Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Važiuodamas į nuovadą pranešti apie savižudybę, – jis jau žinojo, jog tai ne žmogžudystė, – Haris tik vieną kartą atsigręžęs žvilgtelėjo į Oudekenio taką. Ką tik iškritusiame sniege matomos jo dviračio padangų žymės buvo vienintelis gyvybės toje mažytėje gatvelėje požymis.

Priešais senąją bažnyčią tą Kalėdų rytą lange sėdėjo tik viena prostitutė, juodaodė storulė iš Ganos; stabtelėjęs Haris atidavė jai visas dovanas. Ji patenkinta paėmė šokoladinius saldainius ir vaisinį tortą, o papuošalų eglutei pasakė neturėsianti kur dėti.

Lotaringijos kryželį Haris kol kas dar pasiliko. Netgi nupirko prie jo derančią grandinėlę, nors grandinėlė kainavo daugiau negu pats kryželis. Vėliau tą kryželį su grandinėle Haris padovanojo tuometinei savo merginai, bet padarė klaidą – viską jai papasakojo. Jis nuolat šitaip susimaudavo su moterimis. Ir dabar manė, kad gavusi dovanų kryželį kartu su tokia istorija mergina jausis pamaloninta. Šiaip ar taip, jam juk iš tikrųjų patiko jaunoji rusė; tas Lotaringijos kryželis buvo tarytum brangus prisiminimas. Tačiau jokia moteris neapsidžiaugia išgirdusi, koks pigus yra jai padovanotas papuošalas arba kad jis buvo pirktas kitai moteriai – ką jau kalbėti apie nelegalią imigrantę, kekšę iš Rusijos, pasikorusią savo darbo vietoje.

Tuometinė mergina grąžino Hariui jo dovaną; jai tas kryželis nebuvo brangus prisiminimas. Dabar Haris neturėjo draugės, be to, nemanė kada nors norėsiąs dovanoti tą Lotaringijos kryželį kitai moteriai – net jei tokia moteris būtų.

Hariui Hukstrai niekada netrūko merginų. Problema, jeigu tai išvis problema, buvo ta, kad nė su viena jis nedraugavo ilgai. Nebuvo ištvirkėlis. Niekada savo merginų neapgaudinėjo – nesusitikinėjo su keliomis iš karto. Bet vis tiek arba jos jį palikdavo, arba jis jas – šiaip ar taip, viskas greitai baigdavosi.

Dabar, vis atidėliodamas rašomojo stalo tvarkymą, seržantas Hukstra – penkiasdešimt septynerių metų vyriškis, ketinąs rudenį, kai sukaks penkiasdešimt aštuoneri, išeiti į pensiją – galvojo, ar visada bus „nesusisaistęs“. Jo požiūris į moteris ir moterų požiūris į jį, ko gero, bent iš dalies buvo susijęs su darbu. Ir bent jau viena iš priežasčių, dėl kurių Haris nusprendė išeiti į pensiją pirma laiko, buvo noras pažiūrėti, ar ta prielaida teisinga.

Jam buvo aštuoniolika, kai pirmą kartą išėjo į gatvę kaip patruliuojantis policininkas; penkiasdešimt aštuonerių jis jau bus ištarnavęs keturiasdešimt metų. Savaime suprantama, dabar seržantas Hukstra gaus šiek tiek mažesnę pensiją, negu gautų sulaukęs šešiasdešimt vienerių, nustatyto pensinio amžiaus, tačiau jam, nevedusiam ir vaikų neturinčiam vyriškiui, didesnės pensijos ir nereikėjo. Be to, visi Hario giminės vyrai mirdavo gana jauni.

Nors Hario sveikata buvo puiki, turėdamas galvoje grėsmingą genetinį polinkį, jis nenorėjo rizikuoti. Svajojo pakeliauti, pamėginti gyventi kaime. Buvo perskaitęs daugybę knygų apie keliones, bet keliavęs nedaug. Hariui patiko knygos apie keliones, tačiau dar labiau jis mėgo romanus.

Žiūrėdamas į savo rašomąjį stalą, kurio stalčių net nenorėjo atidaryti, seržantas Hukstra galvojo: „Ko gero, jau turėtų pasirodyti naujas Rutos Koul romanas?“ Buvo praėję kokie penkeri metai nuo tada, kai jis perskaitė „Ne vaikams“. „Kažin, kiek laiko jai reikia, kad parašytų romaną?“

Visus Rutos romanus Haris buvo perskaitęs angliškai, nes anglų kalbą mokėjo gana gerai. Be to, ir „raudonųjų žibintų“ rajono gatvėse, tarp „mažųjų sienų“, vis daugiau prostitučių ir jų klientų kalbėjo angliškai – darkyta anglų buvo naujoji de Wallen kalba. („Darkyta anglų, – galvojo Haris, – bus kito, naujo pasaulio kalba.“) Kaip žmogus, kurio kitas gyvenimas turėjo prasidėti sulaukus penkiasdešimt aštuonerių, seržantas Hukstra, į pensiją susirengęs valstybės pareigūnas, be abejo, norėjo angliškai kalbėti gerai .

Skaitytojas

Seržanto Hukstros moterys paprastai reikšdavo nepasitenkinimą dėl jo abejingumo skutimuisi; tai, kad jis tikrai ne koks tuščias savimyla, iš pradžių moteris gal ir patraukdavo, bet ilgainiui jos imdavo manyti, jog toks jo nesirūpinimas savo išvaizda yra ženklas, kad jis abejingas joms. Kai šeriai ant veido pasidarydavo panašūs į barzdą, Haris nusiskusdavo; jis nemėgo barzdų. Kartais skusdavosi kas antrą dieną, kartais tik vieną kartą per savaitę; o kitąsyk, būdavo, atsikelia ir nusiskuta naktį, kad moteris, su kuria miega, rytą pabudusi pamatytų kitokį vyrą.

Haris beveik taip pat nesirūpino ir savo apranga. Jo darbas buvo vaikščioti. Jis avėjo tvirtais, patogiais sportbačiais; jam nereikėjo jokių kitokių kelnių, tik džinsų. Hario kojos buvo trumpos, šleivokos, pilvas plokščias, užpakalis beveik nežymus – tarytum jauno vaikino. Apatinė jo kūno dalis, nuo juosmens, buvo kaip ir Tedo Koulo – kompaktiška ir puikiai funkcionuojanti, o viršutinė labiau išsivysčiusi. Haris kasdien eidavo į sporto salę – jo krūtinė buvo išsipūtusi kaip sunkumų kilnotojo, – bet kadangi dažniausiai vilkėdavo duksliais marškiniais ilgomis rankovėmis, ne visi iš karto ir pastebėdavo, koks jis raumeningas.

Tie marškiniai buvo vieninteliai spalvingi drabužiai Hario garderobe; dauguma moterų sakydavo, kad pernelyg spalvingi, ar bent jau pernelyg margi. Hariui patiko marškiniai, kuriuose būdavo, anot jo paties, „visko daug“. Tokių marškinių, žinoma, nevilkėsi su kaklaraiščiu, bet Haris kaklaraiščio ir šiaip beveik niekada nesirišdavo.

Jis retai apsivilkdavo ir policininko uniformą. De Wallen gatvėse visi jį pažinojo taip pat gerai kaip ir ryškiausiai išsipuošusias, seniausiai languose sėdinčias prostitutes; kiekvieną darbo dieną ar naktį Haris mažų mažiausiai dvi ar tris valandas vaikščiodavo po „raudonųjų žibintų“ rajoną.

Daug labiau negu švarkai Hariui patiko neperpučiamos striukės ar šiaip kokie vandeniui nelaidūs drabužiai – tik tamsių, solidžių spalvų. Jis turėjo seną odinę striukę su vilnonės flanelės pamušalu šaltam orui, bet ir visos jo striukės, kaip ir marškiniai, buvo dukslios. Haris nenorėjo, kad devynių milimetrų „Valteris“, kurį nešiojosi perpetiniame dėkle, pūpsotų kaip aiškiai matomas gumbas. Tik tada, kai smarkiai lydavo, Haris užsidėdavo beisbolininko kepuraitę; skrybėlių jis nemėgo ir niekada nemūvėjo pirštinių. Viena iš buvusių Hario merginų kartą pasakė, kad jo rengimosi stilius – „kaip tikro bandito“.

Hario plaukai buvo tamsiai rudi, bet jau šiek tiek pražilę; plaukai Hariui rūpėjo ne ką labiau negu skutimasis. Kartais jis juos apsikirpdavo per trumpai, kartais užsiaugindavo per ilgus.

Dėl policininko uniformos, tai Haris ją daug dažniau vilkėjo pirmuosius ketverius metus, kai tarnavo vakarinėje Amsterdamo dalyje. Jo butas ir dabar buvo ten – ne todėl, kad jis būtų tingėjęs kraustytis, o todėl, kad negalėjo atsisakyti malonumo turėti du veikiančius židinius – vieną miegamajame. Didžiausios Hario silpnybės buvo žiūrėjimas į degančias malkas ir knygos; jis mėgo skaityti prie židinio ir turėjo tiek daug knygų, kad jam būtų buvusi baisi kančia kur nors kraustytis. Be to, jam patikdavo dviračiu važiuoti į darbą ir namo; Haris norėjo, kad tarp jo ir de Wallen išliktų šioks toks atstumas. Nors ir savas „raudonųjų žibintų“ rajone, iš karto atpažįstamas sausakimšose jo gatvelėse, – nes de Wallen buvo tikrasis jo kabinetas, „mažosios sienos“ – gerai žinomi tikrojo jo darbo stalo stalčiai, – Haris Hukstra jautėsi esąs vienišius.