Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Kodėl šnibždi? – paklausė Ruta.

– Nenorėčiau jo pažadinti, – tarė Hana.

– Esi su kažkuo ir dabar ? Jis ten ?

– Ne visai, – sušnibždėjo Hana. – Turėjau išeiti į kitą kambarį, nes jis knarkia. Nė nepagalvojau, kad jis gali knarkti.

Ruta susilaikė, nepasakė nieko. Pasakodama apie savo partnerius, Hana visada paminėdavo kokią nors intymią smulkmeną.

– Labai nusivyliau, kad nebuvai su manimi, – galiausiai tarė Ruta. Tačiau tai sakydama ji suvokė, kad jeigu Hana būtų buvusi su ja, tai tikrai nebūtų leidusi jai vienai pasišnekėti su Edžiu. Hanai būtų pernelyg rūpėjęs Edis – ji būtų norėjusi pasiglemžti jį sau! – Antra vertus, – prisipažino draugei Ruta, – gal ir džiaugiuosi, kad nebuvai. Galėjau viena pabendrauti su Edžiu O’Hara.

– Tai tu su Alanu dar ne ? – sušnibždėjo Hana.

– Svarbiausia man šįvakar buvo pasikalbėti su Edžiu, – atsakė Ruta. – Niekada neįsivaizdavau mamos taip aiškiai, kaip įsivaizduoju dabar.

– Bet kada judu su Alanu pagaliau tai padarysite? – paklausė Hana.

– Tikriausiai kai aš grįšiu iš Europos, – tarė Ruta. – Nejaugi nenori paklausyti, ką sužinojau apie motiną?

– Kai tu grįši iš Europos! – sušnibždėjo Hana. – Tai kada? Po dviejų ar trijų savaičių? Viešpatie, kol tu grįši, jis gali susirasti kitą! O tu? Netgi tu gali susirasti kitą!

– Jei Alanas arba aš susirasime kitą, – atšovė Ruta, – tai bus ypač gerai, kad kartu nemiegojome. – Tik tai pasakiusi Ruta su siaubu suvokė, kad labiau baiminasi prarasti Alaną kaip redaktorių , o ne kaip vyrą .

– Tai papasakok apie Edį O’Harą, – sušnibždėjo Hana.

– Jis labai mielas, – pradėjo Ruta. – Gana keistas, bet iš esmės mielas.

– Bet ar jis seksualus? – paklausė Hana. – Turiu galvoje, ar gali įsivaizduoti jį su motina? Tavo motina buvo tokia graži…

– Edis O’Hara šiek tiek per gražus, – atsakė Ruta.

– Nori pasakyti, kad jis moteriškas? – nesuprato Hana. – Dievulėliau – juk jis ne gėjus?

– Ne, ne – jis ne gėjus. Ir ne moteriškas, – pasakė Ruta Hanai. – Jis tik labai švelnus. Iš pažiūros nepaprastai delikatus žmogus.

– Maniau, kad jis aukštas, – tarė Hana.

– Aukštas ir švelnus, – atsakė Ruta.

– Neįsivaizduoju – labai keistai skamba, – tarė Hana.

– Sakiau, kad jis keistas, – pasakė Ruta. – Keistas ir mielas, ir delikatus. Ir atsidavęs mano motinai. Sutiktų ją vesti nors rytoj!

– Vesti? – sušnibždėjo Hana. – Bet kiek dabar tavo motinai? Septyniasdešimt… kiek?

– Septyniasdešimt vieneri, – atsakė Ruta. – O Edžiui tik keturiasdešimt aštuoneri.

– Tai tikrai keista, – sušnibždėjo Hana.

– Nejaugi nenori paklausyti, ką sužinojau apie motiną? – pakartojo Ruta.

– Truputį palauk, – tarė jai Hana. Ji nuėjo nuo telefono; paskui grįžo. – Pamaniau, kad jis kažką sakė, bet ne, tik garsiau suknarkė.

– Papasakosiu kitą kartą, jeigu tau neįdomu, – šiurkštokai pasakė Ruta. (Panašiu balsu ji skaitydavo ištraukas iš romanų.)

– Man įdomu, žinoma! – sušnibždėjo Hana. – Tikriausiai su Edžiu šnekėjote apie mirusius brolius?

– Šnekėjome apie mano mirusių brolių nuotraukas , – pasakė Ruta.

– Taip ir maniau! – tarė Hana.

– Buvo keista, nes kai kurias jis prisiminė, o aš ne. Kitas prisiminiau aš, bet neprisiminė jis. Galiausiai padarėme išvadą, jog tas nuotraukas mes, ko gero, išgalvojome . Bet buvo ir tokių, kurias prisiminėme abu – tos greičiausiai ir yra tikrosios. Manau, kad abu prisiminėme daugiau išgalvotų nuotraukų negu tikrų.

– Tai, kas „tikra“, ir tai, kas „išgalvota“, – tarstelėjo Hana. – Tavo mėgstama tema…

Rutą piktino toks akivaizdus Hanos nesidomėjimas, bet ji pasakojo toliau:

– Nuotrauka, kurioje Tomas kaip daktaras gydo Timočio kelį – ta tai neabejotinai tikra. Ir ta, kurioje Tomas, aukštesnis už motiną, stovi įsikandęs ritulį – abu prisimename ir tą.

– O aš prisimenu tavo motinos nuotrauką lovoje su berniukų kojomis, – tarė Hana.

Vargu ar reikėjo stebėtis, kad Hana ją prisimena. Ruta buvo pasiėmusi tą nuotrauką ir į Ekseterį, ir į Midlberį; o dabar ji kabėjo Rutos namų miegamajame Vermonte. (Edis Rutai nepasakojo, kad masturbavosi, žiūrėdamas būtent į tą Merion nuotrauką, pirma uždengęs kojas. Kai Ruta prašneko apie ant kojų užklijuotas „lyg ir popieriaus skiauteles“, Edis pasakė, kad nieko panašaus neprisimena. „Turbūt aš ir tai išgalvojau“, – nusprendė Ruta.)

– Prisimenu ir tavo brolius, nufotografuotus Ekseteryje, po ta sena nesąmone: „Ateikite čia, berniukai, ir tapkite vyrais“, – tarė Hana. – Dieve, jie buvo tokie žavūs vaikinai.

Ruta rodė Hanai brolių nuotrauką, kai Hana pirmą kartą svečiavosi pas ją Sagaponake. Jos tada buvo Midlberio koledžo studentės. Ta nuotrauka visada kabėjo tėvo miegamajame; Ruta įsivedė ten Haną, kai tėvas žaidė skvošą apgaulingoje savo daržinėje. Hana ir tada sakė tą patį, – kad jie buvo žavūs vaikinai. „Tai Hana, be abejo, prisimena“, – pagalvojo Ruta.

– Abu su Edžiu prisiminėm ir nuotrauką virtuvėje – tą, kur berniukai valgo omarus, – toliau pasakojo Ruta. – Tomas savo omarą narsto ramiai ir šaltakraujiškai, kaip tyrinėtojas – jo veidas nė kiek neįsitempęs. O Timotis su omaru tarytum kovoja, ir omaras laimi! Manau, kad kaip tik tą nuotrauką prisimenu geriausiai. Visus šiuos metus svarsčiau, ar ji buvo iš tikrųjų, ar aš ją išgalvojau. Edis sakė, kad ir jis būtent tą nuotrauką prisimena geriausiai, taigi ji, matyt, buvo iš tikrųjų.

– Nejaugi niekada nekalbėjai apie nuotraukas su savo tėvu? – paklausė Hana. – Juk jis turėtų prisiminti jas geriau negu tu arba Edis.

– Tėvas taip pyko ant motinos už tai, kad ji tas nuotraukas pasiėmė, jog išvis nenorėjo apie jas kalbėti, – atsakė Ruta.

– Tu jam per griežta, – tarė Hana. – Manau, kad jis žavus.

– Labai jau daug kartų aš mačiau jį „žavų“, – pasakė Hanai Ruta. – Beje, jis kitoks ir nebūna, tik „žavus“ – ypač kai šalia esi tu. – Keista, bet šįkart Hana nuleido Rutos pastabą negirdomis.

Hanos manymu, daugelį moterų, kurios pažinojo Merion (ar bent jau buvo mačiusios jos nuotrauką), Tedo Koulo dėmesys turėjo pamaloninti – vien todėl, kad Merion buvo labai graži. Girdėdama tokią Hanos teoriją, Ruta atsakydavo: „Neabejoju, kad mano motina dėl to jausdavosi siaubingai.“

Dabar Rutai iš tikrųjų atsibodo aiškinti, koks svarbus jai buvo vakaras su Edžiu. Hana tiesiog neįstengė to suprasti.

– O ką Edis sakė apie seksą? Ar jis išvis apie tai ką nors sakė? – paklausė Hana.

„Tik tai jai ir rūpi!“ – galvojo Ruta. Ji bijojo kalbėti apie seksą, nes žinojo, kad Hana tuoj vėl ims klausinėti, kada Ruta ketina „daryti tai“ su Alanu.

– Ta nuotrauka, kurią tu taip gerai prisimeni… – pradėjo pasakoti Ruta. – Mano gražuoliai broliai pagrindinio mokyklos pastato tarpduryje…

– Na… tai kas?

– Edis sakė, kad mano motina mylėjosi su juo po ta nuotrauka,– tarė Ruta. – Tai buvo pirmas jų pasimylėjimas. Motina paliko tą nuotrauką Edžiui, bet tėvas pasiėmė sau.

– Ir pasikabino miegamajame! – raižiu balsu sušnibždėjo Hana.– Čia tai bent!

– Kokia nuostabi tavo atmintis, Hana! – nusistebėjo Ruta. – Prisimeni net ir tai, kad mano brolių nuotrauka kabo tėvo miegamajame! – Bet Hana nieko neatsakė, ir Ruta vėl pagalvojo: „Atsibodo man šitas pokalbis.“ (Labiausiai jai atsibodo tai, kad Hana niekada neatsiprašo.)