Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Ką gi, dabar pamatėte mano veidą, – tarė jai Ruta. – Kas toliau?

– Norėsiu dar kartą pamatyti jūsų veidą, kai būsite našlė, – pasakė piktoji našlė. – Aš netveriu nekantrumu!

– Ei, – riktelėjo senajai moteriškei Hana, – kol ji taps našle, tu ir numirsi! Atrodo, kad jau merdėji.

Hana, pakeisdama Alaną, paėmė Rutą už parankės ir ėmė tempti prie automobilio:

– Eime, vaikeli, – šiandien tavo vestuvės!

Alanas rūsčiai nužvelgė senąją moteriškę ir tuoj pat nuėjo paskui Rutą ir Haną. Netikėlis Hanos vaikinas, nors atrodė grėsmingai, iš tikrųjų buvo niekam vertas lepšis. Jis tik mindžikavo ir žvilgčiojo į Edį.

O Edis O’Hara, pirmą kartą sutikęs jo kerams nepasiduodančią (ar nenorinčią pasiduoti) pagyvenusią moterį, nusprendė iš naujo pamėginti paveikti piktąją našlę, kuri žiūrėjo į nueinančią Rutą, lyg norėdama įsiminti tą akimirką.

– Ar nemanote, kad vestuvės yra šventas reikalas, ar bent jau turėtų būti? – prakalbo Edis. – Juk tai viena iš tų dienų, kurias prisimename visą gyvenimą.

– O, taip – aš visiškai sutinku! – entuziastingai pasakė senoji našlė. – Ji tikrai prisimins šią dieną. Kai jos vyras jau bus miręs, ji prisimins šią dieną dažniau, negu pačiai norėsis. Nepraeina nė valanda, kad aš neprisiminčiau savo vestuvių dienos!

– Suprantu, – tarė Edis. – Gal galėčiau palydėti jus iki jūsų automobilio?

– Ne, ačiū jums, jaunuoli, – atsakė našlė.

Jos dorovingumo nugalėtas Edis apsisuko ir nuskubėjo paskui vestuvininkų būrelį. Visi jie skubėjo – gal dėl žvarbaus lapkričio oro.

Vėlyvą popietę keletui žmonių buvo surengti kviestiniai pietūs. Atėjo vietos knygyno savininkai ir Kevinas Mertonas (Rutos sodybos prižiūrėtojas) su žmona. Alanas su Ruta neketino niekur vykti praleisti medaus mėnesio. O dėl tolesnių jaunavedžių planų, tai Ruta Hanai buvo sakiusi, kad jie tikriausiai dažniau apsistos namuose Sagaponake negu Vermonte. Ilgainiui reikės pasirinkti Long Ailandą arba Naująją Angliją, tačiau Ruta manė, kad apsispręsti, – jeigu jie jau turės vaiką, – nebus sunku. (Ruta norėjo, kad vaikas, kai paaugs ir eis į mokyklą, gyventų Vermonte.)

– O kada jau žinosi, ar turėsite vaiką? – paklausė Rutos Hana.

– Kai man pavyks arba ne pavyks pastoti, – atsakė Ruta.

– Bet ar jūs mėginate ? – paklausė Hana.

– Pradėsime mėginti po Naujųjų metų.

– Taip greit! – tarė Hana. – Tu laiko veltui negaišti.

– Man trisdešimt šešeri, Hana. Jau pakankamai sugaišau.

Fakso aparatas namuose Vermonte skambėjo visą vestuvių dieną ir Ruta nuo stalo vis bėgiojo perskaityti žinučių. (Daugiausia tai buvo leidėjų sveikinimai iš užsienio.) Malonų laiškelį atsiuntė Maartenas su Silvija iš Amsterdamo. (VIMUI PLYŠ ŠIRDIS! – rašė Silvija.)

Ruta Maarteno buvo prašiusi, kad šis jai praneštų, jei kas paaiškėtų nužudytos prostitutės byloje. Maartenas rašė, kad nėra jokių žinių apie tą žmogžudystę, policija apie tai nekalba.

„Ar ji turėjo vaikų? – anksčiau faksu klausė Maarteno Ruta. – Vis galvoju, ar ta vargšė prostitutė turėjo vaikų.“ Tačiau nieko nebuvo pranešama ir apie prostitutės dukterį.

Ruta įsėdo į lėktuvą, perskrido vandenyną, ir viskas, kas atsitiko Amsterdame, lyg ir išnyko. Tik tamsoje, kai gulėdavo niekaip negalėdama užmigti, Ruta kartais pajusdavo Rojės spintoje ant pakabo kabėjusios suknelės prisilietimą arba užuosdavo odinės liemenėlės kvapą.

– Tu man pasakysi, kai pastosi, ar ne? – paklausė Rutos Hana, kai jodvi plovė indus. – To juk nemėginsi nuslėpti?

– Aš nieko nuo tavęs neslepiu, Hana, – pamelavo Ruta.

– Tu esi didžiausia slapukė, kokią tik pažįstu, – pasakė Hana. – Kas tau atsitiko, aš sužinau tokiu pat būdu – vieninteliu – kaip ir visi kiti. Tiesiog turiu palaukti, kol galėsiu perskaityti naują tavo romaną.

– Bet aš nerašau apie save, Hana, – priminė jai Ruta.

– Tu tik taip sakai, – tarė Hana.

– Žinoma, aš tau pasakysiu, kai pastosiu, – pažadėjo Hanai Ruta, keisdama pokalbio temą. – Tu pirma sužinosi, po Alano.

Tąnakt atsigulusi į lovą su Alanu, Ruta dar nejautė visiškos dvasios ramybės; be to, ji buvo labai pavargusi.

– Ar gerai jautiesi? – paklausė Alanas.

– Gerai, – atsakė Ruta.

– Atrodai pavargusi, – tarė Alanas.

– Aš ir esu pavargusi, – prisipažino Ruta.

– Atrodai pasikeitusi, kitokia , – pasakė Alanas.

– Na… Aš ištekėjau už tavęs, Alanai, – tarė Ruta. – Tai ir yra pokytis, argi ne?

Baigiantis pirmai tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt pirmųjų sausio savaitei, Ruta pastos; tai irgi bus pokytis.

– Oho, taip greit! – nustebs Hana. – Pasakyk Alanui, kad ne visi jo amžiaus vaikinai dar šaudo gyvais.

Grehemas Koulas Olbraitas – septynių svarų ir dešimties uncijų – gimė Ratlande, Vermonto valstijoje, tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt pirmų metų spalio trečią dieną. Berniuko gimtadienis sutapo su pirmosiomis Vokietijos susijungimo metinėmis. Hana, nors ir nemėgo vairuoti, nuvežė Rutą į ligoninę. Ji buvo su Ruta visą paskutinę nėštumo savaitę, nes Alanas dirbo Niujorke; į Vermontą jis atvažiuodavo tik savaitgaliais.

Hana su Ruta iš namų į Ratlando ligoninę, iki kurios buvo maždaug keturiasdešimt penkios minutės kelio, išvažiavo antrą valandą nakties. Prieš išvažiuodama Hana paskambino Alanui. Kūdikis gimė tik po dešimtos ryto. Kai atskubėjo Alanas, dar buvo likę pakankamai daug laiko iki paties gimdymo.

Dėl kūdikio bendravardžio, Grehemo Gryno, tai Alanas pasakė, jog tikisi, kad jo mažasis Grehemas nebus toks pagarsėjęs nuolatinis viešnamių klientas, koks buvo žymusis rašytojas. Rutai, kuri jau ilgiau negu metus buvo įklimpusi netoli „Grehemo Gryno gyvenimo“ pirmo tomo pabaigos, gerokai didesnį nerimą kėlė vienas iš kitų Gryno įpročių: jo pomėgis keliauti į pavojingas pasaulio vietas ir ten ieškoti naujos asmeninės patirties. To tai jau Ruta tikrai nelinkėjo savo mažajam Grehemui, pati irgi nebenorėjo patirti nieko panašaus. Šiaip ar taip, ji juk matė, kaip klientas nužudė prostitutę, ir bent jau kol kas atrodė, kad žudikui pavyko išsisukti.

Rutai teko vieneriems metams atidėti naujo romano rašymą. Ji su kūdikiu persikėlė atgal į Sagaponaką, o tai reiškė, kad Končita Gomes galės būti Grehemo auklė. Dabar ir Alanui buvo lengviau parvykti savaitgaliais. Maršrutiniu autobusėliu arba traukiniu jis iš Niujorko į Bridžhamptoną atvažiuodavo perpus greičiau negu automobiliu į Vermontą; be to, traukinyje jis galėjo dirbti.

Sagaponake Alanas dirbdavo buvusiame Tedo darbo kambaryje. Ruta pareiškė, kad tas kambarys vis dar atsiduoda sepijų rašalu arba kokiu pūvančiu kurmiu – arba poliaroidiniu tepalu. Nors nuotraukų ten nebebuvo, Ruta sakė, kad užuodžia ir jas.

Tačiau ką ji galėjo užuosti (ar kitaip pajusti) savo darbo kambaryje antrame daržinės aukšte – pertvarkytoje skvošo salėje? Kopėčios bei nuleidžiamosios durys buvo pakeistos normaliais laiptais bei durimis. Naujajame Rutos darbo kambaryje buvo šildomos grindys, o priekinėje skvošo salės sienoje prakirstas langas – kaip tik ten, kur kadaise buvo savotiškas mirties taškas. Sėdėdama prie stalo ir spausdindama sena savo mašinėle arba – kaip ji dažniau darydavo – ranka rašydama į pailgus gelsvo liniuoto popieriaus bloknotus, Ruta negirdėdavo į išdavikišką skardą atsimušusio kamuoliuko aido. O T formos vidurinė buvusios salės dalis, kurią tėvas Rutai visada patardavo užimti (tarytum nuo to priklausytų jos gyvybė), dabar buvo uždengta kilimu. Ruta jos nematė.