Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Kuriam galui aš jį pirksiu? – pasipiktino Hana. – Man tas namas ne koks atminų lobis!

„Niekada neturėsiu to namo, tačiau bent jau nereikės gyventi su ja!“ – galvojo Edis.

– Dievulėliau, tu tikrai trenktas, Edi, – tarė Hana.

Buvo dar tik pirmas lapkričio savaitgalis, bet palei žvyruotą kelią, pro Kevino Mertono sodybą vingiuojantį aukštyn, Rutos namų link, visi medžiai stovėjo pliki. Atrodė, kad nuogos pilkšvų klevų ir baltų beržų šakos drebėdamos laukia sniego. Jau spaudė šaltukas. Išlipusi iš automobilio Rutos kieme ir visa susigūžusi, Hana kaleno dantimis, kol Edis atidarė bagažinę. Bagažinėje buvo ne tik jų lagaminai, bet ir paltai; Niujorke paltų nereikėjo.

– Suknistas Vermontas! – vėl pasakė Hana.

Netrukus jie išgirdo, kad kažkas skaldo malkas. Prie užpakalinių namo durų buvo išversti kokie septyni ar netgi dešimt kubinių metrų kietmedžio, o šalia kraunama tvarkinga jau suskaldytų pliauskų rietuvė. Edis pamanė, kad malkas skaldantis vyriškis yra Rutos namų prižiūrėtojas, Kevinas Mertonas; Hanai iš pradžių irgi taip pasirodė, bet paskui ji įsižiūrėjo geriau.

Vyriškis dirbo taip susikaupęs, kad net nepastebėjo prie namo privažiavusio Edžio automobilio. Apsirengęs tik džinsais ir marškinėliais, jis, matyt, nejautė šalčio; tiesą sakant, netgi prakaitavo. Malkas skaldė bei krovė sparčiai ir metodiškai. Jei rąstgalys būdavo palyginti plonas, dėdavo jį stačią ant trinkos ir išilgai perskeldavo kirviu, o jei per storas, – tai matydavo iš pirmo žvilgsnio, – skeldavo pleištu ir tvokle. Galėjai pamanyti, kad Haris Hukstra iš prigimties moka naudotis tais įrankiais, nors malkas jis skaldė gal tik porą savaičių; anksčiau niekada nebuvo to daręs.

Hariui patiko skaldyti malkas. Smarkiai užsimodamas kirviu ar tvokle, jis įsivaizduodavo, kaip kurs židinį. Hanai ir Edžiui jis atrodė toks stiprus ir taip įsijautęs į darbą, lyg būtų skaldęs malkas visą dieną. Hana dar pagalvojo, kad jis tikriausiai bet ką galėtų daryti visą dieną – arba visą naktį. Ji staiga ėmė gailėtis, kad nepašalino plaukelių nuo viršutinės lūpos, neišsitrinko galvos, nepasidažė, kad atvažiavo be liemenėlės ir taip prastai apsirengusi.

– Čia turbūt tas olandas, Rutos policininkas! – pašnibždėjo Hanai Edis.

– Velniai griebtų, – taip pat pašnibždomis atsakė Hana. Ji akimirką pamiršo, kad Edis nieko nežino apie slaptą jųdviejų su Ruta žaidimą. – Ar girdėjai tą garsą? – paklausė kaip visada suglumusio Edžio. – A, man kelnaitės slysta ant žemės, – pridūrė. – Štai koks čia garsas!

– O, – tarė Edis. „Kokia vulgari moteris ta Hana! – pagalvojo. – Ačiū Dievui, nereikės su ja gyventi!“

Haris Hukstra išgirdo jų balsus. Jis padėjo kirvį ir žengė artyn; jie stovėjo kaip vaikai, bijantys atsitraukti nuo automobilio, kai buvęs policininkas priėjęs paėmė lagaminą iš drebančios Hanos rankos.

– Sveikas, Hari, – šiaip taip išstenėjo Edis.

– Jūs tikriausiai Edis ir Hana, – pasakė Haris.

– Velniai griebtų, – tarė Hana, bet kažkodėl labai plonu, kaip mažos mergytės, balseliu.

– Ruta sakė, kad taip pasakysite! – šyptelėjo Haris.

„Gerai, dabar aš suprantu – kas nesuprastų? – galvojo Hana. – Gaila, kad nesusipažinau su juo pirma!“ – Hana tikrai taip galvojo. Tačiau kažin koks vidinis balsas, amžinai mėginantis palaužti išorinį ir tik tariamą jos pasitikėjimą savimi, Hanai sakė, kad net jeigu ji būtų susipažinusi su Hariu pirma, jis nebūtų ja domėjęsis – bent jau ne ilgiau negu vieną naktį.

– Labai malonu su tavimi susipažinti, Hari, – tik tiek pasakė Hana.

Edis pamatė jų pasitikti ateinančią nuo šalčio susigūžusią Rutą. Ji buvo miltais apsibarsčiusi džinsus ir išsitepusi kaktą – tikriausiai atgalia ranka braukė nuo veido plaukus.

– Sveiki! – šūktelėjo Ruta.

Hana pirmą kartą matė ją tokią; Ruta atrodė daugiau negu laiminga.

„Tai štai kas yra meilė“, – pagaliau suvokė Edis; jis dar niekada nesijautė toks prislėgtas. Žiūrėdamas į Rutą, Edis niekaip nesuprato, kodėl jam kadaise pasirodė, kad ji panaši į Merion, – ir kaip jis galėjo manyti, kad ją myli?

Hana žvilgčiojo tai pirmyn, tai atgal; iš pradžių geidulingai – į Harį, paskui pavydžiai – į Rutą. „Velniai griebtų, jie įsimylėję!“ – nekęsdama savęs galvojo Hana.

– Tavo kakta miltuota, vaikeli, – bučiuodama Rutą pasakė Hana. – Ar girdėjai tą garsą? – sušnibždėjo senai draugei į ausį. – Man kelnaitės slysta ant žemės – ne, jau nuslydo!

– Man irgi, – rausdama tarė Ruta.

„Rutai pasisekė, – galvojo Hana, – ji gyvena taip, kaip visada norėjo. Jai pasisekė.“ Bet užuot taip ir pasakiusi, Hana draugei tarė:

– Man reikia išsitrinkti plaukus, vaikeli. Ir gal pasidažyti.

(Į Harį ji nebežiūrėjo – negalėjo žiūrėti.)

Staiga pro virtuvės duris išlėkė Grehemas ir apkabino Haną per klubus – vos neparvertė; Hana apsidžiaugė, turėdama į ką nukreipti dėmesį.

– Koks čia bernas? – sušuko ji. – Čia negali būti mano krikštasūnis – jis per didelis! Koks čia bernas?

– Čia aš! Grehemas! – spiegė Grehemas.

– Tu negali būti Grehemas – tu per didelis! – pasakė Hana, imdama vaiką ant rankų ir bučiuodama.

– Aha, čia aš – Grehemas! – šaukė Grehemas.

– Sakyk „taip“, ne „aha“, vaikeli, – sušnibždėjo Hana berniukui.

– Taip, čia aš – Grehemas! – pakartojo vaikas.

– Nuvesk mane į kambarį, Grehemai, – tarė jam Hana. – Ir padėk atsukti vandenį duše arba prisileisti vonią – man reikia išsitrinkti plaukus.

– Ar tu verkei, Hana? – paklausė berniukas. Ruta žvilgtelėjo į Haną, o ši nusuko akis. Haris su Edžiu prie virtuvės durų grožėjosi malkų rietuve.

– Kas nors atsitiko? – paklausė Ruta Hanos.

– Ne, nieko. Tik Edis ką tik pasiūlė gyventi kartu, bet ne ta prasme, – paaiškino Hana. – Norėjo, kad būčiau lyg ir jo kambario draugė.

– Keista, – tarė Ruta.

– O, tai dar ne viskas! – pasakė Hana, vėl bučiuodama Grehemą.

Vaikus nedažnai nešiojančiai Hanai buvo sunku laikyti ketverių metų Grehemą. Ji norėjo greičiau eiti į savo kambarį, kad galėtų palįsti po dušu arba išsimaudyti vonioje, pasinerti į naujausius atsiminimus apie tai, kaip atrodo meilė, – kad atpažintų, jeigu kada nors taip nutiktų ir jai.

Hana žinojo, kad taip nenutiks.

Laiminga pora, du nelaimingi jų draugai

Ruta Koul su Hariu Hukstra susituokė Padėkos dienos rytą Rutos namuose Long Ailande – svetainėje, į kurią šiaip beveik niekas ir neužsukdavo. Ruta manė, kad geriausiai atsisveikins su namu jame susituokdama. Prieškambario bei antro aukšto koridoriaus pasieniuose stovėjo krūvos kartoninių dėžių su priklijuotais nurodymais daiktų gabentojams. Visi baldai buvo su pritvirtintomis raudonomis arba žaliomis kortelėmis; raudona kortelė reiškė, jog tą baldą reikia palikti, o žalia – vežti į Vermontą.

Jeigu iki vasaros namo Sagaponake nebūtų pavykę parduoti, Ruta būtų jį nuomojusi. Daugumą baldų ji pažymėjo raudonomis kortelėmis; jie jai nepatiko. Namas Hamptonuose Rutai niekada nebuvo laimingas, išskyrus tuos metus, kai gyveno jame su Alanu. (Alanas jai neatrodė susijęs su namu Vermonte – ir gerai.)

Edis pastebėjo, kad nuo sienų nukabintos visos nuotraukos – tikriausiai sudėtos į keletą kartoninių dėžių. Tačiau ne taip kaip aną kartą, kai dingo nuotraukos, šįkart buvo nuimti ir jas laikę kabliukai; likusios skylės buvo užglaistytos, sienos ką tik perdažytos arba išklijuotos naujais tapetais. Galimi namo pirkėjai nebūtų nė įtarę, kiek nuotraukų kadaise kabojo ant tų sienų.