Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Ruta mėgo taisykles. Dauguma rašytojų iš taisyklių juokėsi, o Ruta buvo ne tik rašytoja, bet ir skvošo žaidėja; jai apskritai patiko žaidimai. Šįkart visas įdomumas ir buvo, kur ir kaip įkišti tą pripučiamą čiužinį. Ruta jau žinojo, kas bus pagrindinės veikėjos: neseniai našle tapusi Džeinė Deš ir tuometinė ponios Deš priešė Eleonora Holt.

– Taigi, – pasakė Ruta koncertų salėje Devyniasdešimt antrojoje gatvėje susirinkusiems klausytojams, – už pirmą skyrių esu dėkinga pripučiamam čiužiniui. – Klausytojai nusijuokė. Dabar ir jie įsitraukė į žaidimą.

Edžiui O’Harai pasirodė, kad netgi tas storžievis scenos darbininkas nekantrauja išgirsti apie raudonos ir mėlynos spalvos pripučiamą čiužinį. Tai irgi liudijo, kad Ruta Koul yra tarptautinį pripažinimą pelniusi rašytoja: pirmas naujojo jos romano skyrius vokiečių kalba, su antrašte Die blaurote Luftmatratze , buvo išleistas anksčiau, negu daugybė Rutos skaitytojų galėjo jį perskaityti angliškai!

Ruta kreipėsi į auditoriją:

– Šį skaitymą skiriu geriausiai savo draugei Hanai Grant.

Kada nors Hana sužinos apie dedikaciją, kurios neišgirdo; kas nors iš publikos jai būtinai apie tai užsimins.

Salėje, kaip sakoma, galėjai girdėti skrendančią musę, kai Ruta pradėjo skaityti pirmą skyrių.

Raudonos ir mėlynos spalvos pripučiamas čiužinys

Nuo to laiko, kai Džeinė Deš tapo našle, praėjo vieneri metai, tačiau ir dabar prisiminimai užplūsdavo ją taip pat, kaip ir tą rytą, kai atsibudusi pamatė, kad vyras guli šalia negyvas. Ji buvo romanų rašytoja. Memuarų rašyti neketino; autobiografijos jos nedomino, ypač jos pačios autobiografija. Bet ji norėjo kaip nors suvaldyti prisiminimus – tai turi padaryti visos našlės.

Itin nepageidaujama įsibrovėlė iš ponios Deš praeities buvo buvusi hipė Eleonora Holt. Eleonorą traukė kitų nelaimės; jos tarytum suteikdavo jai jėgų. Jai ypač patiko našlės. Eleonora buvo gyvas įrodymas, patvirtinantis ponios Deš nuomonę, kad idealus teisingumas realiame gyvenime anaiptol nėra įprastas. Net Plutarchas negalėjo Džeinės Deš įtikinti, kad Eleonora Holt kada nors sulauks atpildo.

Kaip ten Plutarchas rašė? Lyg ir: „Kodėl dievai taip negreitai nubaudžia bloguosius“, tačiau Džeinė tiksliai neprisiminė. Šiaip ar taip, nors juos skyrė daugybė šimtmečių, Plutarchas tikriausiai turėjo galvoje Eleonorą Holt.

Velionis ponios Deš vyras kartą buvo sakęs, kad Eleonora yra moteris, nuolatos jaučianti poreikį save taisyti. (Džeinei atrodė, jog tai pernelyg švelnus vertinimas.) Būdama pirmąsyk ištekėjusi, Eleonora Holt taip puikavosi laiminga santuoka, kad jos nuoširdžiai nekentė visi išsiskyrėliai. Išsiskyrusi Eleonora iš karto tapo tokia aršia skyrybų šalininke, kad visi sėkmingai susituokę norėjo ją nudėti.

Septintajame dešimtmetyje ji, be abejo, buvo socialistė, o aštuntajame – feministė. Gyvendama Niujorke ji manė, kad Hamptonuose, tai yra „kaime“, galima tik praleisti savaitgalius, kai oras pakankamai geras; o ištisus metus, arba kai oras nekoks, Hamptonuose tūno vien prasčiokai ir šiaip kokie bukagalviai.

Išvykusi iš Manhatano – nusprendusi ištisus metus gyventi Hamptonuose ir antrą kartą ištekėti – ji pareiškė, jog didmiesčio gyvenimas tinka nebent seksualiniams grobuonims bei aštrių pojūčių mėgėjams, nesugebantiems taip gerai pažinti savęs, kaip pažįsta ji. (Netgi daugybę metų išgyvenusi Bridžhamptone, Eleonora tebemanė, kad pietinė Long Ailando atšaka yra kaimas, nes nežinojo, kaip žmonės gyvena tikrame kaime. Ji mokėsi moterų koledže Masačusetse, ir nors tuometinė patirtis dabar jai atrodė nežmoniška, niekada nesusimąstė, ar ten buvo kaimas, ar miestas.)

Kadaise Eleonora viešai – matant keletui automobilių stovėjimo aikštelėje susibūrusių žmonių – sudegino savo liemenėlę, bet visą devintąjį dešimtmetį buvo politiškai aktyvi respublikonė – greičiausiai tokią įtaką jai darė antrasis vyras. Daugybę metų Eleonora stengėsi pastoti ir galų gale buvo apvaisinta nežinomo donoro sperma; tuoj po to ji tapo nepalaužiama abortų priešininke. Tai jau, ko gero, tos „paslaptingos spermos“, kaip sakė velionis ponios Deš vyras, įtaka.

Ištisus du dešimtmečius Eleonora Holt tai valgė viską, tai buvo visiška vegetarė, tai vėl valgė viską. Nuolatos besikeičiančią dietą Eleonora primesdavo ir spermos donoro vaikui, nerimastingai mergytei, kurios šeštąjį gimtadienį – ne tik jai, bet ir visiems į svečius atėjusiems vaikams – sugadino, nusprendusi parodyti mėgėjišką filmą apie dukters gimimą.

Vienturtis Džeinės Deš sūnus buvo vienas iš tame gimtadienio vakarėlyje traumuotų vaikų. Ponia Deš tada labai susirūpino, nes ji sūnaus akivaizdoje visuomet atrodydavo padoriai. Velionis jos vyras dažnai vaikščiodavo po namus nuogas – jis nuogas ir miegodavo, – tačiau Džeinė dėl to nesijaudino, bent jau nesijaudino dėl sūnaus. Šiaip ar taip, jie abu buvo berniukai. O pati Džeinė stengėsi nieku gyvu neapsinuoginti. Ir štai jos sūnus pareina iš Holtų dukters gimtadienio, kur matė neabejotinai vaizdingą filmą apie tikrą gimdymą – matė Eleonorą Holt, be jokių paslapčių, kaip atverstą knygą!

Metai iš metų Eleonora vis versdavo vargšę dukterį žiūrėti tą filmą – ko gero, ne vien tam, kad pamokytų ją akušerijos. Greičiausiai Eleonora Holt tai darė todėl, kad buvo pernelyg geros nuomonės apie save: moteriškė žūtbūt norėjo savam vaikui parodyti, kokį skausmą – bent jau jos gimimo akimirką – ji kentė.

O dėl dukters, tai ji arba kitaip augo, arba iš prigimties buvo visiška Eleonoros priešingybė; nežinia, ar todėl, kad per daug prisižiūrėjo kruvinų savo gimimo vaizdų, ar dėl neaiškių „paslaptingos spermos“ genų, duktė nuolatos tarytum tyčia glumino motiną. Vargšės mergaitės užsispyrimas skatino Eleonorą visur ieškoti galimų dukters nerimo priežasčių – juk Eleonora Holt niekada niekuo nekaltino savęs.

Ponia Deš niekada nepamirš, kaip Eleonora Holt dalyvavo pikete prieš pornografiją. Pornografijos parduotuvė Riverhedo pakraštyje Long Ailande, gana toli nuo Hamptonų, anaiptol neatrodė tokia vieta, kuri labai viliotų jaunus, nieko neįtariančius ar šiaip naivius skaitytojus. Tai buvo žemas lentelėmis apkaltas pastatas su mažyčiais langeliais ir nuožulniu stogu. Iškaba lauke tikrai nebuvo dviprasmė:

PORNOGRAFINĖS KNYGOS IR ŽURNALAI TIK SUAUGUSIEMS!

Eleonora su nedidele grupele pasipiktinusių matroniškų moteriškių tik vieną kartą ir buvo įėjusi į tą pastatą. Visos tuoj pat išlėkė lauk, baisiausiai susijaudinusios ir išraudusios. („Stiprieji terorizuoja silpnuosius!“ – pasakė Eleonora kažkokiam vietos laikraščio reporteriui.) Sutuoktiniai, kuriems priklausė ta pornografijos parduotuvė, buvo jau pagyvenę; jie seniai svajojo ištrūkti iš Long Ailando, kur tokios niūrios ir nuobodžios žiemos. Kai kilo triukšmas, jie įkalbėjo Eleonoros suburtą susirūpinusių piliečių grupę pirkti jų pastatą. Taigi susirūpinę piliečiai galiausiai ne tik dosniai sumokėjo už seną pašiūrę, bet ir turėjo atsikratyti…na… inventoriaus, kaip mintyse tai vadino ponia Deš.

Kaip romanų rašytoja ir kaip suinteresuotas asmuo, Džeinė Deš pasisiūlė įvertinti paliktas prekes. Anksčiau ji buvo mandagiai atsisakiusi prisidėti prie Eleonoros kryžiaus žygio prieš pornografiją, remdamasi tuo, kad yra rašytoja; ji iš esmės nepritarė cenzūrai. Kai Eleonora ėmė primygtinai prašyti, kreipdamasi į Džeinę „pirmiausia kaip į moterį, tik paskui kaip į rašytoją“, Džeinės atsakymas nustebino ir Eleonorą, ir pačią Džeinę.