Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Haris mėgo ir juokingas knygas, bet jei autorius tik juokindavo (arba rašydavo tik satyriškai), Haris jausdavosi apviltas. Jam patiko socialinis realizmas, tačiau tik tada, kai rašytojas turėdavo nors kiek vaizduotės – kai siužetas būdavo pakankamai geras, kad jis galėtų spėlioti, kas atsitiks toliau. (Romanas apie išsiskyrusią moterį, kuri praleidžia savaitgalį kažkokiame kurorto viešbutyje ir pamato vyriškį, su kuriuo įsivaizduoja užmezganti meilės ryšį, – bet iš tikrųjų jokio ryšio neužmezga, paprasčiausiai grįžta namo, – neatitiko seržanto Hukstros reikalavimų.)

Natasja Frederiks sakė, kad Hario literatūrinis skonis – „kaip kokio eskapisto“, bet Haris buvo tvirtai įsitikinęs, kad ne jis, o pati Natasja vengia tikrovės, apsikrovusi savo kvailomis negrožinėmis knygomis su tuščiais sapaliojimais, kaip pakeisti pasaulį.

Iš dabartinių rašytojų seržantas Hukstra labiausiai mėgo Rutą Koul. Dėl Rutos Koul Natasja su Hariu ginčydavosi dažniau negu dėl kurio nors kito autoriaus. Advokatė, pasiūliusi savo paslaugas „Raudonajai gijai“, nes, kaip pati sakė, „identifikavosi“ su prostitutėmis, atkakliai laikėsi nuomonės, kad Rutos Koul istorijos „pernelyg keistos“; advokatė, sėkmingai kovojusi dėl prostitučių teisių, bet neturėjusi teisės kalbėti per prostitučių organizacijos susirinkimus, tolydžio tvirtino, kad Rutos Koul romanų siužetai „visiškai neįtikimi“. Negana to, Natasjai išvis nepatiko siužetai. Ji sakė, jog tikrame pasaulyje (kurį pati taip aistringai troško pakeisti) apskritai nėra jokio pastebimo siužeto.

Natasja, kuri (kaip ir Haris) vėliau liovėsi savanoriškai dirbusi „Raudonojoje gijoje“, nes ta organizacija atstovavo mažiau negu dvidešimtajai daliai visų Amsterdamo prostitučių, Rutą Koul kaltino tuo, kad jos kūriniai „pernelyg nerealistiški“. (Tuo laiku, kai ir Haris, ir Natasja metė darbą „Raudonojoje gijoje“, į kiekvieną ketvirtadienio popietę rengiamus susirinkimus pradedančioms prostitutėms ateidavo mažiau negu penki procentai de Wallen rajone dirbančių naujokių.)

„Ruta Koul – didesnė realistė negu tu“, – kartą pareiškė Haris, kalbėdamas su Natasja.

Jiedu išsiskyrė, nes Natasja sakė, kad Haris nepakankamai ambicingas. Jis net nenorėjo tapti detektyvu – buvo patenkintas dirbdamas „paprasčiausiu“ patruliuojančiu policininku. Hariui tikrai reikėjo būti gatvėse. Nevaikščiodamas po savo rajoną, po savo tikrąjį kabinetą, jis apskritai nesijausdavo esąs policininkas.

Šalia oficialaus Hario kabineto, tame pačiame aukšte, buvo ir detektyvų kabinetas, prigrūstas kompiuterių, prie kurių jie praleisdavo pernelyg daug laiko. Geriausias Hario draugas iš detektyvų buvo Nikas Jansenas. Nikas mėgo erzinti Harį sakydamas, kad paskutinę Amsterdamo prostitutės žmogžudystę – tąkart savo kambarėlyje Bergo gatvėje buvo nužudyta Doloresa de Ruiter – išaiškino detektyvų kabinete stovintis jo kompiuteris, bet Haris žinojo, kad viskas buvo ne visai taip.

Haris žinojo, kad iš tikrųjų prostitutės žmogžudystę išaiškino paslaptingoji liudininkė ; tik gerai išnagrinėjęs tos liudininkės pranešimą, kuris, šiaip ar taip, buvo adresuotas jam, Haris galiausiai Nikui Jansenui ir pasakė, ko šis turėtų ieškoti išgirtajame savo kompiuteryje.

Bet ginčydavosi jiedu draugiškai. Žmogžudystė išaiškinta – būtent tai, pasak Niko, buvo svarbiausia. Tačiau Hariui vis dar rūpėjo liudininkė, jam nepatiko, kad liudininkė paspruko. Juo labiau Haris niršo dėl to, kad buvo visiškai įsitikinęs, jog pats ją matė – jis ją matė, o ji vis tiek paspruko!

Daugiau pasitikėjimo savimi seržantui Hukstrai suteikė vidurinis rašomojo stalo stalčius; jame nebuvo nieko, ką būtų reikėję išmesti. Ten gulėjo tiktai koks tuzinas senų rašiklių ir keletas raktų, kurių Haris neatpažino, bet pamanė, kad gal jį pakeisiančiam kolegai bus įdomu paspėlioti, nuo ko jie. Tame stalčiuje dar buvo ir butelių atidariklis su kamščiatraukiu – tokių daiktų net policijos nuovadoje nebūna per daug – ir arbatinis šaukštelis (nelabai švarus, bet galima gi nusišveisti). Juk nežinai, kada susirgsi ir tau prireiks šaukštelio vaistams išgerti.

Haris jau norėjo uždaryti stalčių, taip nieko iš jo ir neišėmęs, bet staiga jo dėmesį patraukė vienas ypač naudingas daiktas. Tai buvo nulūžusi apatinio stalčiaus rankenėlė; niekas kitas, be Hario, nežinojo, kad iš tikrųjų tai labai reikalingas įrankis. Ta rankenėlė buvo kaip tik tokio pločio kaip Hario sportbačių padų rievės; ja Haris nusigrandydavo nuo padų šunų išmatas, jeigu į jas įmindavo. Tačiau Harį pakeisiantis pareigūnas galėjo ir nesuvokti tikrosios nulaužtos rankenėlės vertės.

Vienu iš rašiklių Haris parašė raštelį, kurį prieš uždarydamas įdėjo į vidurinį stalčių. NETAISYKITE APATINIO STALČIAUS, BET PASILIKITE NULŪŽUSIĄ RANKENĖLĘ. PUIKIAI TINKA PRIE BATŲ PRILIPUSIOMS ŠUNŲ IŠMATOMS NUGRANDYTI. HARIS HUKSTRA.

Įkvėpimo pagautas Haris ėmėsi trijų šoninių rašomojo stalo stalčių, pradėdamas nuo viršaus. Pirmame buvo kalba, kurią jis pasirašė, bet taip ir neperskaitė „Raudonosios gijos“ narėms. Ta kalba buvo apie nepilnametes prostitutes. Haris, nors ir nenoriai, palaikė prostitučių organizacijos siekį, kad legaliai dirbti prostitutėmis merginoms būtų leidžiama ne nuo aštuoniolikos, o nuo šešiolikos metų.

„Niekas nenori, kad nepilnametės dirbtų prostitutėmis, – tokia buvo Hario kalbos pradžia, – bet dar labiau aš nenoriu, kad nepilnametės dirbtų pavojingose vietose. Šiaip ar taip, tos nepilnametės vis tiek taps prostitutėmis. Daugelis viešnamių savininkų visai nesijaudina dėl to, kad jų prostitutės – šešiolikmetės. Svarbiausia, kad tos šešiolikmetės galėtų naudotis tokiomis pačiomis socialinėmis garantijomis ir sveikatos apsaugos paslaugomis, kokiomis naudojasi vyresnės prostitutės, nebijodamos būti įduotos policijai.“

Savo kalbos Haris neperskaitė ne iš bailumo; jis ir anksčiau kartais nepritardavo „oficialiai“ policijos nuomonei. Hariui apskritai nepatiko sumanymas leisti šešiolikmetėms dirbti prostitutėmis vien todėl, kad neįmanoma jų sulaikyti. Kalbėdamas apie susitaikymą su tikrove bei reikšdamas protingą nuomonę, kaip galima būtų padaryti pasaulį bent kiek saugesnį, netgi toks „socialrealistas“ kaip Haris Hukstra turėjo prisipažinti, kad kai kurie dalykai jį liūdina.

Savo kalbos Haris neperskaitė todėl, kad iš jos pagaliau vis tiek nebūtų buvę jokios realios naudos nepilnametėms prostitutėms – kaip ir iš ketvirtadienio popietėmis rengiamų susirinkimų naujokėms, kurie daugumai jų, ko gero, realiai ir nepadėjo. Naujokės į tuos susirinkimus neidavo; tikriausiai jos net nežinojo, kad tokie susirinkimai vyksta, – o jeigu ir būtų žinojusios, vargu ar joms tai būtų rūpėję.

Vis dėlto Haris pamanė, kad gal ta kalba pravers prie jo stalo dirbsiančiam kolegai, ir paliko ją kur buvusią.

O dėl vidurinio iš trijų šoninių stalčių, tai Haris iš pradžių išsigando, kai pamatė, kad jis tuščias. Nustėręs spoksojo į tą stalčių kaip žmogus, apiplėštas policijos nuovadoje; paskui prisiminė, jog tas stalčius visada ir buvo tuščias. Pats rašomasis stalas buvo puikiausias įrodymas, kaip retai seržantas Hukstra juo naudojosi! Tiesą sakant, tariamai sunkus darbas, „stalčių valymas“, iš tikrųjų buvo tik būtinybė sutvarkyti tai, ką Haris – jau penkerius metus – laikė apatiniame stalčiuje. Hario nuomone, tai buvo vienintelis darbas, kurį jis, kaip policininkas, turėjo užbaigti prieš eidamas į pensiją.

Kadangi apatinio stalčiaus rankenėlė buvo nulūžusi ir naudojama kaip įrankis prie padų prilipusioms šunų išmatoms nusigrandyti, Hariui dabar teko atidaryti tą stalčių kišeniniu peiliu. Rojės Doloresos nužudymo liudininkės byla buvo apmaudžiai plona – vargu ar kas galėjo numanyti, kiek daug kartų ir kaip atidžiai seržantas Hukstra ją skaitė.