Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Paprastai tariant, Ruta buvo gera motina. Kai mirė Alanas, Grehemas buvo tik vieneriais metais jaunesnis už Rutą, kai Merion ją paliko. Rutai tiesiog į galvą netilpo, kaip motina galėjo nemylėti dukters. Ji pati būtų verčiau mirusi, negu palikusi Grehemą.

Perskaitęs „Makdermid, išėjusi į pensiją“, Edis labai sunerimo dėl dvasinės Merion būsenos, o Ruta ketvirtąjį motinos romaną skaitė nekantriai ir su panieka. (Ji manė, kad anksčiau ar vėliau ateina akimirka, kai sielvartas virsta nuolaidžiavimu savo silpnybėms.)

Kaip leidėjas, Alanas pasidomėjo Merion; jis išsiaiškino viską, kas tik buvo žinoma apie Kanadoje įsikūrusią detektyvinių romanų rašytoją, pasivadinusią Alisa Somerset. Jos leidėjo žodžiais tariant, Alisa Somerset nebuvo tokia populiari Kanadoje, kad galėtų pragyventi iš čia parduodamų knygų; daug mieliau buvo perkami jos romanų vertimai į prancūzų ir vokiečių kalbas. Rutos motina gana pasiturimai gyveno iš vertimų. Ji išlaikė kuklų butą Toronte ir dar galėjo bjauriausius Kanados žiemos mėnesius praleisti Europoje. Leidėjai Vokietijoje ir Prancūzijoje mielai surasdavo jai tinkamus išsinuomoti butus.

– Maloni moteris, bet kažkokia nuo visko atitolusi, – pasakė Alanui Merion leidėjas Vokietijoje.

– Žavinga, bet labai jau santūri. – Tokia buvo jo kolegos prancūzo nuomonė.

– Nežinau, kam jai reikia to slapyvardžio – ji man atrodo labai užsisklendusi, – pasakojo Merion leidėjas Kanadoje; jis davė Alanui Alisos Somerset adresą Toronte.

– Dėl Dievo meilės, – ragino Alanas Rutą; tiesą sakant, paskutinį kartą jie apie tai kalbėjosi, kai buvo likusios vos kelios dienos iki jo mirties. – Štai tavo motinos adresas. Tu gi rašytoja – parašyk jai laišką! Gali netgi nuvažiuoti su ja pasimatyti, jei nori. Mielai tave palydėsiu, arba važiuok viena. Gali pasiimti Grehemą – jai tikrai būtų įdomu pamatyti Grehemą!

– Aš nenoriu matyti jos ! – pasakė Ruta.

Ruta su Alanu į Niujorką atvyko dalyvauti Edžio knygos pristatyme, kuris buvo surengtas vieną vakarą spalio mėnesį, netrukus po to, kai Grehemui suėjo treji metai. Šilta, saulėta, beveik vasariška diena ir į naktį plūstelėjęs šaltukas tarytum vainikavo puikų rudenį. „Neprilygstama diena!“ – Ruta prisimins šiuos Alano žodžius.

„Stanhopo“ viešbutyje jie buvo užsisakę liukso numerį su dviem miegamaisiais; savajame Ruta su Alanu spėjo ir pasimylėti, kol Končita Gomes maitino Grehemą restorane, kur su berniuku buvo elgiamasi kaip su kokiu princu. Jie visi atvažiavo iš Sagaponako, nors Končita ir sakė, jog jiedu su Eduardu jau per seni, kad bent vieną naktį praleistų atskirai; esą kuris nors iš jų gali numirti, o laimingai santuokoje gyvenusiam žmogui juk būtų baisu mirti vienam.

Nuostabus oras – ką jau kalbėti apie pasimylėjimą – taip gerai paveikė Alaną, kad jis užsigeidė penkiolika kvartalų iki tos vietos, kur turėjo būti Edžio knygos pristatymas, eiti pėsčiomis. Vėliau Ruta prisimins, kad Alanas atrodė šiek tiek paraudęs, kai jie pagaliau atėjo, tačiau tada ji manė, jog tai geros sveikatos požymis.

Edis per pristatymą kaip visada save menkino: perskaitė kvailą kalbą, kurioje dėkojo seniems draugams už tai, kad jie tą vakarą galbūt atsisakė įdomesnių sumanymų; pateikė puikiai visiems žinomo naujojo romano siužeto santrauką, o paskui klausytojus dar patikino, kad nebūtina skaityti tą knygą, nes jis jau viską papasakojo.

– Pagrindinius veikėjus tikrai atpažinsite… na… iš ankstesnių mano romanų, – vapėjo Edis. – Tik dabar jie šiek tiek vyresni.

Hana į Edžio pristatymą atėjo su neabejotinai baisiu vyriškiu, buvusiu ledo ritulio profesionalų komandos vartininku, ką tik memuaruose aprašiusiu savo seksualinius žygdarbius ir atgrasiai besididžiuojančiu niekam jokio įspūdžio nedarančiu faktu, kad jis nė karto nebuvo vedęs. Šlykščios jo knygos pavadinimas buvo „Ne mano vartuos“, o humoro esmė ta, kad visas moteris, su kuriomis miegojo, jis vadino „šaibomis“, todėl galėjo labai sąmojingai pasakyti: „Tai bent buvo šaiba!“

Hana su juo susipažino, kai vienam žurnalui rašė straipsnį apie tai, ką veikia iš sporto pasitraukę sportininkai. Rutai atrodė, kad jie paprastai mėgina tapti arba aktoriais, arba rašytojais; ji Hanai pasakė, jog būna daug geriau, kai jie mėgina tapti aktoriais.

Tačiau dabar, kai tik Ruta kaip nors užsimindavo apie netikusius Hanos meilužius, Hana vis dažniau būdavo nusiteikusi gintis.

– Ką apie tai gali žinoti tokia sena ištekėjusi ponia kaip tu? – klausdavo Hana draugės.

Ruta iškart prisipažindavo, kad nieko. Ji tik žinojo, kad yra laiminga. (Ir kad jai labai pasisekė, kad yra laiminga.)

Netgi Hana neneigė, kad Rutos santuoka su Alanu jai atrodo vykusi. Ruta nieku gyvu nebūtų prisipažinusi, kad iš pradžių jų lytiniai santykiai buvo tik pakenčiami, o vėliau jau galėjo sakyti, kad išmoko mėgautis ir šia savo gyvenimo su Alanu puse. Ruta dabar turėjo draugą, kuriam mielai išsipasakodavo ir kurio jai būdavo malonu klausytis; be to, jis buvo geras tėvas vieninteliam jos vaikui. O vaikas… visas jos gyvenimas pasikeitė, kai gimė Grehemas, ir už tai ji visada mylės Alaną.

Kaip vyresnio amžiaus motina, – kai gimė Grehemas, jai buvo trisdešimt septyneri, – Ruta dėl savo kūdikio saugumo jaudinosi labiau, negu paprastai jaudinasi jaunos mamytės. Ji, žinoma, lepino Grehemą, bet juk pati norėjo turėti tik vieną vaiką. Vienturčiai tam ir yra, kad juos lepintum! Beprotiška meilė Grehemui buvo Rutos gyvenimo esmė. Tik tada, kai berniukui suėjo dveji, Ruta vėl ėmėsi rašymo.

Dabar Grehemui buvo treji. Jo motina galų gale pabaigė ketvirtąjį romaną, nors ir toliau visiems sakė, kad jis nebaigtas – atseit dar ne toks, kad būtų galima rodyti rankraštį Alanui. Ruta nenoromis visus apgaudinėjo, netgi save. Ji nerimavo, nes nežinojo, kaip Alanas reaguos į tą romaną, – ir svarbu buvo ne tai, ar knyga baigta rašyti, ar ne.

Ruta su Alanu seniai buvo susitarusi, jog nerodys jam savo rankraščių, kol pati nebus įsitikinusi, kad jau užbaigė viską taip, kaip norėjo. Alanas patardavo taip elgtis visiems rašytojams, kurių knygas redagavo.

– Geras redaktorius aš būsiu tik tada, kai jūs neabejosite, jog padarėte viską, ką galėjote, – sakydavo jis. („Kaipgi aš raginsiu autorių žengti dar vieną žingsnį, jeigu jis tebeeina?“ – klausdavo Alanas Rutos.)

Ruta gal ir įtikino Alaną, kad jam dar negalima skaityti naujojo romano, nes jis dar nebaigtas, bet savęs ji neapgavo. Jau buvo perrašiusi viską, ką norėjo; kartais jai atrodydavo, kad negalėtų daugiau nė karto net perskaityti tos knygos – ir juo labiau apsimesti, kad ją dar perrašinėja . Ruta neabejojo, kad romanas išėjo geras; tiesą sakant, ji buvo įsitikinusi, jog tai geriausias jos kūrinys.

Tiesą sakant, dėl naujojo romano, „Mano paskutinis netikęs vaikinas“, Ruta nerimavo tik todėl, kad bijojo ta knyga įžeisti savo vyrą. Pagrindinė romano veikėja vienu požiūriu atrodė pernelyg panaši į pačią Rutą, kokia ji buvo prieš ištekėdama už Alano: linkusi susidėti su netikusiais vyriškiais. Negana to, netikusiu vaikinu vadinamas romano veikėjas buvo nelabai įtikimas ir tikrai pasišlykštėtinas Skoto Sonderso ir Vimo Jongbludo derinys. Kad šis lytinis prasčiokas prikalbina Rutos veikėją (kaip ją tikrai pavadins Hana) užmokėti prostitutei, kad ši leistų stebėti ją su klientu, Alanui galėjo pasirodyti dar ne taip blogai, kaip tai, kad vadinamoji Rutos veikėja pajunta nesuvaldomą lytinį potraukį. O paskui, baisiai susigėdusi, kad šitaip prarado savitvardą, ji nusprendžia ištekėti už neseniai pasipiršusio lytiškai jai visai nepatrauklaus vyriškio.