Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Visas namas drebėjo, kai pro šalį lėkė sekmadieniais šeštą valandą viena minutė iš Bridžhamptono stoties į vakarus išvykstantis vėlesnis, bet dar ne paskutinis traukinys. „Nekenčiu traukinių!“– šaukė Edis, nes niekas, netgi artimiausias kaimynas, per tą bildesį negalėjo jo išgirsti.

Namas vėl ėmė drebėti aštuntą valandą keturios minutės – tada į vakarus nulėkė jau paskutinis sekmadienio traukinys. „Velniop!“ – be jokios prasmės riktelėjo Edis.

Tikrai – jam seniai buvo laikas atsikvošėti. Bet jis niekada nepamirš Merion. Edis žinojo, kad niekada jos nepamirš.

Merion septyniasdešimt šešerių

Meiplo alėja, kaip ir dera, iki pusės apsodinta senais klevais. Pramaišiui su jais auga ir kitų rūšių medžiai – pora ąžuolų, keletas dekoratyvinių Bradfordo kriaušių. Jei eini ar važiuoji iš rytų, pirmas įspūdis būna neblogas. Meiplo alėja atrodo gana jauki, pavėsinga mažo miestelio gatvė.

Dauguma Meiplo alėjos gyventojų automobilius laiko prie paradinių savo namų durų, bet kai kurie stato juos ir gatvėje, po medžiais; iš kiemuose paliktų dviračių, triratukų ar riedlenčių galima suprasti, kad tuose namuose yra vaikų. Trumpai tariant, iš visko, ką matai Meiplo alėjoje, susidaro nuomonė, jog čia gyvena gal ir ne prabangiai, bet patogiai įsitaisę vidutiniokai. Šunys, deja, savo nuomonę reiškia patys – ir labai garsiai. Edžio O’Haros kaimynų valdas šunys saugo taip budriai, kad koks atsitiktinai užklydęs pašalietis gali pamanyti, jog į tuos kuklius namukus sukišta gerokai daugiau turtų, negu atrodo iš šalies.

Šiek tiek toliau į vakarus Meiplo alėja susikerta su pietų link vedančia Česterio gatve, kurioje žvilgsnį traukia gražesni, žaviame šešėlyje skendintys namai. Bet netrukus, maždaug ties Meiplo alėjos viduriu, – toje vietoje, kur į pietus, iki pat Didžiosios gatvės, veda Korvito aveniu, – vaizdas staiga pasikeičia.

Šiaurinė Meiplo alėjos pusė toliau jau vien prekybinė. Iš Edžio verandos matyti ir „NAPA automobilių detalės“, ir Džono Diro parduotuvė – abi įsikūrusios ilgame atgrasiame angare, panašiame į universalų sandėlį. Čia pat ir „Gregorio elektros prekės“, neabejotinai dailesniame karkasiniame name, ir „Geležinio žirgo grafika“ – gana patraukliame šiuolaikiniame pastate. Nedidelis iš plytų sumūrytas namelis („Grūdinto plieno ir bronzos dirbiniai“) tikrai gražus, tik gaila, kad priešais jį – kaip ir priešais visus kitus pastatus – plyti netvarkinga, kažin kur nusidriekusi žvyruota automobilių stovėjimo juosta. Už prekybinių įstaigų, visai netoli, matyti ir skiriamoji Meiplo alėjos žymė: Long Ailando geležinkelio bėgiai, einantys lygiagrečiai su pačia alėja.

Vienoje atviroje aikštelėje riogso iš pažiūros netvirtai sukrautos bėgių atkarpos, o už jų dar supiltos kelios smėlio, žemių ir žvyro krūvos – aiškiai matomoje iškaboje parašyta, jog tai akcinės bendrovės „Hamptonų statybinės medžiagos“ saugykla.

Pietinėje Meiplo alėjos pusėje stovi vos keli privatūs namai, suspausti tarp visokių parduotuvių bei kontorų, – ten įsikūrusi ir „Hamptonų benzino ir dujų tarnyba“. Toliau pietinėje alėjos pusėje išvis nebėra jokių pastatų. Matyti tik nusmurgę krūmai, purvas, žvyras ir – ypač vasaros mėnesiais arba per šventes – statmenai į gatvę sustatytų automobilių eilė. Kartais, nors ir nedažnai, ta eilė būna šimto ar netgi daugiau jardų ilgumo, tačiau dabar – nykų sekmadienio vakarą po ilgo Padėkos dienos savaitgalio – ten stovi tik keli automobiliai. Gali pamanyti, jog tai apleista senų automobilių saugojimo aikštelė. Bet ištuštėjusi ta gatvės dalis atrodo dar blogiau negu apleista – ji atrodo beviltiška. Juo labiau kad visai netoli, šiaurinėje skurdesnio alėjos galo pusėje, akis bado nelemti griuvėsiai – jau minėtos buvusios Bridžhamptono geležinkelio stoties liekanos.

Pamatai gerokai sutrūkinėję. Dvi nedidelės tarsi pasityčiojimui iš surenkamųjų dalių suręstos būdelės stovi toje vietoje, kur anksčiau buvo stoties pastatas. Yra ir du suoliukai. (Šį šaltą, drėgną vėlyvo lapkričio sekmadienio vakarą niekas ant jų nesėdi.) Prastai prižiūrimų ligustrų gyvatvorė pasodinta tam, kad pridengtų kadaise klestėjusio geležinkelio išsigimimą. Apleisti griuvėsiai, po atviru dangumi įrengta telefono kabina ir degutuotas penkiasdešimties jardų ilgumo peronas – deja, tokia dabar Bridžhamptono miestelio, kuriame gyvena gana pasiturintys žmonės, geležinkelio stotis.

Asfaltas šioje apgailėtinoje Meiplo alėjos dalyje sudurstytas iš atskirų lopų, užlietas ant anksčiau buvusio betono. Kelkraščiai žvyruoti, beveik nežymūs; šaligatvių nėra. Šį lapkričio vakarą nėra ir jokio eismo. Meiplo alėjoje intensyvaus eismo, galima sakyti, ir nebūna – ne tik todėl, kad per Bridžhamptono miestelį važiuoja labai nedaug keleivinių traukinių, bet ir dėl to, kad tie traukiniai – tik suodžiais aprūkusios atgyvenos. Keleiviai turi išlipti kaip seniau – nusiropšti kiekvieno vagono gale pritaisytais surūdijusiais laipteliais.

Ruta Koul – ir dauguma žmonių, atvykstančių iš Niujorko, kurių pajamos buvo maždaug tokios kaip jos, – traukiniais nevažinėjo; Ruta važinėjo maršrutiniais autobusėliais. Edis, nors jo pajamos toli gražu nebuvo tokios kaip Rutos, į Niujorką ir atgal dažniausiai irgi važiuodavo autobusėliais.

Bridžhamptone traukinių, iš kurių gali išlipti daugiau negu vienas ar du keleiviai, – pavyzdžiui, penktadienio vakare, šeštą valandą septynios minutės, atvykstančio Kenonbolo ekspreso (ketvirtą valandą viena minutė išvykstančio iš Pensilvanijos stoties) – laukia vos keli vietos taksi. Apskritai kalbant, vakarinis Meiplo alėjos galas yra apleistas ir nykus. Ir taksi, ir visi kiti automobiliai, po traukinio atvykimo lekiantys ta alėja į rytus arba sukantys į pietų link einančią Korvito aveniu, tarytum skuba iš ten pasprukti.

Taigi nėra ko stebėtis, kad ir Edis O’Hara norėjo iš ten pasprukti.

Iš visų sekmadienių vakarų – ypač Hamptonuose – sekmadienio vakaras po ilgo Padėkos dienos savaitgalio yra pats nykiausias. Net Haris Hukstra, šiaip jau visiškai laimingas, jautė tą nykumą. Buvo penkiolika minučių po vienuolikos, kai Haris mėgavosi nauja pramoga. Į pensiją išėjęs policijos pareigūnas šlapinosi ant pievelės už Rutos namo Sagaponake. Buvęs seržantas Hukstra ne kartą matė „raudonųjų žibintų“ rajono gatvėse besišlapinančias prostitutes bei narkomanus, tačiau kol pats nebuvo išmėginęs, ar tam tinka Vermonto miškai ir pievos, ir Long Ailando pievelės, iš tikrųjų nė neįtarė, kaip malonu šlapintis lauke.

– Vėl šlapiniesi kieme, Hari? – šūktelėjo Ruta.

– Žiūriu į žvaigždes, – pamelavo Haris.

Nebuvo nė vienos žvaigždės, į kurią jis būtų galėjęs žiūrėti. Nors jau nebelijo, dangus buvo juodas, be to, gerokai atšalo. Audra virš vandenyno aprimo, tačiau šaižus šiaurės vakarų vėjas pūtė kaip reikiant; nežinia, kokį orą tas vėjas nešė, bet debesys dar nesisklaidė. Naktis buvo niūri, kad ir ką sakytum. Šiaurės pusėje horizontas vos pastebimai švytėjo: ten blykčiojo susivėlinusių išvažiuoti niujorkiečių automobilių žibintai; palyginti su kitais sekmadienių vakarais, Montoko greitkelyje, netgi į vakarus vedančioje juostoje, eismas buvo nedidelis. Šlykštus oras šįkart anksti parginė visus namo. „Lietus – geriausias policininkas“, – pagalvojo Haris.

Graudžiai sušvilpė traukinys – jau paskutinis, vienuoliktą valandą septyniolika minučių pro Bridžhamptoną važiuojantis tolyn į rytus. Haris nusipurtė ir grįžo į vidų.