Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Hana Grant Edžiui O’Harai nei kada nors anksčiau, nei dabar neatrodė lytiškai patraukli, bet kai ji mažiau rūpindavosi savo išvaizda, jos seksualumas labiau krisdavo į akis. Hanos liemuo visada buvo ilgas ir lieknas, krūtys nedidelės, bet dailios formos, ir kai ji apsileisdavo, ypač išryškėdavo vienas jos bruožas, kuriuo ji (bent jau pastaruoju metu) nesididžiavo: būtent tai, kad Hana iš prigimties atrodė visada pasirengusi gultis su kuo nors į lovą – ir dar su kuo nors, ir dar – be paliovos. (Apskritai galima sakyti, kad Edis jos seksualumo bijojo – ypač tada, kai ji neturėdavo draugo.)

– Suknistas olandas! Policininkas! Tu tik įsivaizduok! – tarė Hana Edžiui.

Ruta jiedviem nebuvo sakiusi nieko daugiau, tik kad pirmą kartą Harį pamatė pasirašinėdama knygas, o paskui jis pats jai prisistatė viešbučio vestibiulyje. Hana nesitvėrė iš piktumo, nes Rutai berods nė kiek nerūpėjo tai, kad Haris – į pensiją išėjęs policininkas. (Ruta apie jį daugiau pasakojo kaip apie skaitytoją .) Jis keturiasdešimt metų dirbo „raudonųjų žibintų“ rajono įgaliotiniu, o Ruta tik pasakė, kad dabar jis yra jos policininkas!

– Įdomu, kokie būna tokių vyrukų santykiai su tomis kekšėmis? – paklausė Hana Edžio, kuris stengėsi kuo geriau vairuoti, nors nežvilgčioti į Haną jam atrodė neįmanoma. – Negaliu pakęsti, kai Ruta man meluoja ar tiesiog nesako tiesos, nes ji tokia gera melagė , – tarė Hana. – Juk jos darbas ir yra meluoti, argi ne?

Edis vėl slapčia žvilgtelėjo į Haną, bet nenorėjo jos pertraukti, kai ji tokia pikta, – jam patiko žiūrėti į supykusią Haną.

Hana sėdėjo sudribusi ant sėdynės, saugos diržas buvo pastebimai perskyręs jos krūtis, o dešinę dar ir visiškai suplojęs. Akies krašteliu Edis matė, kad Hana be liemenėlės. Ji vilkėjo iš pažiūros švelniu, prie kūno prigulusiu šilkiniu per galvą užsivelkamu megztiniu atspurusiais rankogaliais ir išsitampiusia atlenkiama apykakle. Ta nukabusi apykaklė dar labiau išryškino Hanos liesumą. Virš į megztinį įsirėžusio saugos diržo buvo aiškiai matyti kairio jos spenelio kontūrai.

– Dar niekada negirdėjau tokio linksmo Rutos balso, – liūdnai tarė Edis. Prisiminęs, kokios ekstazės pagauta Ruta jam skambino, jis vos neužsimerkė iš skausmo, bet laiku susigriebė, kad vairuoja. Negyvi, sudžiūvę tamsios ochros spalvos lapai jam atrodė tarsi nemaloni užuomina, kad spalvingasis metų laikas baigiasi. Ar jo meilė Rutai irgi baigiasi?

– Ji visai pakvaišo dėl to vyruko – čia tai jau aišku, – pasakė Hana. – Bet ką mes apie jį žinom? Ką Ruta apie jį žino?

– Gal jis koks pasipelnyti sumanęs avantiūristas? – pakišo mintį Edis.

– Velniai griebtų! – sušuko Hana. – Žinoma, taip gali būti! Policininkai daug neuždirba, nebent korumpuoti.

– Jam tiek pat metų, kiek buvo Alanui, – pasakė Edis. Išgirdęs neįprastai linksmą Rutos balsą, Edis pradėjo manyti, kad jos nemyli arba jau liovėsi mylėjęs, ir dėl to gerokai sutriko. Jis suprato, kad iš tikrųjų nežinos, ką jaučia Rutai, kol nepamatys jos su tuo olandu.

– Niekada nedraugavau su jokiu Hariu, – tarė Hana. – Taigi negali sakyti, kad nieko nepaisau.

– Ruta sakė, kad Haris puikiai bendrauja su Grehemu, – atrėmė jos pastabą Edis. – Kad ir ką tai reiškia. – Edis žinojo, kad nuvylė Rutą, nes nedaug dėmesio skyrė Grehemui, neatliko savo pareigų kaip krikštatėvis. (Nuo to laiko, kai visą dieną praleido su ketverių metų Ruta, – be abejo, tik todėl, kad tądien išvyko jos motina, – Edis su vaikais jausdavosi bejėgis.)

– Rutą galėtų sugundyti bet kas, kas „puikiai bendrauja“ su Grehemu, – atšovė Hana, bet Edis abejojo, ar tokia taktika būtų padėjusi jam, net jeigu jis būtų ją įvaldęs.

– Kaip suprantu, Haris išmokė Grehemą spardyti futbolo kamuolį, – lyg ir girdamas olandą pasakė Edis.

– Amerikoje vaikai turėtų mokytis mėtyti kamuolius, – tarė Hana. – Tik suknisti europiečiai juos spardo .

– Ruta sakė, kad Haris labai apsiskaitęs, – priminė jai Edis.

– Žinau, – pasakė Hana. – Ką – jis garbina ją kaip rašytoją ? Jos amžiaus moteris neturėtų būti taip lengvai pažeidžiama!

„Jos amžiaus?“ – galvojo Edis O’Hara. Jis buvo penkiasdešimt trejų, bet atrodė vyresnis – gal dėl aukšto ūgio, tikriau, laikysenos, nes šiek tiek kūprinosi. Ir raukšlės nuo jo akių kampučių ėjo iki pat blyškių, įdubusių smilkinių; Edžio kakta nebuvo praplikusi, bet plaukai jau visai nužilę, sidabriškai pilki. Po kelerių metų jie turėjo pabalti.

Hana šnairomis žiūrėjo į Edį; dėl raukšlių akių kampučiuose galėjai pamanyti, kad jis nuolat prisimerkęs. Edis stengėsi nenutukti, tačiau liesumas jį sendino. Jis buvo kažkaip nervingai, nesveikai liesas. Atrodė per daug susirūpinęs, kad valgytų. Be to, Edis dar ir negėrė, todėl Hana manė, kad jis tikras nuoboda.

Vis dėlto ji būtų buvusi patenkinta, jeigu jis bent retkarčiais būtų prie jos lindęs; bet jis nelindo, taigi Hana padarė išvadą, kad jis lytiškai abejingas. „Tikriausiai man protas buvo susisukęs, kai maniau, kad Edis myli Rutą! – galvojo Hana. – Gal jis, vargšelis, tiesiog įsimylėjęs senyvą amžių? Kiek jau metų garbina Rutos motiną?“

– Kiek dabar metų Merion? – tarytum nei iš šio, nei iš to paklausė Hana.

– Septyniasdešimt šešeri, – atsakė Edis; jam nereikėjo net pagalvoti.

– Gal ji jau mirusi, – negailestingai tarė Hana.

– Tikrai ne! – atkirto Edis. Paprastai jis taip jausmingai nekalbėdavo.

– Suknistas olandas! Policininkas! – vėl sušuko Hana. – Kodėl Ruta nenori kurį laiką šiaip su juo pagyventi? Ar būtinai reikia už jo tekėti?

– Iš kur aš galiu žinoti! – atsakė Edis. – Gal ji nori susituokti su Hariu dėl Grehemo?

Ruta beveik dvi savaites, – kai Haris jau gyveno jos namuose Vermonte, – neleido jam užmigti jos lovoje. Ji nežinojo, kaip reaguos Grehemas, iš ryto radęs ten Harį. Ruta norėjo, kad jiedu pirma geriau susipažintų. Bet galiausiai radęs Harį mamos lovoje, Grehemas kaip niekur nieko įsitaisė per vidurį.

– Sveiki, mamyte ir Hari! – pasakė Grehemas. (Rutai net širdį suspaudė, nes ji, be abejo, prisiminė tą rytą, kai berniukas pasakė: „Sveiki, mamyte ir tėti!“) Paskui Grehemas palietė Harį ir pranešė gerą žinią Rutai: – Hariui nešalta, mamyte.

Hana, žinoma, iš anksto pavydėjo Hariui, atseit puikiai sugebančiam bendrauti su Grehemu; galima sakyti, kad ji irgi mokėjo žaisti su vaiku. O į tą olandą ji ne tik žiūrėjo įtariai, bet ir jautė savotišką konkurenciją. Tik pamanykit – kažkoks policininkas mėgina iš jos paveržti krikštasūnio meilę ir pasitikėjimą – ką jau kalbėti apie tai, kad jis paveržė Rutos meilę ir pasitikėjimą!

– O tu Dieve, ar mes kada nors ten nuvažiuosime? – paklausė Hana.

Edis, kelionę pradėjęs Hamptonuose, jau norėjo sakyti, kad važiuoja pustrečios valandos ilgiau negu ji, bet susitvardęs tarė:

– Aš kai ką sugalvojau.

Edis tikrai buvo kai ką sugalvojęs! Jis seniai svarstė, kaip čia nusipirkus Rutos namą Sagaponake. Daugelį metų, kol ten gyveno Tedas Koulas, Edis skrupulingai vengė Pasanidžo alėjos; jis nė karto nepravažiavo pro namą, kuris buvo tarsi karščiausios jo gyvenimo vasaros gairė. Bet po Tedo mirties Edis jau tyčia išsukdavo iš kelio, kad važiuotų būtent Pasanidžo alėja, o nuo to laiko, kai pasirodė skelbimai, kad Koulų namas parduodamas, ir Ruta užrašė Grehemą į parengiamąją mokyklą Vermonte, Edis, kiekviena proga važiuodamas Pasanidžo alėja, visai sulėtindavo greitį, be to, ėmė važinėti ten ir dviračiu.