Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Margaret tampa dingusių jaunųjų amerikiečių nuotraukų belaisve. Ji negali prisiversti sunaikinti tų nuotraukų, nors ir žino, jog berniukų niekada neras. „Ji tikėjosi, kad kada nors ryšis jas sunaikinti.“ (Tokia buvo romano pabaiga.)

„Ji tikėjosi ? – galvojo Haris. – Ir tai viskas? Ji tik tikėjosi ? Po velnių! Kokia čia pabaiga?“ Visiškai prislėgtas ir vis dar negalėdamas užmigti, Haris žvilgtelėjo į autorės nuotrauką. Jį nervino tai, kad neįmanoma buvo suprasti, kaip iš tikrųjų atrodo Alisa Somerset. Veidas nusuktas į šoną; be to, ji visada su skrybėle. Ta skrybėlė Harį tikrai užkniso. Slapyvardis tai jau tiek to, bet kas ji tokia – gal nusikaltėlė?

Kaip tik todėl, kad Haris negalėjo gerai įsižiūrėti į Alisos Somerset veidą, tas slepiamas veidas jam priminė dingusią liudininkę. Jis gerai nematė ir jos veido. Savaime suprantama, iš karto atkreipė dėmesį į jos krūtis; visas jos kūnas atrodė neįprastai budrus, tačiau ne mažesnį įspūdį Hariui padarė tai, kad ji tarytum viską tyrinėjo. Iš dalies dėl to ir jam parūpo patyrinėti ją. Haris suprato, jog nori pamatyti ją dar kartą ne tik todėl, kad ji – liudininkė ; kad ir kas ji buvo tokia, ji buvo moteris, su kuria jis norėjo susipažinti.

Devyniasdešimt pirmųjų metų balandžio mėnesį, kai Amsterdamo laikraščiuose pasirodė pranešimai, kad sugautas prostitučių žudikas, žinia apie mirtiną žudiko ligą savotiškai mažino įtampą. Ursas Meserlis niekada neišeis iš Ciuricho universitetinės ligoninės – jis mirs nepraėjus nė mėnesiui. Maniakas, nužudęs net aštuonias prostitutes, turėjo sukelti didesnį susidomėjimą, tačiau ta istorija tarp svarbiausių žinių išsilaikė trumpiau negu savaitę; gegužės pabaigoje išvis niekas apie tai neberašė.

Maartenas Schoutenas, Rutos Koul leidėjas Olandijoje, kaip tik tomis dienomis, kai laikraščiuose pasirodė straipsniai apie sugautą žudiką, lankėsi Bolonijos vaikiškų knygų mugėje Italijoje. (Italijoje ta istorija niekam nerūpėjo, nes nė viena iš nužudytų prostitučių nebuvo italė.) Iš Bolonijos Maartenas kasmet keliaudavo į Niujorką; tąkart, kadangi sūnūs jau buvo suaugę, kartu su juo ir į Boloniją, ir į Niujorką keliavo ir Silvija. Taigi Maartenas su Silvija pražiopsojo pranešimus apie sugautą Rojės žudiką, todėl apie tai nesužinojo ir Ruta. Ji ir toliau manė, kad kurmiažmogiui pavyko išsisukti, – kad jis kur nors tebetyko .

Po ketverių su puse metų, tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt penktųjų rudenį, Haris Hukstra, jau beveik sulaukęs penkiasdešimt aštuonerių ir beveik išėjęs į pensiją, knygyno Špajaus gatvėje, „Atenėjaus“, vitrinoje pamatė naują Rutos Koul romaną ir iškart jį nusipirko.

– Jai jau seniai buvo laikas parašyti dar vieną romaną, – pasakė seržantas Hukstra pardavėjai.

Visi „Atenėjaus“ knygų pardavėjai pažinojo Harį. Tai, kad jam patinka Rutos Koul romanai, jiems nebuvo naujiena, kaip ir paskalos, kad seržantas Hukstra daugiau merginų susirado „Atenėjuje“, vartydamas knygas, negu kur nors kitur. „Atenėjaus“ pardavėjai mėgo Harį paerzinti. Jie neabejojo, kad jam patinka skaityti romanus ir knygas apie keliones, bet vis tiek sakydavo, jog įtaria, kad seržantas į jų knygyną ateina ne tik skaityti.

Knygos „Mano paskutinis netikęs vaikinas“, kurią Haris nusipirko išleistą anglų kalba, pavadinimas olandiškai skambėjo pasibaisėtinai – Mijn laatste slechte vriend . Harį aptarnavusi jauna pardavėja, neblogai nusimananti apie knygas, jam paaiškino, dėl kokių priežasčių Rutai Koul prireikė net penkerių metų, kad parašytų ne tokią jau storą knygą.

– Tai pirmas jos romanas, parašytas pirmuoju asmeniu, – tarė jaunoji pardavėja. – Be to, prieš keletą metų ji berods pasigimdė vaiką.

– Nežinojau, kad ji ištekėjusi, – pasakė Haris, atidžiau įsižiūrėdamas į Rutos nuotrauką ant knygos aplanko. „Ji neatrodo ištekėjusi“, – pagalvojo.

– Paskui jos vyras mirė, maždaug prieš metus, – tarė pardavėja.

„Vadinasi, Ruta Koul – našlė“, – galvojo seržantas Hukstra. Jis tyrinėjo autorės nuotrauką. Taip, ji iš tikrųjų panašesnė į našlę negu į ištekėjusią. Viena jos akis atrodė kažkokia liūdna, o gal joje buvo kažin koks plyšelis. Ruta nepatikliai žiūrėjo į objektyvą, tarytum nerimas būtų buvęs dar sunkiau atsiejamas nuo jos negu sielvartas.

„Tik pamanykit – ankstesnis Rutos Koul romanas buvo apie našlę, o dabar ji pati našlė!“ – galvojo seržantas Hukstra.

Haris mąstė apie tai, kodėl knygų autorių pozos nuotraukose visada būna tokios nenatūralios. Autoriai tarytum nežino, kur dėti rankas. Dažnai rankos būna sunertos arba sukryžiuotos, arba sugrūstos į kišenes; kartais rankomis paremiamas smakras arba pirštai sukišami į plaukus. Hario manymu, rankas reikėjo tiesiog laikyti prie šonų arba ant kelių.

Hariui atrodė, jog blogai ir tai, kad autorių nuotraukose dažniausiai nebūna nieko daugiau, tik galvos ir pečiai. Jis norėjo matyti ir rašytojų kūnus. Rutos nuotraukoje nebuvo matyti net krūtų.

Laisvadieniais, išėjęs iš „Atenėjaus“, Haris dažnai prisėsdavo paskaityti kurioje nors Špajaus gatvės kavinėje, tačiau Rutos Koul romaną jis norėjo skaityti namuose.

Kas gali būti geriau? Naujas Rutos Koul romanas ir dvi laisvos dienos!

Priėjęs tą knygos vietą, kurioje aprašoma vyresnė moteris su jaunesniu vyriškiu, Haris nusivylė. Jam buvo beveik penkiasdešimt aštuoneri; jis nenorėjo skaityti apie trisdešimt kelerių metų moterį su jaunesniu vyriškiu. Tačiau Harį sudomino tai, kad veiksmas vyko Amsterdame. O kai jis priėjo tą vietą, kur jaunasis vyriškis prikalbina vyresnę moterį užmokėti prostitutei, kad ši leistų stebėti ją su klientu… aha, galima įsivaizduoti, kaip nustebo seržantas Hukstra. „Visas kambarys buvo raudonas, o ryškus stiklinis lempos gaubtas darė jį dar raudonesnį“, – rašė Ruta Koul. Haris žinojo, kieno kambarį ji turėjo omenyje.

„Aš taip jaudinausi, kad iš manęs nebuvo jokios naudos, – toliau rašė Ruta Koul. – Net negalėjau padėti prostitutei pasukti batų nosimis į priekį. Paėmiau tik vieną batelį ir tuoj pat išleidau jį iš rankų. Prostitutė apibarė mane už trukdymą. Ji liepė man slėptis už užuolaidos; paskui surikiavo likusius batus abipus mano kojų. Tikriausiai mano batai virpėjo, nes mane purtė drebulys.“

Haris puikiai įsivaizdavo ją drebančią. Jis pasižymėjo vietą romane, iki kurios buvo perskaitęs; pabaigs skaityti rytoj. Buvo jau vėlus vakaras, bet argi tai svarbu? Rytoj juk visą dieną galės ilsėtis.

Seržantas Hukstra iš vakarinės Amsterdamo dalies į de Wallen dviračiu atlėkė per išties rekordinį laiką. Sugaišo tik kol paėmė žirkles ir iškirpo iš knygos aplanko Rutos Koul nuotrauką; nebuvo jokio reikalo dar kam nors žinoti, kas tokia yra jo liudininkė.

Pirmiausia Haris susirado tas dvi storules iš Ganos. Parodęs nuotrauką, turėjo joms dar priminti paslaptingąją moterį iš Jungtinių Valstijų, stabtelėjusią Štofo take ir paklaususią, iš kur jos atvykusios.

– Tai buvo taip seniai, Hari, – pasakė viena iš tų moterų.

– Prieš penkerius metus, – tarė Haris. – Ar čia ji?

Prostitutės iš Ganos įdėmiai žiūrėjo į nuotrauką.

– Nematyti krūtų, – tarstelėjo viena.

– Aha, jos buvo labai gražios krūtys, – pasakė kita.

– Ar čia ji? – dar kartą paklausė Haris.

– Praėjo penkeri metai, Hari! – tarė pirmoji prostitutė.

– Aha, pernelyg daug laiko, – pridūrė kita.