Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Haris mėgo painius siužetus, tačiau jam iš seno labiausiai patikdavo knygos, kuriose įvykiai būdavo išdėstyti nuosekliai. Istorija, kurioje žudikas randamas anksčiau negu liudininkė, Hariui atrodė be sąryšio. Juk visada pirmiausia reikia surasti liudininkus.

Rutos Koul ieškojo ne šiaip koks policininkas. Jos bylą nagrinėjo senų pažiūrų skaitytojas .

Prostitutės duktė

Rojė lange sėdinčia prostitute de Wallen rajone pradėjo dirbti tais pačiais metais, kai Haris buvo paskirtas „raudonųjų žibintų“ kvartalo įgaliotiniu. Rojė buvo penkeriais metais už Harį jaunesnė, nors jis įtarė, jog dėl amžiaus ji šiek tiek pamelavo. Pirmajame savo kambarėlyje Oudekenio take – toje pačioje gatvelėje, kur vėliau pasikorė Vratna, – įsitaisiusi Doloresa de Ruiter atrodė jaunesnė negu aštuoniolikos. Bet jai iš tikrųjų buvo aštuoniolika. Ji sakė tiesą. Hariui Hukstrai tada buvo dvidešimt treji.

Hario manymu, „Ručkė“ Doloresa paprastai nesakydavo tiesos arba sakydavo pusiau tiesą.

Būdavo dienų, kai Rojė savo kambarėlyje darbuodavosi dešimt ar dvylika valandų iš eilės ir per tą laiką aptarnaudavo kartais net penkiolika klientų. Ji užsidirbo pakankamai pinigų ir galiausiai nusipirko kambarį pirmame aukšte Bergo gatvėje, kurį dar nuomojo kitai prostitutei. Tada Rojė jau buvo sumažinusi sau darbo krūvį – dirbdavo tik tris dienas per savaitę, penkias valandas per dieną – ir vis tiek dar galėjo dukart per metus paatostogauti. Kalėdas ji dažniausiai praleisdavo kuriame nors slidinėjimo kurorte Alpėse, o balandžio arba gegužės mėnesį važiuodavo į šiltesnius kraštus. Kartą per Velykas nuvyko į Romą. Buvo ir Florencijoje, ir Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijos pietuose.

Rojė Hario Hukstros vis klausdavo, kur jis jai patartų važiuoti. Šiaip ar taip, jis juk buvo perskaitęs daugybę knygų apie keliones. Haris niekada nesilankė nė vienoje iš tų vietų, į kurias Rojė norėjo nuvykti, bet buvo viską išsiaiškinęs apie viešbučius; Haris žinojo, kad Rojė mėgsta apsistoti „ne per brangiausiuose“ apartamentuose. Žinojo ir tai, kad Rojei, nors ir kokios svarbios jai būdavo atostogos šiltuose kraštuose, daugiau malonumo suteikdavo Kalėdos slidinėjimo kurortuose; ir nors ji kiekvieną žiemą imdavo po keletą privačių slidinėjimo pamokų, toliau negu pradedantieji taip ir nepažengė. Šiek tiek pasimokiusi, pati viena ji slidinėdavo tik po pusdienį – ir tik tol, kol su kuo nors susipažindavo. Rojė visada su kuo nors susipažindavo.

Hariui Rojė pasakojo, kaip smagu susipažinti su vyrais, nežinančiais, kad ji – prostitutė. Kartais tai būdavo pasiturintys jaunuoliai, puikiai slidinėjantys ir sunkiai išgyvenantys išsiskyrimą, bet dažniau pasitaikydavo santūrūs, netgi niaurūs vyriškiai, slidinėjantys ne geriau negu vidutiniškai. Ypač Rojė mėgo išsiskyrusius tėčius, su vaikais praleidžiančius tik kas antras Kalėdas. (Apskritai kalbant, tėčius su sūnumis suvilioti būdavo lengviau negu tėčius su dukterimis.)

Rojė visada susigraudindavo, pamačiusi restorane vyrą su vaiku. Kartais jiedu net nesikalbėdavo arba pokalbis atrodydavo nelabai smagus – dažniausiai apie slidinėjimą ar maistą. Tėvų veiduose Rojė įžvelgdavo vienatvę, truputį kitokią, bet kažkuo ir panašią į tą, kuri buvo įsirėžusi jos kolegių veiduose Bergo gatvėje.

Meilės ryšys su tėvu, keliaujančiu kartu su vaiku, visada būdavo subtilus ir slaptas. Kaip moteris, kurios gyvenime tikrų meilės ryšių buvo nedaug, Rojė manė, kad subtilumas ir slaptumas didina seksualinę įtampą; be to, reikėdavo elgtis ypač atsargiai, kad nebūtų užgauti vaiko jausmai.

– Ar nebijai, kad tie vyrukai norės atvažiuoti pas tave į Amsterdamą? – kartą paklausė Haris. (Tais metais Rojė atostogavo Cermate.) Tačiau tik vieną kartą vienas iš Rojės draugų atkakliai siūlėsi atvykti į Amsterdamą. Paprastai jai pavykdavo juos nuo to atkalbėti.

– Ką sakai, kai jie klausia, kuo užsiimi ? – kitąsyk pasidomėjo Haris. (Rojė buvo ką tik grįžusi iš Pontrezinos, kur susipažino su vyriškiu, su sūnumi gyvenusiu viešbutyje „Badrutt’s Palace“ Sankt Morice.

„Ručkė“ Doloresa vienišiems tėčiams visada sakydavo patogią pusiau tiesą. „Visai neblogai gyvenu iš prostitucijos, – pradėdavo ji, atidžiai stebėdama stulbstantį vyriškį. – O, tai nereiškia, kad aš esu prostitutė! – pridurdavo. – Aš tik nelabai praktiška šeimininkė, nuomojanti kambarį prostitutėms…“

Primygtinai klausinėjama, Rojė meluodavo toliau. Atseit jos tėvas, urologas, mirė; ji pertvarkė jo kabinetą į kambarį prostitutei. Nuomoti kambarį prostitutėms, nors ne taip pelninga, bet „daug įdomiau“ negu kabinetą kokiems gydytojams.

Rojė mėgo Hariui Hukstrai pasakoti savo išgalvotas istorijas. Haris buvo – geriausiu atveju – „netiesioginis“ keliautojas, jis netiesiogiai mėgavosi trumpais Rojės meilės nuotykiais. Be to, jis žinojo, iš kur Rojės pasakojime atsirado urologas.

Tikrasis urologas, senokai pradėjęs devintą dešimtį, buvo ištikimas Rojės garbintojas ir nuolatinis klientas, kol vieną sekmadienio popietę staiga mirė prostitutės kambaryje Bergo gatvėje. Ištikimasis kavalierius dažnai netgi pamiršdavo pasimylėti, nors būdavo už tai užmokėjęs. Rojei labai patiko tas mielas senukas, daktaras Bosmanas, vis prisiekinėjęs, jog myli savo žmoną, vaikus bei daugybę vaikaičių, kurių nuotraukas rodė Rojei su nenuilstamu pasididžiavimu.

Tą dieną, kai mirė, jis apsirengęs sėdėjo čiulpimo krėsle ir skundėsi, jog per priešpiečius per daug prisivalgė – netgi kaip sekmadienį. Paskui paprašė, kad Rojė sutaisytų gėrimo su soda, kurio, kaip pats prisipažino, jam reikėjo (tą akimirką) netgi labiau negu, pasak jo, „neįkainojamo“ Rojės „fizinio artumo“.

Rojė dėkojo Dievui, kad buvo nusisukusi, kai senukas išleido dvasią tame krėsle. Sutaisiusi gėrimo su soda, ji atsigręžė, bet senasis daktaras Bosmanas jau buvo negyvas.

Rojės polinkis sakyti pusiau tiesą tąkart ją išdavė. Ji paskambino Hariui Hukstrai ir pranešė, kad jos kambaryje guli negyvas senukas, bet ji bent jau išgelbėjusi jį nuo mirties gatvėje. Ji aiškiai mačiusi, kad jam negera, jis tiesiog svirduliavęs Bergo gatve, todėl ji įsivedusi jį į kambarį ir pasodinusi į patogų krėslą, o jis tada paprašęs gėrimo su soda.

– „Pasakykite mano žmonai, kad ją myliu!“ – tokie buvo paskutiniai to senuko žodžiai, – pasakė Rojė Hariui. Ji nesakė, kad miręs urologas buvo jos seniausias nuolatinis klientas; Rojė nuoširdžiai norėjo, kad daktaro Bosmano šeima nesužinotų, jog mylimas jų patriarchas mirė būdamas su savo seniai lankoma kekše. Tačiau Haris viską suprato.

Labai jau ramus atrodė daktaras Bosmanas „Ručkės“ Doloresos čiulpimo krėsle, – be to, Rojė buvo pernelyg pastebimai nuliūdusi. Ji savotiškai mylėjo senąjį urologą.

– Kiek metų jis pas tave lankėsi? – iš karto paklausė Haris. Rojė apsipylė ašaromis.

– Jis visada man buvo toks geras! – verkė Rojė. – Niekas kitas man nebuvo toks geras. Netgi tu, Hari.

Haris padėjo Rojei sukurti istoriją. Iš esmės tai buvo tas pats melas, kurio Rojė griebėsi iš pradžių, Haris tik padėjo jai suderinti smulkmenas. Kurioje būtent Bergo gatvės vietoje Rojė pastebėjo, kad senasis daktaras, kaip ji sakė, „svirduliuoja“; kaip ji įsivedė jį į savo kambarį? Ar nereikėjo jo prilaikyti, kai sėdosi į krėslą? Kai mirštantis urologas prašė prostitutės pasakyti jo žmonai, kad ją myli, ar jo balsas nebuvo koks nors nenatūralus? Gal jam buvo sunku kvėpuoti? Ar buvo matyti, kad jam skauda? Haris neabejojo, kad daktaro Bosmano žmona norės tai žinoti.