Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Kas turi taip stengtis, kad nepadarytų rašybos klaidų? – paklausė Hario Henkas. – Žmogus, nemokantis kalbos, – štai kas.

„Raudonųjų žibintų“ rajono prostitutės nemanė, kad Hario liudininkė ir jaunasis olandas – meilužių pora.

– Ne tik dėl amžiaus skirtumo, – pasakė tailandietė, pas kurią Ruta su Vimu buvo apsilankę Barndo take. – Iš karto supratau, kad jiedu niekada nesimylėjo.

– Gal jie dar tik artėjo prie to, – garsiai mąstė Haris. – Gal ketino mylėtis.

– Man taip nepasirodė, – tarė tailandietė. – Jie net negalėjo paaiškinti, ko nori. Jie tik norėjo stebėti , bet ir patys nežinojo, ką stebėti!

Kita tailandietė, prisiminusi tą keistą porą, buvo senoji sadistė, apie kurią visi šnekėjo, kad ji gąsdina savo klientus.

– To olanduko buvo dyyydelis, – pareiškė ji. – Jis tikrai norėjo. Bet mamytė neleido.

– Tas berniūkštis buvo pasirengęs išturkšti bet ką, tik ne mane,– pasakė Hariui transvestitas iš Ekvadoro. – O moteris tik smalsavo. Ji neketino santykiauti. Ji tik norėjo viską apie tai žinoti .

Haris neabejojo, kad jeigu jaunasis olandas būtų kartu su paslaptingąja moterimi lindėjęs Rojės spintoje, jiedu būtų mėginę sukliudyti žudikui. Beje, Haris nuo pat pradžių nemanė, kad nusikaltimo liudininkė galėjo būti pradedanti dirbti prostitutė; netgi naujokė būtų atėjusi į nuovadą, nebent ji būtų buvusi kokia „nelegalė“. O „nelegalė“ argi būtų susiradusi žmogų, sugebantį tokia taisyklinga olandų kalba surašyti jos, kaip liudininkės, parodymus?

Viena Slaperio take įsikūrusi prostitutė iš Jamaikos irgi prisiminė Rutą Koul.

– Ji buvo nedidelė. Sakėsi pasiklydusi, – pasakojo ta jamaikietė Hariui. – Išvedžiau ją iš skersgatvio paėmusi už parankės. Keista, kad dešinė jos ranka buvo tokia stipri.

Kaip tik tą akimirką seržantas Hukstra suvokė, kad ir pats matė paslaptingąją liudininkę! Staiga jis prisiminė moterį, paskui kurią vieną ankstų rytą ėjo per visą „raudonųjų žibintų“ rajoną; ji žingsniavo kažkaip sportiškai. Buvo nedidelė, bet atrodė stipri. Tikrai ne „pasiklydusi“. Ji atrodė ryžtinga; Haris ją sekė ne tik todėl, kad ji vaikščiojo lyg ir ne ten, kur jai derėjo vaikščioti, bet ir dėl to, kad ji buvo stulbinamai patraukli. (Ir dar tarytum pažįstama! Keista, kad Haris neprisiminė matęs jos nuotraukas ant knygų aplankų.) Supratęs, jog ji pastebėjo, kad jis seka iš paskos, Haris grįžo į Varmustrato nuovadą.

Paskutinės, su kuriomis Haris kalbėjosi, buvo dvi storulės iš Ganos. Ta nepažįstama turistė stabtelėjusi Štofo take ir paklaususi, iš kur jos atvykusios; jos savo ruožtu irgi pasidomėjusios, iš kur ji, ir ji atsakiusi, kad iš Jungtinių Valstijų. (Netrukus paaiškės, jog tai, ką Haris sužinojo iš tų dviejų storulių, – kad jo liudininkė yra amerikietė, – yra daug svarbiau, negu jis manė iš pradžių.)

Nikas Jansenas prie savo kompiuterio atsidūrė aklavietėje. Poliaroidinio tepalo tūbelė su žydru dangteliu galėjo būti pirkta ir Amsterdame, ir Ciuriche. O tai, kad žudikas (pasak paslaptingosios liudininkės) atrodo kaip kurmis, kad jis švokščia, kad jo akys „žvairos, primerktos“… kokia iš to nauda, jei nėra nė vieno piršto atspaudo Ciuriche, atitinkančio nykščio atspaudą ant poliaroidinio tepalo tūbelės, rastą Amsterdame?

Informacija, kad žudikas, liudininkės nuomone, dirba SAS, Skandinavijos oro linijose, pasirodė esanti neteisinga. Nors buvo ištyrinėti visų SAS apsaugos sistemose dirbančių vyrų pirštų atspaudai, tokio nykščio atspaudo nerasta.

Galima sakyti, jog žudiką apskritai pavyko sučiupti tik todėl, kad Haris Hukstra puikiai mokėjo anglų ir šiek tiek vokiečių kalbą. Paaiškėjo, jog svarbiausia liudininkės pranešime buvo pastaba, kad žudikas kalbėjo angliškai su lyg ir vokišku akcentu.

Tai paaiškėjo kitą dieną po to, kai Nikas Jansenas Hariui pasakė, jog detektyvai, ieškantys Rojės žudiko, atsidūrė aklavietėje. Haris vėl grįžo prie liudininkės pranešimo. Staiga jis suvokė, į ką nebuvo atkreipęs dėmesio anksčiau. Jeigu žudiko gimtoji kalba yra vokiečių, tai gal SAS iš tikrųjų visai ne SAS? Vokiečių abėcėlėje, kaip ir olandų, raidė „a“ tariama kaip a . „E“ vokiečių abėcėlėje tariama kaip e . O amerikietė, be abejo, pamanė, kad SES rašoma SAS. Taigi žudikas visai nesusijęs su Skandinavijos oro linijomis. Žudikas susijęs su kažkokios bendrovės, vadinamos SES, apsaugos sistemomis!

Hariui neprireikė Niko Janseno kompiuterio, kad išsiaiškintų, kas yra SES. Tarptautiniai prekybos rūmai mielai jam padėjo mieste, kuriame kalbama vokiškai, rasti bendrovę su tokiais inicialais; mažiau negu per dešimt minučių Haris sužinojo, kur dirba žudikas. Didžiai gerbtina Schweizer Elektronik- und Sicherheitssysteme (SES) buvo įsikūrusi Ciuriche; ta bendrovė projektavo ir montavo apsaugos sistemas bankams bei muziejams visoje Europoje.

Haris apsidžiaugė, radęs Niką Janseną detektyvų kabinete, kuriame kompiuteriai nenatūralia šviesa nuolat tvieskė policininkams į veidus ir bombardavo juos nenatūraliais garsais.

– Turiu šiek tiek peno tavo kompiuteriui, Nikai, – pasakė Haris. – Jei nori, galiu pats pasikalbėti su tavo kolega Ciuriche, aš vokiškai kalbu geriau negu tu.

Tas Ciuriche dirbantis detektyvas buvo vardu Ernstas Hechtas. Jis jau rengėsi į pensiją ir manė niekada nesužinosiąs, kas beveik prieš šešerius metus Lengo gatvės rajone nužudė iš Brazilijos atvykusią prostitutę. Tačiau Schweizer Elektronik- und Sicherheitssysteme buvo nors ir nedidelė, bet svarbi apsaugos sistemas kurianti bendrovė; joje dėl saugumo būdavo imami visų bent kartą apsaugos sistemas kokiam nors bankui ar muziejui projektavusių ar montavusių darbuotojų pirštų atspaudai.

Nykštys, kurio atspaudas atitiko rastąjį ant poliaroidinio tepalo tūbelės, pasirodė esąs buvusio tos bendrovės darbuotojo, apsaugos sistemų inžinieriaus Urso Meserlio. Meserlis tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtųjų metų rudenį buvo Amsterdame – viename dailės muziejuje sudarė sąmatą gaisro bei judesio detektorių sistemai įrengti. Paprastai jis visur vežiodavosi seną poliaroidinį fotoaparatą, į kurį dedama 55-o tipo, 4 x 5 dydžio juosta; tokiu fotoaparatu padarytas nespalvotas nuotraukas ypač vertino visi SES inžinieriai. Nuotraukos būdavo didelio formato, su negatyvais. Meserlis tąkart padarė daugiau kaip šešis tuzinus to dailės muziejaus vidaus nuotraukų, kad žinotų, kiek gaisro bei judesio detektorių reikės ir kuriose būtent vietose juos įtaisyti.

SES Ursas Meserlis nebedirbo dėl sunkios ligos. Jis gulėjo ligoninėje ir tikriausiai jau merdėjo nuo kažkokios plaučių infekcijos, susijusios su penkiolika metų jį kankinusia emfizema. (Haris Hukstra pagalvojo, kad plaučių emfizema sergančio žmogaus kvėpavimas galėjo būti labai panašus į astmatiko.)

Ciuricho universitetinė ligoninė buvo garsus emfizemų gydymo centras. Ernstas Hechtas su Hariu galėjo nesibaiminti, kad Ursas Meserlis paspruks jiems nespėjus su juo pasikalbėti, nebent Meserlis būtų pasprukęs į aną pasaulį; tas pacientas beveik visą laiką kvėpavo deguonimi.

Be to, Meserlį neseniai buvo ištikusi ir kita nelaimė. Žmona, su kuria jis išgyveno maždaug trisdešimt metų, dabar norėjo su juo skirtis. Jis merdėjo, tiesiogine prasme gaudė orą, o ji dar reikalavo, kad nebūtų išbraukta iš vyro testamento. Namuose esančiame jo darbo kambaryje ji rado keletą nuogų moterų nuotraukų. Kai buvo paguldytas į ligoninę, jis paprašė jos paieškoti kai kurių svarbių dokumentų – testamento prierašo. Ponia Meserli nuotraukas aptiko visiškai atsitiktinai.