Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Ji buvo užsidėjusi neįprastą skrybėlaitę su dar neįprastesniu šydu. Grehemas to šydo išsigando; Rutai teko maldauti trimečio sūnaus leidimo prisidengti veidą. Ji būtinai norėjo būti su šydu – ne iš pagarbos velioniui ar todėl, kad tokia tradicija, o kad paslėptų ašaras.

Dauguma Alano atminimo pagerbti atėjusių draugų bei laidotuvių dalyvių manė, kad per visas apeigas vaikas glaudėsi prie motinos, bet iš tiesų tai greičiau motina glaudėsi prie vaiko. Ruta laikė berniuką ant kelių. Tikriausiai jį labiau trikdė jos ašaros negu tai, kad mirė jo tėvas, – trejų metų Grehemas dar nelabai suvokė, kas yra mirtis. Kai visi keletą kartų patylėjo, jis pašnibždomis motinos paklausė: „Kur tėtis dabar ?“ (Tarytum vaikui būtų atrodę, kad jo tėvas išvyko į kokią kelionę.)

– Viskas bus gerai, vaikeli, – vis šnibždėjo šalia Rutos sėdėjusi Hana. Keista, tačiau ta jos pasaulietiška litanija buvo būtent toks dirgiklis, kokio Rutai reikėjo. Tai atitraukė jos dėmesį nuo širdgėlos. Girdėdama beprasmiškai Hanos kartojamus žodžius, Ruta galvojo, ar Hana manosi guodžianti tėvo netekusį vaiką, ar vyrą praradusią moterį.

Paskutinis kalbėjo Edis O’Hara. Jį pasirinko ne Alano kolegos ir ne Ruta.

Kadangi Alano nuomonė apie Edį, kaip apie rašytoją ir oratorių, buvo prasta, Ruta nuoširdžiai nustebo sužinojusi, kad Alanas, nurodydamas, kokios turėtų būti jo laidotuvių apeigos, paskyrė vaidmenį Edžiui. Alanas pats pasirinko muziką ir vietą, – pastarąją todėl, kad ji nebuvo susijusi su religija, – ir taip pat kategoriškai, kaip reikalavo, kad nebūtų jokių gėlių (jis visada nekentė gėlių kvapo), pareiškė norą, kad Edis kalbėtų paskutinis. Alanas Edžiui netgi pasakė, ką sakyti.

Edis, kaip visada, kalbėjo nelabai sklandžiai. Šiaip taip išlemeno lyg ir kažkokią įžangą, iš kurios buvo aišku, jog Alanas pasakė jam ne viską, ką reikėtų sakyti, – Alanas nenujautė, kad mirs toks jaunas.

Edis paaiškino, kad, būdamas penkiasdešimt dvejų, yra tik šešeriais metais jaunesnis, negu buvo Alanas. Šitaip Edis mėgino pasakyti, jog amžius labai svarbus, nes jam Alanas buvo nurodęs perskaityti eilėraštį – Jeitso „Kai tu pasensi“. Didžiausias keblumas buvo tas, kad Alanas veikiausiai manė, jog Ruta bus jau sena, kai jis numirs. Atsižvelgdamas į aštuoniolikos metų amžiaus skirtumą, Alanas visai teisingai numatė, kad mirs pirmas. Tačiau jam, be abejo, nė mintis neatėjo į galvą, kad mirs taip greit ir jo našlė bus dar jauna.

– Dievulėliau, kokia kankynė, – sušnibždėjo Rutai Hana. – Greičiau Edis skaitytų tą suknistą eilėraštį!

Ruta jau žinojo, koks tai eilėraštis; ji tikėjosi niekada jo neišgirsti. Skaitydama tą eilėraštį Ruta visada apsiverkdavo – netgi negalvodama apie tai, kad Alanas kada nors numirs ir ji liks našlė. Ji neabejojo, kad apsiverks ir dabar.

– Viskas bus gerai, vaikeli, – vėl sušnibždėjo Hana, kai Edis galiausiai ėmė skaityti Jeitso eilėraštį.

Kai tu pasensi ir žila, apsnūdusi

Knapsėsi priešais židinį, paimk šią knygą

Ir lėtai skaityk, ir prisimink akis savas, kadai švelnias,

Tamsių šešėlių sklidinas.

Daugybė buvo tų, kurie mylėjo tavo grakštų stotą,

Mylėjo tavo grožį meile gal tikra,

Bet vienas tik mylėjo tavo liūdną veidą,

Mylėjo ir klajoklę sielą tavyje.

Paskui, palinkusi prie švytinčių žarijų,

Tu sumurmėki, gal liūdnokai, kurgi Meilė dingo.

Nutolo ji per kalnus virš galvų mums

Ir žvaigždės jau susispietė aplink ją.

Savaime suprantama, visi susirinkusieji manė, jog Ruta taip graudžiai verkia todėl, kad labai mylėjo savo vyrą. Taip, ji mylėjo Alaną, bent jau buvo išmokusi jį mylėti. Bet dar labiau Ruta mylėjo savo gyvenimą su juo. Nors jai buvo skaudu, kad Grehemas neteko tėvo, ji džiaugėsi, kad berniukas dar toks mažas ir jo sieloje neliks rando visam laikui. Praėjus keleriems metams, Grehemas vargu ar išvis prisimins Alaną.

Ruta pyko ant Alano už tai, kad jis numirė, ir kai Edis skaitė Jeitso eilėraštį, ji supyko dar labiau, nes Alanas aiškiai manė, kad ji bus sena, kai jis numirs! Ruta, žinoma, ir pati tikėjosi, kad bus sena, kai Alanas numirs. O dabar jai ką tik suėjo keturiasdešimt – ir ji liko su trejų metų sūnumi.

Buvo ir dar niekingesnė, egoistiškesnė priežastis, dėl kurios Ruta verkė. Kaip tik todėl, kad skaitė Jeitso eilėraščius, ji nė nemėgino tapti poete; taigi dabar ji verkė, kaip verkia visi rašytojai, girdėdami kūrinį, daug geresnį už tai, ką jie patys galėtų parašyti.

– Kodėl mamytė verkia? – paklausė Grehemas Hanos – jau gal šimtąjį kartą, nes Ruta priepuoliais verkė ir buvo tiesiog nepaguodžiama nuo pat Alano mirties akimirkos.

– Mamytė verkia, nes ilgisi tavo tėčio, – pašnibždomis atsakė vaikui Hana.

– O kur tėtis dabar ? – paklausė Grehemas Hanos; jis dar nebuvo sulaukęs pakankamai aiškaus atsakymo iš motinos.

Po apeigų žmonės ėmė grūstis aplink Rutą; ji net pati nebežinojo, kiek kartų jie spaudė jai rankas. Ruta laikė rankas sunėrusi ant juosmens; dauguma užjaučiančių nesistengė pasiekti jos plaštakų – spaudė riešus, dilbius ir žastus.

Hana nešė Grehemą, Edis lėtai slinko šalia jų. Jis atrodė ypač suglumęs, turbūt gailėjosi, kad perskaitė tą eilėraštį, – o gal tyliai save keiksnojo, tvirtai įsitikinęs, kad jo įžanga turėjo būti ilgesnė ir aiškesnė.

– Nusiimk skydą, mamyte, – pasakė Grehemas.

– Čia šydas , vaikeli, – ne skydas, – paaiškino berniukui Hana. – Ir mamytė nori dar pabūti su juo.

– Ne, dabar jau nusiimsiu, – tarė Ruta, galiausiai nustojusi verkti. Jos veidas buvo lyg sustingęs; ji jautėsi pajėgsianti nebelieti ašarų ir niekaip kitaip neišsiduoti, kokia yra prislėgta. Paskui prisiminė baisiąją senę, pasivadinusią našle visam gyvenimui. Kur ji dabar? Juk apeigos Alano atminimui pagerbti galėjo būti puikiausia proga jai vėl pasirodyti!

– Ar prisimenat tą baisią seną našlę? – paklausė Ruta Hanos ir Edžio.

– Seniai jos dairausi, vaikeli, – atsakė Hana. – Bet ji tikriausiai jau mirusi.

Jeitso eilėraščio sujaudintą Edį tebekamavo kūrybos kančios, tačiau jis nė akimirką nesiliovė viską akylai stebėjęs. Ruta irgi akimis ieškojo Merion; staiga ji pamanė, jog mato savo motiną.

Ta moteris neatrodė tokia sena, kad galėtų būti Merion, bet Ruta išsyk to nesuprato. Jos dėmesį patraukė tos moters elegancija ir, sakytum, nuoširdi užuojauta bei susirūpinimas. Į Rutą ta moteris žiūrėjo ne grasinamai ar priešiškai, o tarsi jos gailėdamasi ir apimta smalsumo. Ji buvo gana patraukli pagyvenusi dama, Alano amžiaus – dar nesulaukusi šešiasdešimties. Į Rutą, beje, ji žiūrėjo ne taip atidžiai kaip į Haną . Paskui Ruta suvokė, kad ta moteris iš tikrųjų žiūri ir ne į Haną, – kad jai labiausiai rūpi Grehemas .

Ruta palietė tos moters ranką ir paklausė:

– Atsiprašau… ar mudvi pažįstamos?

Moteris staiga nukreipė žvilgsnį į šalį. Bet kad ir dėl ko buvo susigėdusi, netrukus susitvardė ir spustelėjo Rutai dilbį.

– Atleiskite. Žinau, kad spoksojau į jūsų sūnų. Man tik pasirodė, kad jis visai nepanašus į Alaną, – jaudindamasi pasakė.

– Kas jūs tokia, poniute? – paklausė jos Hana.

– O, atleiskite! – tarė moteris Rutai. – Aš esu kita ponia Olbrait. Norėjau pasakyti, pirmoji .