Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Rojės kambario durys prasivėrė, ir kažkoks susigėdęs vyriškis, vogčiomis dirstelėjęs į juos, išėjo į gatvę. Anekei Smets prireikė dar kelių minučių, kad atsigautų ir apsitvarkytų. Ruta su Hariu palaukė, kol ji vėl įsitaisė lange. Juos pamačiusi Anekė atidarė duris.

– Mano liudininkė jaučiasi kalta, – olandiškai paaiškino Haris Anekei. – Ji mano, kad gal būtų galėjusi išgelbėti Roję, jei nebūtų bijojusi išlįsti iš spintos.

– Tavo liudininkė būtų galėjusi išgelbėti Roję tik tuo atveju, jei būtų buvusi jos klientė , – irgi olandiškai atsakė Anekė. – Na, jei būtų buvusi vietoj to kliento, kurį Rojė pasirinko.

– Suprantu, ką turi galvoje, – tarė Haris, bet nusprendė, kad nereikia to versti Rutai.

– Maniau, kad jau išėjai į pensiją, Hari, – pasakė Anekė. – Kaip čia yra, kad vis dar dirbi?

– Aš nedirbu, – tarė jai Haris. Ruta nė nenutuokė, apie ką jie šneka.

Pakeliui į viešbutį Ruta Hariui pasakė:

– Ji gerokai sustorėjo, ta mergina.

– Maistas labiau eina į kūną negu heroinas, – tarė Haris.

– Ar pažinojai Roję? – paklausė Ruta.

– Mudu su Roje buvome draugai, – atsakė Haris. – Kartą ketinome kartu keliauti, į Paryžių, bet taip ir nenukeliavome.

– Ar kada nors su ja mylėjaisi? – išdrįso paklausti Ruta.

– Ne. Bet norėjau ! – prisipažino Haris.

Jie vėl perėjo Varmustratą ir sugrįžo į „raudonųjų žibintų“ rajoną ties senąja bažnyčia. Vos prieš kelias dienas prostitutės iš Pietų Amerikos dar šildėsi saulėkaitoje, o dabar, orui šiek tiek atvėsus, tik viena moteris stovėjo savo tarpduryje. Pečius ji buvo apsigaubusi didele skara, bet po ja nevilkėjo daugiau nieko, tik liemenėlę ir kelnaites. Ta prostitutė buvo iš Kolumbijos ir kalbėjo dažniausiai de Wallen rajone girdima darkyta anglų kalba.

– Motina švenčiausia, Hari! Tu suimi ta moteris? – nustebo kolumbietė.

– Mes tik išėjome pasivaikščioti, – nesustodamas pasakė Haris.

– Tu sakai, kad išeini į pensiją! – pavymui dar sušuko prostitutė.

– Aš ir išėjau į pensiją! – riktelėjo jai Haris. Ruta paleido jo ranką.

– Išėjai į pensiją, – pasakė Ruta tokiu balsu, kokiu skaitydavo ištraukas iš romanų.

– Taip, – tarė buvęs policininkas. – Po keturiasdešimties metų…

– Nesakei, kad išėjai į pensiją, – papriekaištavo Ruta.

– Tu neklausei, – pasakė buvęs seržantas Hukstra.

– Jei mane kvotei ne kaip policininkas , tai kaip kas ? – paklausė Ruta. – Kokią išvis turėjai teisę mane kvosti?

– Jokios, – atsakė linksmai nusiteikęs Haris. – Aš tavęs nekvočiau. Mes tik pasivaikščiojome.

– Išėjai į pensiją, – pakartojo Ruta. – Atrodai per jaunas, kad eitum į pensiją. Beje, kiek tau metų?

– Penkiasdešimt aštuoneri.

Rutai vėl visi gyvaplaukiai pasišiaušė ant rankų, nes kaip tik tokio amžiaus buvo Alanas, kai mirė; tačiau Haris atrodė daug jaunesnis. Ruta iš pradžių manė, kad jam dar nėra nė penkiasdešimties, be to, ji žinojo, kokios jis geros formos.

– Tu mane apgavai, – tarė Ruta.

– Kai stovėjai spintoje ir žiūrėjai pro užuolaidos tarpą, ar tuo, ką matei, domėjaisi kaip rašytoja ar kaip moteris? – paklausė Haris.

– Ir kaip rašytoja, ir kaip moteris, – atsakė Ruta. – Vis dar mane kvoti?

– Aš tik norėjau pasakyti, kad iš pradžių sekiau tave kaip policininkas, – tarė Haris. – O vėliau susidomėjau ir kaip policininkas, ir kaip vyras .

– Kaip vyras? Ar tik nemėgini manęs kabinti? – paklausė Ruta.

– Ir dar kaip skaitytojas , – toliau kalbėjo Haris, nekreipdamas dėmesio į jos klausimą. – Skaičiau visas tavo knygas.

– Bet kaip sužinojai, kad aš ir esu ta liudininkė?

– „Visas kambarys buvo raudonas, o ryškus stiklinis lempos gaubtas darė jį dar raudonesnį…“ – pacitavo Haris eilutę iš naujojo jos romano. – „Aš taip jaudinausi, kad iš manęs nebuvo jokios naudos. Net negalėjau padėti prostitutei pasukti batų nosimis į priekį. Paėmiau tik vieną batelį ir tuoj pat išleidau jį iš rankų.“

– Gerai, gerai, – tarė Ruta.

– Tavo pirštų atspaudų buvo tik ant vieno Rojės batelio, – pridūrė Haris.

Kai jie sugrįžo į viešbutį, Ruta paklausė:

– Na, tai ką dabar su manimi darysi?

Haris lyg ir nustebo.

– Dar nesugalvojau, – prisipažino.

Vestibiulyje Ruta iš karto pamatė žurnalistą, su kuriuo buvo susitarusi dėl paskutinio interviu Amsterdame. Vėliau ji ketino nusivesti Grehemą į zoologijos sodą, o vakare galbūt papietauti su Maartenu ir Silvija – nelabai vėlai, nes kitą rytą turėjo išvykti į Paryžių.

– Ar tau patinka zoologijos sodas? – paklausė Ruta Hario. – Ar kada nors buvai Paryžiuje?

Paryžiuje Haris pasirinko viešbutį „Duc de Saint-Simon“; per daug buvo apie jį skaitęs, kad apsistotų kur nors kitur. Be to, jis Rutai prisipažino, kad kadaise įsivaizdavo gyvenąs tame viešbutyje su Roje. Haris suprato, jog Rutai gali sakyti viską – netgi kad už Lotaringijos kryželį (dabar padovanotą jai) sumokėjo visai nedaug ir kad pirko jį prostitutei, kuri pasikorė. Ruta Harį patikino, kad kryželis jai dar labiau patinka dėl jo papasakotos istorijos. (Ji dieną naktį nešiojo tą kryželį, kol jie buvo Paryžiuje.)

Paskutinį vakarą Amsterdame Haris parodė Rutai savo butą vakarinėje miesto dalyje. Ji labai nustebo pamačiusi, kiek daug Haris turi knygų, ir sužinojusi, kad jis mėgsta virti valgį ir pirkti maisto produktus, ir vakarais užsikurti židinį miegamajame – netgi kai taip šilta, kad galima miegoti prie atdaro lango.

Jie gulėjo lovoje, o ant knygų lentynų blikčiojo ugnies atšvaitai. Iš lauko besiveržiantis oras judino užuolaidą; vėjelis buvo vėsokas, bet švelnus. Haris paklausė, kodėl dešinė Rutos ranka didesnė ir stipresnė už kairę; Ruta papasakojo jam viską apie skvošą – ir kaip vis pasirinkdavo netikusius vaikinus, ir apie Skotą Sondersą, ir apie tai, koks žmogus buvo jos tėvas ir kaip jis mirė.

Haris jai parodė olandiškai išleistą „Pelę, rėpliojančią tarp sienų“. De muis achter het behang vaikystėje buvo mėgstamiausia jo knyga – kol jis dar nemokėjo anglų kalbos taip gerai, kad beveik visų ne olandų rašytojų knygas skaitytų angliškai. „Garsą, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso“ jis irgi buvo skaitęs olandiškai. Lovoje Haris Rutai garsiai skaitė tos knygos vertimą į olandų kalbą, o ji atmintinai sakė tą patį angliškai. (Ruta viską apie kurmiažmogį mokėjo atmintinai.)

Ji papasakojo Hariui apie savo motiną ir Edį O’Harą ir nė kiek nenustebo sužinojusi, kad Haris yra skaitęs visus detektyvinius romanus apie Margaret Makdermid, – beje, anksčiau Ruta manė, kad policininkai tik detektyvinius romanus ir skaito, – bet paskui Haris apstulbino ją pasakęs, kad skaitė ir visas Edžio O’Haros knygas.

– Berods perskaitei viską, ką parašė mūsų šeima! – tarė Ruta.

– Ar visi tavo pažįstami yra rašytojai? – paklausė Haris.

Tą naktį vakarinėje Amsterdamo dalyje Ruta užmigo padėjusi galvą Hariui ant krūtinės – vis prisimindama, kaip jis žaidė su Grehemu zoologijos sode. Iš pradžių jie mėgdžiojo gyvūnų snukių išraiškas ir paukščių balsus; paskui mėgino nusakyti, kuo skiriasi žvėrių kvapai. Bet netgi jaukiai prisiglaudusi prie Hario, Ruta pabudo dar neišaušus; ji norėjo būti savo lovoje, kai Grehemas atsikėlęs atlėks iš Amandos kambario.

Paryžiuje Hario „Duc de Saint-Simon“ buvo visai netoli nuo Raspajaus bulvare esančio viešbučio „Lutetia“, kuriame oficialiai įsikūrė Ruta. Kiekvieną rytą, labai anksti, „Duc de Saint-Simon“ kieme kažkas atsukdavo laistymo žarną; vandens teškenimas pažadindavo Rutą su Hariu. Jie tyliai apsirengdavo, ir Haris palydėdavo Rutą į jos viešbutį.