Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Per daugiau negu trisdešimt devynerius tarnybos Amsterdamo policijoje metus, iš jų trisdešimt penkerius – de Wallen rajone, Hariui Hukstrai tik vieną kartą buvo grasinama ginklu. Į jį nusitaikė toks Maksas Perkas, sąvadautojas iš Surinamo; tai matydamas Haris nusprendė parodyti Maksui savo ginklą. Jei būtų įvykęs greitas susišaudymas, Haris būtų pralaimėjęs – Maksas pirmas išsitraukė pistoletą. Tačiau tas ginklų rodymas buvo labiau panašus į jėgos demonstravimą, taigi Haris laimėjo. Hario ginklas buvo devynių milimetrų „Valteris“.

– Pagamintas Austrijoje, – paaiškino Haris sąvadautojui iš Surinamo. – Austrai moka gaminti ginklus. Šitas pramuš tavyje didesnę skylę, negu taviškis manyje, be to, maniškis spės pramušti daugiau skylių. – Nežinia, ar tai buvo tiesa, bet Maksas Perkas nuleido savo ginklą.

Kad ir kokia buvo su surinamiečiais susijusi asmeninė seržanto Hukstros patirtis, jis neabejojo, kad ateityje viskas pablogės. Įvairios nusikalstamos organizacijos vežė į Vakarų Europą merginas iš buvusio Sovietų bloko; tūkstančiai moterų iš Rytų Europos dabar ne savo noru dirbo Amsterdamo, Briuselio, Frankfurto, Ciuricho, Paryžiaus ir kitų Vakarų Europos didmiesčių „raudonųjų žibintų“ rajonuose. Naktinių barų, striptizo klubų bei viešnamių savininkai neretai už tam tikrą mokestį perleisdavo tas jaunas moteris vienas kitam.

Dauguma merginų iš Dominikos, Kolumbijos, Brazilijos ar Tailando žinojo, ko važiuoja į Amsterdamą; jos puikiai suprato, ką ten veiks. O jaunos moterys iš Rytų Europos dažnai manydavo dirbsiančios padavėjomis padoriuose restoranuose. Apgaulingus pasiūlymus dirbti Vakaruose priimdavo studentės, pardavėjos, namų šeimininkės.

Iš tų neseniai į Amsterdamą atvykusių merginų geriausiai apsirūpinusios buvo languose sėdinčios prostitutės. Tačiau pastaruoju metu dėl daugybės gatvinių jos turėdavo parsiduoti pigiau; visoms buvo vis sunkiau užsidirbti. Prostitutės, kurias Haris pažinojo nuo senų laikų, arba pasitraukdavo, eidavo į pensiją, arba sakydavo tuoj tai padarysiančios, – nors prostitutės dažnai sakosi mesiančios darbą. Haris tokias šnekas vadino „trumpais pamąstymais“. Kekšės nuolat jam šnekėdavo, kad liausis „kitą mėnesį“ arba „kitais metais“, – o viena iš tų moterų vis žadėdavo: „Kitą žiemą tai tikrai paatostogausiu.“

Dabar vis daugiau prostitučių Hariui prisipažindavo, jog „akimirką suabejojo“; tai reiškė, kad jos buvo įsileidusios netinkamą vyriškį.

Niekada anksčiau netinkamų vyriškių nebuvo tiek daug.

Seržantas Hukstra prisiminė merginą iš Rusijos, atvažiavusią dirbti vadinamąja padavėja „Antuano kabarete“. „Antuano kabaretas“ buvo ne restoranas. Tai buvo viešnamis, ir jo savininkas tuoj pat atėmė iš rusės pasą. Merginai buvo pasakyta, kad net jeigu klientas nesutinka mautis prezervatyvo, ji vis tiek negali atsisakyti su juo santykiauti – nebent norėtų atsidurti gatvėje. Merginos pasas, šiaip ar taip, buvo suklastotas, be to, netrukus ji susirado tariamai užjaučiantį klientą, pagyvenusį vyriškį, kuris jai parūpino kitą suklastotą pasą. Tačiau iki to laiko jos vardas jau buvo pakeistas, sutrumpintas, – viešnamyje visi ją vadino Vratna, nes tikrąjį vardą buvo pernelyg sunku ištarti, – o „atlyginimo“ už pirmuosius du mėnesius mokėjimas sulaikytas, nes tariamos skolos viešnamiui turėjo būti išskaičiuojamos iš jos uždarbio. Merginai buvo paaiškinta, jog „skolos“ yra įmokos agentūrai, mokesčiai, pinigai už maistą ir kambarį.

Prieš pat policijos surengtą netikėtą viešnamio patikrinimą Vratna sutiko paimti paskolą iš ją užjaučiančio kliento. Tas pagyvenęs vyriškis sumokėjo jos nuomos mokesčio dalį už kambarį su vitrininiu langu, kuriame ji dirbo pakaitomis su dar dviem merginomis iš Rytų Europos; taip Vratna tapo lange sėdinčia prostitute. O dėl „paskolos“, kurios Vratna niekaip negalėjo grąžinti, tai tariamasis jos užjautėjas tapo labiausiai privilegijuotu klientu; jis dažnai ją aplankydavo. Savaime suprantama, iš jo pinigų už paslaugas ji neimdavo; taigi galima sakyti, kad jis tapo jos sąvadautoju jai nė nežinant. Netrukus ji jau atiduodavo jam pusę pajamų, kurias gaudavo iš kitų klientų. Vėliau seržantas Hukstra vis pagalvodavo, kad tas vyriškis buvo nelabai Vratną užjaučiantis klientas.

Tai buvo į pensiją išėjęs kažkokios įstaigos vadovas, vardu Polis de Frizas; nelegalių imigrančių iš Rytų Europos „globos“ jis ėmėsi norėdamas maloniai leisti laisvą laiką ir kaip reikiant prasiblaškyti. Jam visa tai atrodė tarytum linksmas žaidimas: dulkina sau jaunas merginas, iš pradžių už pinigus, bet vėliau nemokamai. Galų gale jos pradeda mokėti jam , – o jis ir toliau jas dulkina!

Vieną Kalėdų rytą – tai buvo vienos iš nedaugelio pastarųjų Kalėdų, per kurias Haris neturėjo pasiėmęs laisvų dienų, – Haris dviračiu važiavo per de Wallen rajone ką tik iškritusį sniegą; jis norėjo pažiūrėti, ar dirba bent viena prostitutė. Hariui, kaip ir Rutai Koul, į galvą buvo šovusi mintis, kad Kalėdų rytą iškritus pirmam sniegui net „raudonųjų žibintų“ rajonas gali atrodyti švarus. Tąkart Haris, nors tai jam nebūdinga, išvis pasidavė jausmams: toms kelioms merginoms, kurias manė gal rasiąs sėdinčias languose Kalėdų rytą, jis turėjo nupirkęs dovanėles. Nieko labai brangaus ar neįprasto, tik šokoladinių saldainių, vaisinį tortą ir ne daugiau kaip pustuzinį papuošalų eglutei.

Haris žinojo, kad Vratna tiki Dievą, bent jau ji pati buvo jam taip sakiusi, taigi Vratnai – jeigu ji kartais dirbtų – jis turėjo nupirkęs šiek tiek vertingesnę dovaną. Bet ir už ją juvelyrinių dirbinių komiso krautuvėlėje Haris sumokėjo tik dešimt guldenų; tai buvo Lotaringijos kryželis, pasak pardavėjos, ypač populiarus tarp netradicinius papuošalus mėgstančių jaunuolių. (Tas kryželis buvo su dviem skersinėmis linijomis, trumpesne viršuje ir ilgesne apačioje.)

Nors iš nakties buvo nemažai pasnigę, de Wallen rajone Haris neįžiūrėjo beveik jokių pėdsakų; pripėduota buvo tik aplink pisuarą šalia senosios bažnyčios, o lygutėliame sniege Vratnos gatvelėje, Oudekenio take, – nė vienos pėdos. Hariui gerokai palengvėjo, kai pamatė, kad Vratna nedirba; jos langas buvo tamsus, užuolaida užtraukta, raudona šviesa išjungta. Haris su savo kuklių kalėdinių dovanėlių prikrauta kuprine jau ketino važiuoti toliau, bet staiga pastebėjo, kad Vratnos kambario durys lyg ir praviros. Į vidų buvo pripustyta sniego, todėl Hariui iškart nepavyko tų durų uždaryti.

Jis nenorėjo žiūrėti į Vratnos kambarį, bet turėjo plačiau atverti duris, kad galėtų jas užtrenkti. Koja braukdamas sniegą nuo slenksčio – tai buvo ne pats geriausias oras jo sportbačiams – Haris pamatė ant palubės šviestuvo pasikorusią merginą. Kadangi durys į gatvę buvo atviros, įsiveržęs vėjas sūpavo kabantį kūną. Haris žengė į vidų ir uždarė duris, kad neprineštų sniego.

Ji buvo pasikorusi tą rytą, tikriausiai vos tik prašvitus. Jai buvo dvidešimt treji. Kabėjo apsivilkusi senais savo drabužiais, su kuriais atvažiavo į Vakarus dirbti padavėja. Kadangi nebuvo apsirengusi (tiksliau sakant, nusirengusi) kaip prostitutė, Haris iš pradžių jos nepažino. Vratna buvo pasidabinusi visais savo papuošalais – kiek tik turėjo. Haris pamatė, kad dovanoti tai merginai dar vieną kryželį būtų buvę jau per daug. Ant jos kaklo tabalavo koks pustuzinis kryželių ir kone tiek pat nukryžiuotųjų.

Haris nelietė nei pačios merginos, nei ko nors jos kambaryje. Jis tik atkreipė dėmesį į tai, kad, sprendžiant iš įdrėskimų ant jos kaklo – ką jau kalbėti apie aptrupėjusį lubų tinką, – ji tikriausiai neužduso iš karto. Kurį laiką dar blaškėsi. Butą virš Vratnos kambarėlio buvo išsinuomojęs kažkoks muzikantas. Šiaip jau jis gal būtų išgirdęs palubėje spurdant merginą – ar bent jau krintančių tinko gabalų bumbsėjimą ir turbūt gana garsų šviestuvo pagrindo brūžavimąsi, – tačiau tas muzikantas per kiekvienas Kalėdas išvykdavo. Haris paprastai irgi išvykdavo per Kalėdas.