Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Kitas klausimas? – tarė Ruta. Stengėsi kalbėti linksmai, netgi padrąsinamai, bet negalėjo nuslėpti pykčio. Publikos ji nedrąsino; ji metė iššūkį.

– Iš kur semiatės idėjų? – paklausė rašytojos kažkoks nematomas naivus žmogelis – keistas, belytis balsas iš didžiulės auditorijos. Alanas užvertė akis. Tai buvo, pasak Alano, „apžvalginis klausimas“: galėjai pamanyti, kad žmogus žvalgosi sudedamųjų romano dalių.

– Mano romanai – ne idėjos; aš neturiu jokių idėjų, – atsakė Ruta. – Pradedu nuo personažų, tai mane priveda prie keblios padėties, į kurią tie personažai linkę pakliūti, ir kaskart išeina kokia nors istorija. – (Užkulisiuose stovintis Edis jautė, kad reikėtų tai užsirašyti.)

– Ar tiesa, kad niekada neturėjote darbo, tikro darbo? – Tai buvo tas pats įžūlus jaunas vyriškis, kuris klausė, kodėl Ruta kartojasi. Ji neleido jam dar kartą klausti; jis vėl ją puolė, be leidimo.

Tai, kad Ruta niekada neturėjo „tikro“ darbo, buvo tiesa, bet ji nespėjo į tą kaltinimą atsakyti, nes netikėtai atsistojo Alanas Olbraitas ir apsisuko, neabejotinai norėdamas kreiptis į salės gale sėdintį jauną storžievį:

– Būti rašytoja ir yra tikras darbas, šikniau! – tarė Alanas. Ruta žinojo, kad jis skaičiavo. Jo skaičiavimu, dukart buvo mandagus.

Po Alano pykčio protrūkio pasigirdo apygarsiai plojimai. Vėl atsisukęs į sceną, Alanas davė Rutai įprastą ženklą – dešinės rankos nykščiu tarsi peiliu perbraukė sau per gerklę. Tai reiškė: „Lipk nuo scenos.“

– Ačiū, labai ačiū, – pasakė Ruta klausytojams. Eidama į užkulisius, vieną kartą stabtelėjo. Apsisukusi pamojavo publikai; publika tebeplojo.

– Kaip čia yra, kad jūs neduodate autografų? Visi kiti rašytojai knygas pasirašo! – šūktelėjo Rutos persekiotojas.

Ruta dar nebuvo nuėjusi nuo scenos, kai vėl atsistojo Alanas. Net nežiūrėdama Ruta žinojo, kad jis pagrasins jos kankintojui pirštu. Alanas ypač mėgo grasinti žmonėms pirštu.

„Man jis tikrai patinka – ir tikrai manimi rūpinsis“, – galvojo Ruta. Tačiau ji negalėjo paneigti ir to, kad Alanas ją erzina.

Poilsio kambaryje Alanas vėl ją suerzino. Pirmas dalykas, kurį jis jai pasakė, buvo: „Tu nė nepaminėjai knygos pavadinimo!“

– Tiesiog pamiršau, – tarė Ruta. Kas jis toks – amžinas redaktorius?

– Nemaniau, kad skaitysi pirmą skyrių, – pridūrė Alanas. – Sakei, jog, tavo nuomone, jis pernelyg juokingas ir neperteikia romano esmės.

– Apsigalvojau, – pasakė Ruta. – Nusprendžiau, jog noriu būti juokinga.

– Kai atsakinėjai į klausimus, juokai buvo menki, – priminė jai Alanas.

– Bent jau nepavadinau nieko šiknium, – tarė Ruta.

– Du kartus nekreipiau į tą vyruką dėmesio, – atšovė Alanas.

Kažkokia senyva dama su pirkinių krepšeliu, pilnu knygų, buvo įsiprašiusi į užkulisius. Kažkam, norėjusiam ją sustabdyti, ji pamelavo – pasakė, jog yra Rutos motina. Mėgino pameluoti ir Edžiui. Rado jį stovintį poilsio kambario tarpduryje; kaip visada neryžtingas, Edis buvo pusiau įėjęs, pusiau išėjęs. Senoji moteriškė su pirkinių krepšeliu palaikė jį apsaugos darbuotoju.

– Turiu pamatyti Rutą Koul, – pasakė ji Edžiui. Edis pastebėjo pirkinių krepšelyje sukrautas knygas.

– Ruta Koul knygų nepasirašo, – įspėjo Edis senąją moteriškę.– Ji nedalija autografų.

– Įleiskite. Aš esu jos motina, – pamelavo senoji dama.

Kam kam, o Edžiui tai tikrai nereikėjo gerai įsižiūrėti į tą senyvą moteriškę – jis tik suprato, kad ji maždaug tokio amžiaus, kokio turėtų būti Merion. (Merion tada buvo septyniasdešimt vieneri.)

– Ponia, – tarė Edis senajai moteriškei, – jūs nesate Rutos Koul motina.

Bet Ruta jau buvo išgirdusi, kad kažkokia moteris sakosi esanti jos motina. Pro Alaną ji prasibrovė prie poilsio kambario durų ir senoji dama sučiupo ją už rankos.

– Atsivežiau šias knygas net iš Ličfildo, kad pasirašytumėte, – tarė senoji moteriškė. – Iš Konektikuto.

– Nederėtų meluoti, kad esate kažkieno motina, – pasakė jai Ruta.

– Po vieną visiems mano anūkams, – paaiškino senoji dama. Pirkinių krepšelyje buvo koks pustuzinis Rutos romanų, tačiau moteriškei dar nepradėjus jų traukti, prisistatė Alanas – uždėjo didžiulę leteną senajai damai ant peties. Jis švelniai stūmė ją pro duris.

– Juk buvo paskelbta: Ruta Koul knygų nepasirašinėja – ji tiesiog to nedaro, – tarė Alanas. – Atleiskite, bet jeigu ji pasirašytų jums, tai būtų neteisinga visų kitų žmonių, irgi norinčių gauti jos autografą, atžvilgiu, argi ne?

Senoji moteriškė jo nepaisė. Ji tebelaikė Rutos ranką.

– Mano anūkai garbina viską, ką esate parašiusi, – pasakė ji Rutai. – Sugaišite tik porą minučių.

Ruta stovėjo lyg suakmenėjusi.

– Prašyčiau… – tarė Alanas damai su pirkinių krepšeliu, tačiau senoji dama neįtikimai greitai padėjo krepšelį ant grindų ir nusipurtė nuo peties Alano ranką.

– Nedrįskite manęs stumdyti, – pasakė.

– Ji juk ne mano motina? – paklausė Ruta Edžio.

– Ne, žinoma, ne, – atsakė Edis.

– Klausykite – aš tik prašau, kad pasirašytumėte šias knygas mano anūkams! Jūsų pačios knygas! – tarė senoji dama Rutai. – Aš jas pirkau…

– Ponia, prašyčiau… – pasakė Alanas.

– Kas, po galais, jums atsitiko? – paklausė senoji moteriškė Rutos.

– Eikit velniop su visais savo anūkais, – tarė jai Ruta. Senoji dama nustėro, tarytum gavusi antausį.

– Ką jūs man pasakėte? – paklausė. Ji turėjo savotiško valdingumo, kuri Hana būtų pavadinusi seniokišku, tačiau Rutai atrodė, jog taip yra veikiau todėl, kad ta bjauri senė jaučiasi esanti turtinga ir privilegijuota; vargu ar jos landumas galėjo būti paaiškinamas vien tuo, kad ji senyvo amžiaus.

Ruta įkišo ranką į senosios damos krepšelį ir išsitraukė vieną iš savo romanų:

– Turi rašiklį? – paklausė Edžio. Edis pagrabaliojo drėgno švarko kišenėje ir padavė jai raudoną plunksnakotį – „mokytojo numylėtinį“.

Atsivertusi senei priklausančią knygą, Ruta parašė, garsiai tardama kiekvieną žodį: „Eikit velniop su visais savo anūkais.“ Paskui padėjo knygą atgal į krepšelį ir jau buvo beimanti kitą – tą patį būtų įrašiusi į visas ir nė vienos nepasirašiusi, – bet senė išplėšė krepšelį jai iš rankų.

– Kaip jūs drįstate? – sušuko.

– Eikit velniop su visais savo anūkais, – be jokios ypatingos intonacijos pakartojo Ruta. Tokiu balsu ji skaitydavo ištraukas iš savo romanų. Grįždama į poilsio kambarį, Ruta dar tarstelėjo Alanui: – Velniop tą mandagumą dukart . Velniop ir vienąkart .

Edis, puikiai suprasdamas, kad įžanginė jo kalba buvo pernelyg ilga ir akademiška, dabar sugalvojo, kaip galėtų išpirkti kaltę. Kad ir kas buvo ta sena moteriškė, ji atrodė maždaug Merion amžiaus; Edis nemanė, kad Merion amžiaus moterys yra „senos“. Taip, jos, žinoma, pagyvenusios, bet ne senos – bent jau ne Edžio požiūriu.

Tituliniame lape, kuriame Ruta įrašė palinkėjimą karingai nusiteikusiai močiutei, Edis buvo pastebėjęs ekslibrisą:

ELIZABETA DŽ. BENTON

– Ponia Benton? – kreipėsi į pagyvenusią moterį Edis.

– Ką? – tarė ponia Benton. – Kas jūs toks?

– Edas O’Hara, – atsakė Edis, mandagiai tiesdamas ranką. – Kokia nuostabi jūsų sagė!

Ponia Benton nustebusi spoksojo į savo slyvų spalvos kostiumėlio švarko atlapą; sidabrinė jos sagė buvo geldelės formos, nusagstyta perlais.