Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Ačiū, kad nerašei apie mane. Žinau, kad galėjai.

Edis neteko žado. Kol nebuvo girdėjęs Rutos šnibždant, nesuvokė, kad jos balsas toks pat kaip motinos.

Paskui Ruta jį stūmė scenos link. Nesiklausęs Karlo įžangos, Edis nežinojo, kad ir Karlas, ir visa publika, Rutos Koul publika, jo jau laukia.

Ruta visą gyvenimą laukė, kada pasitaikys proga susitikti su Edžiu O’Hara; nuo tada, kai pirmą kartą išgirdo apie Edį ir motiną, Ruta norėjo su juo pasimatyti. Dabar ji negalėjo žiūrėti, kaip jis eina į sceną – tolyn nuo jos. Ji stebėjo jį televizijos monitoriuje. Kamera filmavo vaizdą iš salės, taigi Edis ėjo ne tolyn – jis artinosi prie publikos; žiūrėjo į susirinkusius žmones, į tą minią. „Ateina susitikti su manimi, pagaliau!“ – įsivaizdavo Ruta.

„Tačiau ką, po galais, mama jame įžvelgė? – galvojo Ruta. – Koks pasigailėtinas, nelaimingas žmogelis!“ Mažame monitoriaus ekranėlyje Ruta tyrinėjo nespalvotą Edžio atvaizdą. Nespalvotas Edis atrodė jaunesnis; Ruta įsivaizdavo, koks dailus vaikinas jis turėjo būti. Bet vyro grožis žavi tik iš pradžių.

Kai Edis O’Hara ėmė kalbėti apie ją ir jos kūrybą, Ruta nugrimzdo į įprastus nerimą keliančius apmąstymus: „Kuo mane galėtų visam laikui patraukti vyras?“

Ruta trisdešimt šešerių

„Vyras turėtų pasitikėti savimi, – galvojo Ruta, – šiaip ar taip, vyrai juk iš prigimties agresyvūs.“ Tačiau žavėdamasi pasitikinčiais savimi, agresyviais vyrais ji keletą kartų buvo įsipainiojusi į abejotinus ryšius. Ruta nekentė fizinės agresijos; kol kas jai neteko patirti tokio smurto, kokį patyrė kai kurios jos draugės. Ji manė, jog tos draugės, bent jau iš dalies, pačios kaltos dėl to, kas joms nutiko. Bendraudama su vyrais, Ruta nelabai pasikliovė savo pojūčiais ar nuojauta, todėl atrodė keista, kad ji tariasi galinti pastebėti, kuris vyras turi polinkį į prievartą, jau per pirmą pasimatymą.

Gluminančiame sekso pasaulyje tai buvo vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių Ruta savimi didžiavosi, nors Hana Grant, geriausia Rutos draugė, daug kartų sakė, kad Rutai paprasčiausiai pasisekė. („Tu tiesiog dar nesutikai tinkamo vyruko… turiu galvoje, nesutikai netinkamo, – sakė Hana. – Dar nenuėjai į tą pasimatymą.“)

„Vyras turėtų gerbti mano nepriklausomybę“, – buvo įsitikinusi Ruta. Ji niekada neslėpė, kad labai abejoja dėl santuokos ir dar labiau dėl motinystės. Tačiau vyrų, pripažįstančių vadinamąją jos nepriklausomybę, elgesys dažnai pasirodydavo nepriimtinas, nes jie nesugebėdavo įsipareigoti. Ruta negalėjo pakęsti neištikimybės; vos susipažinusi su vyriškiu, jau reikalaudavo, kad jis būtų jai ištikimas. Gal ji tik laikėsi senų pažiūrų?

Hana dažnai pasišaipydavo iš Rutos dėl tokio, kaip ji sakė, „prieštaringo elgesio“. Trisdešimt šešerių metų Ruta dar nebuvo gyvenusi su vyru; tačiau ji kaskart tikėdavosi, kad draugas bus ištikimas, nors ir negyvendamas kartu.

– Nematau čia nieko „prieštaringo“, – sakė Ruta Hanai, bet Hana tarėsi daugiau už Rutą išmananti apie vyrų ir moterų santykius. („Tikriausiai todėl, kad daugiau jų turėjo“, – padarė išvadą Ruta.)

Pagal Rutos normas – netgi pagal daug liberalesnes negu Rutos lytinio gyvenimo normas – Hana Grant buvo pasileidusi. Ir šią akimirką, kai Ruta koncertų salės užkulisyje laukė, kada reikės skaityti ištraukas iš naujo romano, Hana vėlavo. Ruta tikėjosi, kad Hana užeis pas ją į poilsio kambarį dar prieš renginio pradžią; dabar Ruta nerimavo, kad Hana atlėks per vėlai, todėl jos neįleis, nors vieta jai buvo užsakyta iš anksto. Hana dažnai taip elgdavosi – tikriausiai sutiko kokį vyruką ir užsiplepėjo. (Iš tikrųjų Hana ne tik plepėjo.)

Vėl įbedusi akis į mažą, nespalvotą televizijos monitoriaus ekranėlį, Ruta mėgino sutelkti dėmesį į tai, ką šneka Edis O’Hara. Ją dažnai kas nors pristatydavo, įvairiomis progomis, tačiau dar niekada to nedarė buvęs mamos meilužis; šiuo požiūriu Edis, be abejo, išsiskyrė iš kitų, nors jo kalba tikrai nebuvo išskirtinė.

– Prieš dešimt metų… – prašneko Edis, o Ruta nuleido galvą, įrėmė smakrą į krūtinę. Šįkart, kai jaunasis scenos darbininkas vėl pasiūlė taburetę, ji atsisėdo; jei Edis ketina pradėti nuo pat pradžios, tikrai ne pro šalį prisėsti.

– Pirmasis Rutos Koul romanas, „Ta pati prieglauda“, – monotonišku balsu kalbėjo Edis, – išleistas tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimtaisiais, kai jai buvo tik dvidešimt šešeri. Romano veiksmas vyksta Naujosios Anglijos kaime, pagarsėjusiame tuo, kad jame nuo seno buvo toleruojamas alternatyvus gyvenimo būdas. Ten klestėjo ir socialistų, ir lesbiečių komunos, bet ilgainiui jos iškriko. Kurį laiką dar gyvavo koledžas su labai abejotina priėmimo tvarka, įkurtas vien tam, kad jaunuoliams, nenorintiems patekti į Vietnamą, kaip studentams, ketveriems metams būtų atidėta karo prievolė. Kai karas baigėsi, koledžas buvo panaikintas. Per visą septintąjį dešimtmetį bei aštuntojo pradžioje – prieš Aukščiausiojo teismo Rou prieš Veid bylos sprendimą, kuriuo tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt trečiaisiais buvo įteisinti abortai, – kaimas išlaikė nedidelę našlaičių prieglaudą. Tuomet, kai ta procedūra dar buvo neteisėta, visi – bent jau vietiniai – žinojo, kad prieglaudos gydytojas gali nutraukti nėštumą.

Edis akimirką patylėjo. Didžiulė auditorija buvo taip menkai apšviesta, kad jis negalėjo įžiūrėti nė vieno veido. Užsimiršęs Edis gurkštelėjo iš Rutos vandens stiklinės.

Tiesą sakant, Ekseterio mokyklą Ruta baigė kaip tik tais metais, kai buvo paskelbtas Rou prieš Veid bylos sprendimas. Romane dvi Ekseterio mokinės pastoja; jos išmetamos iš mokyklos nė nenustačius būsimo tėvo tapatybės – vėliau paaiškėja, kad abi draugavo su tuo pačiu vaikinu. Dvidešimt šešerių metų autorė per vieną interviu juokavo, jog „darbinis“ „Tos pačios prieglaudos“ pavadinimas buvo „Tas pats vaikinas“.

Edis O’Hara, pasmerktas kurti vien autobiografinius romanus, nebuvo toks naivus, kad manytų, jog Ruta Koul rašo apie save. Vos pradėjęs skaityti pirmąjį jos romaną, jis suprato, kad ji sugeba daug daugiau. Tačiau kalbėdama su žurnalistais Ruta keletą kartų prisipažino, jog Ekseteryje artimai draugavo – su mergina, ir abi buvo įsižiūrėjusios tą patį vaikiną. Edis nežinojo, kad Rutos kambario draugė – ir šiaip geriausia draugė – Ekseteryje buvo Hana Grant ir kad Hana Grant turi ateiti į Rutos romano pristatymą. Hana matė daugybę Rutos pristatymų, tačiau šis ir jai, ir Rutai atrodė ypatingas, nes abi draugės nemažai laiko praleido šnekėdamos apie Edį O’Harą. Hana seniai troško susipažinti su Edžiu.

O dėl to, kad draugės Ekseteryje buvo įsižiūrėjusios tą patį vaikiną, tai Edis, be abejo, nežinojo, bet teisingai manė, jog Ruta Ekseteryje su niekuo nesimylėjo. Tiesą sakant, Ruta ir koledžą sugebėjo baigti su niekuo nesugulusi – o tai tikrai nebuvo lengva aštuntajame dešimtmetyje. (Hana, savaime suprantama, taip ilgai nelaukė. Ji keletą kartų mylėjosi Ekseteryje ir pirmą abortą patyrė dar nebaigusi mokyklos.)

Rutos romane abi iš Ekseterio išmestas tą patį vaikiną įsimylėjusias merginas vienos jų tėvai nuveža į tą pačią prieglaudą. Viena prieglaudoje pagimdo kūdikį, bet nesiryžta jo palikti; jai pernelyg skaudu atiduoti jį įvaikinti. Kitai merginai padaromas nelegalus abortas. Vaikinas iš Ekseterio, dukart būsimas tėvelis – dabar jau baigęs mokyklą, – veda kūdikį auginančią draugę. Jaunoji pora stengiasi išsaugoti santuoką dėl vaiko, bet galiausiai šeima išyra – po aštuoniolikos metų! Mergina, kuriai buvo padarytas abortas, dabar vieniša ketvirtą dešimtį bebaigianti moteris, vėl susieina su buvusiu vaikinu; ji už jo išteka.