Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Tai ir buvo prostitutės duktė, kurios nebuvimas dar niekada taip nekrito visiems į akis, kaip per Rojės laidotuves. Sumišai sustojusių žmonių būryje kai kurios prostitutės prašė Hario priminti joms nesančios Rojės dukters vardą; jos vardas buvo neįprastas. Ar Haris jį prisimena?

Haris, žinoma, prisiminė. Jos vardas buvo Česa.

Ir po Rojės laidotuvių, per savotiškus gedulingus pietus, – senoji ponia Bosman, kuri už viską mokėjo, manė, kad gedulingų pietų reikia, – mirusios dukters vardas prostitučių buvo minimas taip dažnai, kad net pati senoji našlė priėjo prie Hario. (Jis kaip tik tuo metu nelabai vikriai mėgino atsikratyti kietai virto kiaušinio, kurio nenorėjo valgyti; ant to kiaušinio dar buvo užkrauta kažkokių ikrų.)

– Kas ta Česa? – paklausė senoji ponia Bosman.

Tada Haris papasakojo jai visą istoriją. Senoji ponia susigraudinusi net pravirko, bet ji nebuvo kvaila.

– Aš, be abejo, supratau, kad mielasis mano vyras lankėsi pas tą prostitutę, – prisipažino ponia Bosman Hariui. – Bet ji, galima sakyti, padarė man paslaugą… be to, ji iš tikrųjų išgelbėjo jį nuo mirties gatvėje!

Prieš kelerius metus iki nužudymo Rojė Doloresa pradėjo atostogauti tik po vieną kartą kasmet, kai šilta, balandžio arba gegužės mėnesį. Nuo to laiko Kalėdas ji švęsdavo pas Bosmanus; ten būdavo daugybė vaikaičių, todėl Rojė turėdavo pirkti krūvas dovanų. „Tai vis tiek pigiau, negu važiuoti slidinėti“, – sakė ji Hariui. O vieną tamsią žiemą – tai buvo paskutinė žiema prieš jos mirtį – Rojė pakvietė Harį kartu vykti atostogauti į šiltesnius kraštus ir pasidalyti išlaidas pusiau.

– Tu čia apsikrovęs knygomis apie keliones, – erzino ji Harį. – Tu pasirink vietą, o aš keliausiu su tavimi. – Kad ir kokie žavūs buvo išsiskyrę tėčiai, amžinai atostogaujantys su paniurusiais savo vaikučiais, galiausiai jų kerai Rojei atsibodo.

Nors Haris daugybę metų įsivaizdavo , kad keliauja kartu su Roje, jos kvietimas jį ne tik nustebino, bet ir sutrikdė. Mąstydamas apie buvimą su ja, jis pirmiausia pagalvojo apie Paryžių. (Įsivaizduokite viešnagę Paryžiuje su prostitute!)

Haris pradėjo kai ką užsirašinėti savo knygų paraštėse, skaitydamas pasibraukdavo svarbiausius sakinius apie tinkamus viešbučius. Vienas iš pirmųjų viešbučių, kuriame Haris ketino apsistoti, buvo „Hôtel du Quai Voltaire“ – tas pats, kuriame Tedas nufotografavo Merion su Tomo ir Timočio kojomis. Tačiau „Hôtel du Quai Voltaire“ nebuvo taip išgirtas kaip „Hôtel de L’Abbaye“ arba „Duc de Saint-Simon“. Haris nusprendė, kad norėtų pagyventi kuriame nors „Saint-Germain-des-Prés“ numeryje, bet paskui pamanė, kad viešbutį turėtų pasirinkti Rojė.

Knygas apie Paryžių – su daugybe pabraukimų bei pastabų paraštėse – Haris nunešė Rojei į kambarį Bergo gatvėje. Jam dar teko palaukti lauke, kol Rojė aptarnavo klientą.

– O, Hari! – sušuko Rojė. – Tu nori vežtis seną kekšę į Paryžių? Balandis Paryžiuje!

Nė vienas iš jų dar nebuvo lankęsis Paryžiuje. Iš to vis tiek nieko nebūtų išėję. Hario manymu, Rojei turėjo patikti Notr Damo katedra ir Tiuilri, ir antikvarinės krautuvėlės, apie kurias jis buvo tik skaitęs; jis jau matė ją patenkintą už parankių su juo vaikštinėjančią Liuksemburgo sode. Bet Haris niekaip neįsivaizdavo Rojės Luvre. Šiaip ar taip, ji juk gyveno Amsterdame ir nė karto nebuvo Valstybiniame muziejuje! Kaip Haris galėjo vežtis ją į Paryžių?

– Tiesą sakant, nemanau, kad galėčiau ištrūkti, – išsisukinėjo Haris. – Balandžio mėnesį čia būna daug darbo.

– Tada važiuojam kovo mėnesį, – pasakė Rojė. – Arba gegužės! Tai juk nesvarbu!

– Manau, kad visgi negalėsiu važiuoti, Roje, – prisipažino Haris.

Prostitutėms gana dažnai tenka išgirsti atsisakymus; jos moka elgtis tokiais atvejais.

Telefonu gavęs žinią, kad Rojė nužudyta, Haris apsidairė jos kambaryje Bergo gatvėje, ieškodamas knygų apie Paryžių, kurių Rojė nespėjo grąžinti. Knygos buvo sukrautos ant siauro žurnalinio stalelio tualete.

Haris pastebėjo, kad žudikas Rojei įkando, be to, matydamas nerūpestingai nuo lovos nustumtą kūną, jis suprato, kad nužudymas nebuvo ritualinis. Tikriausiai Rojė buvo pasmaugta, tačiau ant jos kaklo Haris neįžiūrėjo jokių pamėlynavusių žudiko nykščio ar kitų pirštų atspaudų; „beveik seržantas“ Hukstra pagalvojo, jog tai reiškia, kad Rojės gerklė buvo užspausta dilbiu.

Kaip tik tą akimirką jis pamatė, kad batai sieninės spintos apačioje sustatyti nosimis į priekį; viena pora buvo nuspirta toliau, o eilės viduryje paliktas tarpas, kuriame galėjo tilpti dar viena batų pora.

„Velniai griebtų! Čia buvo liudininkė !“ – iš karto suprato Haris. Jis žinojo, kad Rojė buvo viena iš nedaugelio prostitučių, nesavanaudiškai padedančių naujokėms. Jis žinojo ir kaip ji tai darė: Rojė leisdavo naujokėms stebėti ją su klientu, kad šios pamatytų, kaip reikia dirbti. Savo spintoje ji buvo paslėpusi daugybę merginų. Apie tą Rojės metodą Haris pirmąkart išgirdo viename „Raudonosios gijos“ susirinkime pradedančioms dirbti prostitutėms. Tačiau Rojė jau seniai nebevaikščiojo į tuos susirinkimus; Haris netgi nežinojo, ar „Raudonoji gija“ teberengia tokius susirinkimus naujokėms.

Atvirame kambario tarpduryje atsisėdusi kūkčiojo Rojės kūną radusi mergina. Tai buvo Anekė Smets, kadaise heroiną vartojusi, bet jau pasveikusi narkomanė, – bent jau Roję jai pavyko įtikinti, kad jau pasveiko. Anekė Smets nebuvo apsirengusi darbui lange; paprastai ji dėvėdavo odinę liemenėlę, kurią Haris matė kabančią spintoje.

Anekė tarpduryje atrodė visai negraži ir susitaršiusi. Ji vilkėjo apsmukusiu juodu megztiniu išsišovusiomis alkūnėmis ir ties abiem keliais praplėštais džinsais. Buvo be jokio makiažo, net nepasidažiusi lūpų, o nešvarūs plaukai styrojo į šalis. Vienintelė akiplėšiškesnė šiaip jau neįsidėmėtinos Anekės Smets išvaizdos detalė buvo vidinėje dešinio riešo pusėje ištatuiruotas žaibas (nors ir nedidelis).

– Atrodo, kažkas žiūrėjo iš spintos, – pasakė Haris.

Tebekūkčiodama mergina linktelėjo galvą:

– Panašu į tai, – pritarė.

– Gal ji padėjo kokiai naujokei? – paklausė Haris Anekės.

– Kiek žinau, ne! – atsakė apsiraudojusi mergina.

Taigi Haris Hukstra įtarė, – dar anksčiau, negu Varmustrato nuovada gavo Rutos Koul pranešimą, – kad prostitutės kambaryje slėpėsi liudininkė.

– O Dieve! – staiga sušuko Anekė. – Niekas iš mokyklos nepaėmė jos dukters! Kas praneš dukteriai?

– Kas nors ją jau paėmė, – pamelavo Haris. – Kas nors pranešė.

Tiesą Haris pasakė po kelių dienų, kai geriausias jo draugas iš detektyvų, Nikas Jansenas, panoro su juo pasikalbėti – konfidencialiai. Haris žinojo, apie ką bus tas „pokalbis“.

Ant Janseno stalo gulėjo knygos apie Paryžių. Haris Hukstra visų įsigytų knygų priešlapiuose užrašydavo savo vardą. Nikas Jansenas atvertė vieną turisto vadovą ties tuo puslapiu, kuriame buvo pasakojama apie viešbutį „Duc de Saint-Simon“. Paraštėje Haris buvo parašęs: „Pačiame Sen Žermeno priemiesčio centre, puiki vieta.“

– Ar čia ne tavo rašysena, Hari? – paklausė Jansenas.

– Priešlapyje užrašytas mano vardas, Nikai. Argi nematei mano vardo? – atsakė draugui Haris.

– Ketinai keliauti su ja? – paklausė detektyvas Jansenas. Haris jau ilgiau negu tris dešimtmečius dirbo policininku; pagaliau jis suprato, kaip jaučiasi įtariamasis.