kad jai jis reiškia ne tiek jau daug), – ir dar tas nepaliaujamas lytinių santykių laukimas , beveik toks pat jaudinantis, kaip ir pats meilės aktas… ką gi, visa tai Edžio istorijose atrodys tikra. (Tai ir buvo tikra, Edis tai žinojo.)

Tačiau kitos detalės nebus tokios įtikimos. Kad ir Edžio aprašomas aklas poetas ir jo padėjėjas: pats poetas, kaip personažas, kažkoks neužbaigtas; pornografiniai eilėraščiai – nei tokie nusisekę, kad iš tikrųjų būtų eilėraščiai, nei pakankamai vaizdingi, kad vadintum juos pornografija; tuo tarpu pagal ponią Von sukurtos veikėjos pyktis, jos reakcija į pornografiją ir į tuos nelemtus eilėraščius atnešusį vargšą poeto padėjėją… aha, tai jau gerai! Tai atrodys tikra. (Nes tai buvo tikra, Edis tai žinojo.)

Edis išgalvos ir aklą poetą, ir pornografinius eilėraščius; jis išgalvos Merion atitinkančio personažo išvaizdos aprašymą – visiškai neįtikimą mišinį iš Merion ir Peni Pirs. Ir ponas, ir ponia Heivlokai Edžiui sakys, jog ta veikėja kažkokia neaiški; jie jos „nematys“.

Kai kūrinys bus pagrįstas jo paties išgyvenimais, Edis rašys autoritetingai ir autentiškai. Tačiau kai mėgins šį tą įsivaizduoti– prasimanyti, sukurti, – jam tai nepavyks taip gerai, kaip prisiminti. Tai didelis grožinės literatūros rašytojo trūkumas! (Tuo metu, kai dar mokysis Ekseterio mokykloje, Edis net nesuvoks, koks didelis.)

Ilgainiui Edis taps nelabai garsiu, bet visgi rašytoju; suvaidins nežymų, tačiau garbingą vaidmenį. Jis niekada nedarys tokios įtakos Amerikos dvasiai, kokią darys Ruta Koul; Edis nemokės rašyti taip gerai kaip ji, nei jo personažai, nei siužetai svarba ir sudėtingumu toli gražu neprilygs įspūdingiems jos personažams bei siužetams – ką jau kalbėti apie jos sugebėjimą pasakoti.

Bet Edis vis dėlto užsidirbs pragyvenimui, kurdamas romanus. Negalima neigti jo, kaip rašytojo, egzistavimo vien todėl, kad jis niekada nebus, kaip Čestertonas rašė apie Dikensą, „atvira gryno talento liepsna, įsiplieskianti žmoguje be kultūros, be tradicijų, be istorinių religijos bei filosofijos srovių ar garsių užsienio mokyklų pagalbos“.

Ne, apie Edį O’Harą to nepasakysi. (Ko gero, nevertėtų šiais Čestertono žodžiais liaupsinti ir Rutos Koul.) Bet Edžio romanai bent jau bus leidžiami.

Svarbiausia tai, kad Edis kurs įprastus, autobiografinius romanus – įvairius tos pačios gerokai nuvalkiotos temos variantus – ir nors rašys ypač kruopščiai (jo stilius bus lengvai suprantamas), daug dėmesio skirs laikui ir vietai (ir įtikimiems personažams, kurie nesikeis), jam stigs fantazijos; arba, kai duos truputį daugiau valios vaizduotei ir mėgins kai ką prasimanyti, kūriniai neatrodys tikroviški.

Pirmasis Edžio romanas, nors vertinamas gana palankiai, vis dėlto turės tų pačių gerojo mokytojo Heivloko iš karto nurodytų trūkumų. Tas romanas, pavadinimu „Vasaros darbas“, iš esmės bus dar viena Ekseteryje rašytų apsakymų versija. (Jo išleidimas – tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt trečiaisiais – beveik tiksliai sutaps su tuo laiku, kai Ruta Koul baigs buvusią vien berniukų mokyklą.)

„Vasaros darbe“ poetas ne aklas, o kurčias; be to, priežastis, dėl kurios jam reikia padėjėjo, čia jau panašesnė į tikrąją, kodėl Tedas nusisamdė Edį: kurčias poetas yra girtuoklis. Santykiai tarp jaunuolio ir gerokai vyresnio vyriškio visai įtikimi, tačiau eilėraščiai – niekam tikę (Edis niekada nemokės kurti eilėraščių), tariama pornografija nepakankamai nepadori ir nepakankamai agresyvi, kad galėtų būti vertinama kaip pornografija. Kurčio, prasigėrusio poeto pikčiurna meilužė (veikėja, atitinkanti ponią Von ir vis dar vadinama ponia Vilmot) – meistriškai vaizduojamas bjaurumo įsikūnijimas, bet ilgai kentėjusi poeto žmona (Merion tipo personažas) kažkokia netikra – nei Merion, nei Peni Pirs.

Edis mėgins sukurti ypač subtilų, tačiau lyg apibendrintą vyresnės moters paveikslą; bet jos apibūdinimas bus pernelyg miglotas, kad patikėtum, jog tai poeto padėjėjo meilės objektas. Nebus pakankamai atskleisti ir jos motyvai; skaitytojas nesupras, ką ta moteris įžvelgia, žiūrėdama į šešiolikmetį. „Vasaros darbe“ Edis neužsimins apie prarastus sūnus; Edžio romane nebus nei žuvusių berniukų, nei Rutos.

Tedas Koulas, kuriam „Vasaros darbo“ skaitymas bus puiki pramoga, ne tik pasipūtėliškai pripažins, jog tai šioks toks grožinės literatūros kūrinys, bet ir jausis dėkingas trisdešimt vienerių metų autoriui už pirmajame romane pakeistą tikrovę. Ruta, kai paūgės ir iš tėvo sužinos, kad Edis O’Hara ir jos motina buvo meilužiai, irgi bus ne mažiau dėkinga Edžiui už tai, kad nerašė apie ją. Be to, jai net į galvą neateis, jog Merion tipo veikėja galėtų būti bent kiek panaši į jos motiną; Ruta žinos tik tai, kad jos motina tebėra dingusi.

Tą tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt aštuntųjų rugpjūčio šeštadienį, kartu su moliuskų sunkvežimio vairuotoju plaukdamas per Long Ailando sąsiaurį, Edis O’Hara neturėjo į ateitį nukreipto jūrinio žiūrono. Jis negalėjo numatyti, jog taps nelabai giriamu, mažai kam žinomu romanų rašytoju. Tačiau Edis visada turės nors ir nedaug, bet ištikimų skaitytojų; tiesa, kartais jį liūdins tai, kad jo gerbėjai – daugiausia vyresnio amžiaus moterys ir (rečiau) jauni vyriškiai. Vis dėlto bus akivaizdu, kad jis stengiasi rašyti – Edis niekada nebus be darbo. Jis šiaip taip pragyvens iš dėstymo universitetuose – tas pareigas eis garbingai, kad ir be didelio polėkio ar pasižymėjimo. Ir studentai, ir kolegos jį gerbs, nors ir nedievins.

Kai moliuskų sunkvežimio vairuotojas paklausė: „Jei nebūsi rašytojo padėjėjas, tai kas tada būsi?“, Edis atvirai kalbančiam, bet gerokai dvokiančiam vyriškiui atsakė nedvejodamas:

– Būsiu rašytojas, – tarė Edis.

Šešiolikmetis, be abejo, nė neįsivaizdavo, kiek nemalonumų jis kartkartėmis pridarys. Visai to nenorėdamas, įskaudins Heivlokus – ką jau kalbėti apie Peni Pirs, kurią norės įskaudinti, bet tik truputį. O Heivlokai jam bus tokie geri! Poniai Heivlok Edis patiks – iš dalies todėl, kad ji jaus, jog taip, kaip galbūt geidė anksčiau, jis jos nebegeidžia. Ji supras, kad Edis įsimylėjęs kažką kitą, ir netrukus tiesiai apie tai paklaus. Ir ponas, ir ponia Heivlokai žinos, jog Edis nėra toks geras rašytojas, kad būtų galėjęs visas tas atvirai vaizduojamas intymias scenas tarp jauno vaikino ir vyresnės moters paprasčiausiai išgalvoti . Per daug bus teisingai aprašytų smulkmenų.

Taigi būtent ponui ir poniai Heivlokams Edis išpasakos viską apie šešias ar septynias savaites trukusį meilės ryšį su Merion; išpažins ir baisiausius dalykus – apie kuriuos negalėjo rašyti. Iš pradžių ponia Heivlok sakys, kad Merion jį lyg ir išprievartavo, kad ji nusikalstamai pasinaudojo, kaip ponia Heivlok pavadins, „nepilnamečiu berniuku“. Tačiau Edis ponią Heivlok įtikins, jog buvo visai ne taip.

Kaip visada su vyresnėmis moterimis, Edis nurims, nevaržomai išsiverkęs prieš ponią Heivlok; prižėlusios jos pažastys ir laisvai judančios, liemenėlės neprilaikomos krūtys jam vis dar primins geidulį, kurį jautė anksčiau. Tarytum buvusi mylimoji, ponia Heivlok jį sujaudins tik retkarčiais ir nelabai smarkiai, – bet šiokį tokį aistros virptelėjimą būdamas su ja, tokia šilta ir motiniška, Edis vis dėlto jaus.