Джон Ирвинг: Našlė vieneriems metams [calibre]

Ruta Edžiui ir Hanai pasakė, kad sutuoktuvių apeigoms „pasiskolino“ pastorių iš vienos Bridžhamptono bažnyčios. Tas stambus, iš pažiūros kiek suglumęs vyriškis širdingai spaudė visiems rankas ir griaudėjo garsiu, visame pirmame aukšte rezonuojančiu baritonu, nuo kurio žvangėjo valgomajame išdėlioti indai. Končita Gomes jau buvo padengusi stalą Padėkos dienos pietums.

Nuotaką už vyro išleido Eduardas. Edis buvo Hario pabrolys. Hana – Rutos pamergė, jau antrą kartą. Per pirmąsias Rutos vestuves ją už vyro leido Edis; šįkart jis apsidžiaugė, sužinojęs, kad nebereikės to daryti. Edis labiau norėjo būti pabroliu; nors su Hariu jis susipažino mažiau negu prieš mėnesį, olandas jam tikrai patiko. Hanai irgi patiko Haris, bet ji vis dar negalėjo į jį žiūrėti.

Haris per sutuoktuvių apeigas ketino skaityti eilėraštį. Nežinodamas, kad būtent Jeitso eilėraštį Alanas buvo Edžiui nurodęs perskaityti per jo laidotuves, jis Jeitso eilėraštį pasirinko savo vestuvėms. Nors jo beklausydami visi – Ruta, ir Hana, ir netgi Edis – apsiverkė, Ruta pajuto, jog dėl to dar labiau myli Harį. Eilėraštį apie „vargšą“ Haris (palyginti su Ruta, jis ir buvo vargšas) skaitė entuziazmo kupinu balsu – tikriausiai taip jauni policininkai pirmą kartą perskaito nusikaltėliams jų teises.

Eilėraščio pavadinimas buvo „Jei jis turėtų dangiškąją skraistę“; Eduardas su Končita jo klausėsi susiėmę rankomis – lyg vėl tuokdamiesi.

Jei aš turėčiau dangiškąją skraistę,

Apsiūtą auksu, puoštą sidabru,

Ir mėlyną, ir blankią, ir tamsiausią skraistę,

Išaustą iš nakties ir iš dienos, su švytinčiu rūku,

Aš tau po kojom skraistę tą paskleisčiau:

Tačiau aš, vargšas, turiu tik svajones;

Taigi aš jas po kojom tau paskleisiu;

Ženki atsargiai, nes žengi per mano svajones.

Grehemas laikė žiedus – buvo žiedų laikytojas, bet jam pasigirdo, jog laidotojas . Taigi kai reikėjo paduoti žiedus, vaikas labai įsižeidė, kad visi pamiršo tokią svarbią vestuvių dalį. Kada jis laidos žiedus ir kur? Po apeigų, kadangi Grehemas puolė į neviltį dėl, jo nuomone, netinkamo elgesio su žiedais, Ruta leido jam palaidoti žiedus prie baseino, po aukštai iškilusiais ligustrais. Haris gerai įsidėmėjo laidojimo vietą, kad po kurio laiko galėtų Grehemui parodyti, iš kur žiedus iškasti.

Šiaip antrosios Rutos vestuvės praėjo sklandžiai. Tik Hana pastebėjo, kad nei Ruta, nei Edis lyg ir nesidairo Rutos motinos. Gal jie ir galvojo apie Merion, bet neišsidavė. Pati Hana dėl Merion per daug galvos nesuko; ji Rutos motinos, be abejo, nepažinojo.

Padėkos dienos kalakuto, kurį Ruta su Hariu atsivežė iš Vermonto, būtų pakakę ir dar vienai šeimai, ne tik Rutai, Hariui, Hanai, Edžiui, Eduardui ir Končitai; pusę to, kas liko, Ruta sukrovė Eduardui ir Končitai, kad parsineštų namo. Grehemas, į kalakutą žiūrėjęs įtariai, pareikalavo karšto sumuštinio su sūriu.

Per gana ilgai trukusius pietus Hana lyg tarp kitko Rutos paklausė, kiek ji prašo už namą. Kaina buvo tokia, kad ją išgirdęs Edis šliūkštelėjo spanguolių padažo sau ant kelnių, tuo tarpu Hana ramiai tarė:

– Tikriausiai todėl iki šiol ir nepardavei. Gal tau reikėtų sumažinti kainą, vaikeli?

Edis jau buvo praradęs viltį, kad kada nors tas namas bus jo; jis tikrai nebenorėjo gyventi jame su Hana, dar neturinčia draugo, bet vis tiek gražiai pasipuošusia Padėkos dienos savaitgaliui. (Ruta seniai buvo pastebėjusi, kad Hana labai stengiasi patikti Hariui.)

Dabar, kai Hana vėl rūpinosi savo išvaizda, Edis nebekreipė į ją dėmesio – jos grožis jo nejaudino. Be to, neabejotina Rutos laimė nuslopino vienerius metus trukusią Edžio aistrą jai; Edis vėl, kaip ir seniau, mylėjo Merion. Bet ar galėjo tikėtis kada nors ją pamatyti ar bent jau gauti kokią žinią iš jos? Buvo praėję beveik du mėnesiai nuo to laiko, kai jis nusiuntė jai savo knygas – ir nesulaukė jokio atsakymo. Edis, kaip ir Ruta, nebepuoselėjo vilties, kad Merion kada nors atsilieps. (Merion neatsakė ir į Rutos laišką.)

Ko galima buvo tikėtis po beveik keturiasdešimties metų? Kad Merion pateiks ataskaitą apie savo elgesį Toronte? Kad atsiųs apybraižą, kurioje bus aprašyti jos, emigrantės, išgyvenimai? Net Edis su Ruta nemanė, kad Merion pasirodys per antrąsias Rutos vestuves.

– Šiaip ar taip, – pašnibždėjo Hana Hariui, kai jis pylė jai dar vyno, – per pirmąsias ji nepasirodė.

Haris jautė, apie ką nereikia šnekėti. Dabar jis ėmė neužsičiaupdamas šlovinti malkas. Niekas nežinojo, kaip į tai reaguoti. Visi tik sėdėjo ir klausėsi. Tiesą sakant, Haris buvo pasiskolinęs Kevino Mertono pikapą ir atsivežęs porą kubinių metrų kietmedžio malkų iš Vermonto į Long Ailandą.

Edžiui atrodė, kad Haris pernelyg žavisi savo malkomis. Apskritai tas pokalbis apie malkas Edžiui nebuvo įdomus, bet Haris vis pasakojo apie jas, labai išsamiai, kol baigėsi Padėkos dienos pietūs. (Haris tebešnekėjo apie malkas ir tada, kai Eduardas su Končita išėjo namo.) Edžiui tikrai labiau patikdavo, kai Haris kalbėdavo apie knygas. Beveik niekas iš Edžio pažįstamų nebuvo skaitęs tiek knygų, kiek Haris – gal tik velionis Edžio tėvas, Mėtinis.

Po pietų, kai Haris su Edžiu plovė indus, o Hana guldė Grehemą ir rengėsi prieš miegą paskaityti jam kokią knygutę, Ruta stovėjo po žvaigždėtu dangumi šalia baseino; baseinas prieš žiemą buvo uždengtas, dalis vandens nuleista. Puslankiu susodinti ligustrai tamsoje atrodė tarsi didžiulis žvaigždes apjuosęs rėmas.

Ruta beveik nebeprisiminė to laiko, kai kieme dar nebuvo nei baseino, nei jį supančios gyvatvorės, kai vietoje pievelės buvo nešienautas laukas, dėl kurio ginčijosi jos tėvai. Staiga Ruta pagalvojo, kad kadaise, tokiomis šaltomis naktimis, – kai kažkas kitas plaudavo indus, o tėvas arba auklė jai prieš miegą skaitydavo knygutę, – motina tikriausiai stovėdavo šitame kieme, po tomis pačiomis negailestingomis žvaigždėmis. Merion turbūt nežiūrėdavo į dangų ir nemanydavo, kad jai pasisekė, kaip dabar manė jos duktė.

Ruta žinojo, kad jai pasisekė. Ji nusprendė kitą knygą rašyti apie sėkmę: apie tai, kaip sėkmė ir nelaimės nevienodai padalijamos, jei ne gimimo akimirką, tai vėliau, kai atsiranda įvairių nuo mūsų nepriklausančių aplinkybių, kai didelę įtaką mums ima daryti visokie, regis, atsitiktiniai įvykiai – ir žmonės, su kuriais susipažįstame, ir laikas, kada susipažįstame, ir netgi tai, ar tie mums svarbūs žmonės nesusipažįsta su kuo nors kitu. Rutai irgi teko patirti nelaimių. Kodėl jos motina jų išgyveno tiek daug ?

– Mamyte, – tarė Ruta šaltoms žvaigždėms, – sugrįžk pasidžiaugti savo anūku, kol dar gali.

Antrame namo aukšte, Rutos miegamajame, – tiesą sakant, toje pačioje didžiulėje lovoje, kurioje mylėjosi su velioniu Tedu Koulu, – Hana Grant vis dar mėgino skaityti knygelę jo niekada nepažinotam anūkui. Hanai nesisekė; dantų valymosi bei pižamos rinkimosi ritualas užtruko ilgiau, negu ji tikėjosi. Ruta jai buvo sakiusi, kad Grehemui labai patinka knygos apie Madliną, bet pats Grehemas neatrodė tuo įsitikinęs.

– Kuri man labai patinka? – paklausė Grehemas.

– Visos, – tarė Hana. – Išsirink, kurią nori, ir aš tau paskaitysiu.

– Man nepatinka „Madlina ir čigonai“, – pareiškė Grehemas.

– Gerai. Tada šitos neskaitysim, – pasakė Hana. – Man ji irgi nepatinka.

– Kodėl? – paklausė Grehemas.

– Dėl tos pačios priežasties, kaip ir tau, – atsakė Hana. – Išsirink, kurią nori. Išsirink knygelę, bet kurią.