Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Į ką jis panašus? – paklausė Merion; Edis pamanė, kad ji kalba apie Harį , bet iš tikrųjų Merion klausė, į ką panašus Grehemas. Edis žinojo, kad ji bijo susitikti su Ruta, tačiau Merion taip pat bijojo ir susitikti su Grehemu.

Laimė (Edžio nuomone), Grehemas nepaveldėjo vilkiškos Alano išvaizdos; berniukas atrodė panašesnis į Rutą.

– Grehemas panašus į savo mamą, – tarė Edis, bet ir dabar dar nesuprato, ką Merion turi galvoje. Ji norėjo sužinoti, į kurį iš jos berniukų Grehemas panašus, o gal nepanašus nė į vieną? Iš tiesų ne Grehemą Merion bijojo pamatyti, o persikūnijusį Tomą arba Timotį.

Sielvartas dėl prarastų vaikų niekada nepraeina; toks sielvartas tik truputį prislopsta. Ir tik po daugelio metų.

– Būk geras, sakyk aiškiai, Edi. Kaip manai, ar Grehemas panašesnis į Tomą, ar į Timotį? Noriu būti pasirengusi, – tarė Merion.

Edis labai norėjo pasakyti, kad Grehemas nepanašus nei į Tomą, nei į Timotį, bet jis geriau prisiminė žuvusių Rutos brolių nuotraukas negu pati Ruta. Apskritame Grehemo veidelyje, plačiai įsodintose tamsiose jo akyse galima buvo įžvelgti kūdikišką jaunesniojo Merion sūnaus nuostabą ir viltį.

– Grehemas panašus į Timotį, – turėjo pripažinti Edis.

– Tikriausiai nelabai, tik truputį , – tarė Merion, bet Edis suprato, jog tai dar vienas klausimas.

– Labai. Jis labai panašus į Timotį, – pasakė Edis.

Merion segėjo tuo pačiu ilgu pilku sijonu, bet buvo apsivilkusi kitą kašmyro megztinį, burgundiško vyno spalvos, o vietoj šalikėlio pasikabinusi paprastą pakabutį – ploną platininę grandinėlę su ryškiai mėlynu safyru, derančiu prie jos akių.

Iš pradžių ji sukėlė plaukus aukštyn, paskui paleido ant pečių ir prispaudė vėžlio kiauto lankeliu, kad nelįstų į akis. (Diena buvo vėjuota, šalta, bet graži.) Galiausiai, jau pasirengusi susitikimui, Merion atsisakė vilktis paltą.

– Manau, kad ilgai lauke nestovėsim, – tarė.

Kad atitrauktų jos dėmesį nuo reikšmingojo susitikimo, Edis ėmė kalbėti apie tai, kaip jie galėtų rekonstruoti Rutos namą.

– Kadangi nemėgsti laiptų, buvusį Tedo darbo kambarį pertvarkysime į miegamąjį pirmame aukšte, – pradėjo pasakoti Edis.– Vonios kambarį kitapus prieškambario galima padidinti, ir jei vaikščiotume pro užpakalines duris, miegamasis būtų gana nuošalus. – Edis suko galvą, ką čia dar pasakius, kad tik Merion negalvotų apie Grehemo panašumą į Timotį.

– Jei reikia rinktis, ar laipioti laiptais, ar miegoti Tedo darbo kambaryje… na, teks gerai pamąstyti, – tarė Merion. – Kita vertus, gal tai būtų savotiškas triumfas, jei miegočiau ten, kur buvęs mano vyras suviliojo tiek daug vargšių moterėlių, kur jas piešė ir fotografavo. Gal tai būtų malonu . – Nuo tos minties Merion staiga net nušvito. – Būti mylimai tame kambaryje, o vėliau gal ir slaugomai . Taip, kodėl gi ne? Netgi mirti tame kambaryje man patiktų. Bet ką darysime su nelemta skvošo sale? – paklausė.

Merion nežinojo, kad antrą daržinės aukštą Ruta jau pertvarkė, – nežinojo ir to, kad būtent skvošo salėje mirė Tedas. Ji tik buvo girdėjusi, kad jis nusižudė daržinėje, nusinuodijo anglies monoksido dūmais; Merion manė, jog Tedas buvo automobilyje , o ne skvošo salėje.

Taip apie šį bei tą kalbėdamiesi Edis su Merion išvažiavo iš Bridžhamptono; Sagaponako keliu jie pasuko į Sag Meino gatvę. Buvo beveik vidurdienis, saulė apšvietė blyškią, vis dar nuostabiai lygią Merion odą; pamatęs, kad ji ranka prisidengė akis, Edis nulenkė saulės skydelį. Dešinėje Merion akyje spindėjo ryškiai geltonas šešiakampis; dėl tos mažytės auksinės dėmelės dešinė jos akis atrodė ne mėlyna, o žalia; Edis suprato, kad nuo šiol visada bus su Merion.

– Kol mirtis mus išskirs, – tarė jis.

– Ir aš kaip tik apie tai galvojau, – pasakė Merion. Ji uždėjo ploną kairę ranką Edžiui ant dešinės šlaunies ir neatitraukė, kol jis iš Sag Meino gatvės pasuko į Pasanidžo alėją.

– Dievulėliau! – sušuko Merion. – Kiek naujų namų!

Daugelis tų namų buvo ne tokie jau „nauji“, bet Edis negalėjo nė suskaičiuoti, kiek jų pristatyta Pasanidžo alėjoje nuo tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt aštuntųjų. Kai jis pristabdė automobilį prie įvažiavimo į Rutos kiemą, Merion apstulbo, išvydusi aukštus ligustrus; tanki gyvatvorė augo už namo ir aplink baseiną; baseino Merion nuo kelio nematė, bet numanė, kad jis ten yra.

– Tas išpera įsirengė baseiną, ar ne? – paklausė ji Edžio.

– Tiesą sakant, baseinas neblogas – be tramplino.

– Ir, žinoma, dušą lauke, – tarė Merion. Jos ranka ant Edžio šlaunies virpėjo.

– Viskas bus gerai, – ramino ją Edis. – Myliu tave, Merion.

Merion pati nelipo iš automobilio – laukė, kol Edis atidarys jai dureles; kadangi buvo skaičiusi visus jo romanus, žinojo, kad tai jam patinka.

Prie virtuvės durų patrauklus, bet iš pažiūros šiurkštokas vyriškis skaldė malkas.

– Dievulėliau, jis atrodo toks stiprus! – tarė Merion, išlipusi iš automobilio ir įsikibusi Edžiui į parankę. – Ar čia Rutos policininkas? Kuo jis vardu?

– Haris, – priminė jai Edis.

– A, taip – Haris . Vardas lyg ir ne olandiškas, bet pasistengsiu prisiminti. O berniukas? Juk jis mano anūkas, o aš vis pamirštu jo vardą! – susinervino Merion.

– Grehemas, – pasakė Edis.

– Taip, Grehemas – žinoma.

Vis dar tobulas Merion veidas – tarsi marmurinės graikų ar romėnų statulos – persimainė iš skausmo. Edis žinojo, kurią nuotrauką ji prisimena. Ketverių metų Timotis prie Padėkos dienos pietų stalo laikė rankoje nesuvalgytą kalakuto kulšį ir žiūrėjo į ją taip pat nepatikliai, kaip Grehemas vos prieš keturias dienas žiūrėjo į Hario patiektą keptą kalakutą.

Matydamas tyrą Timočio veidelį, nieku gyvu negalėjai nuspėti, kad po vienuolikos metų berniukas žus, – ką jau kalbėti apie tai, kad nupjautą jo koją motina ras norėdama paimti sūnaus batą.

– Eime, Merion, – pašnibždomis tarė Edis. – Lauke šalta. Eime į vidų su jais susitikti.

Edis su olandu vienas kitam pamojavo. Paskui Haris lyg ir sutriko. Buvęs policininkas, be abejo, nepažinojo Merion, bet iš Rutos buvo girdėjęs apie Edžio santykius su pagyvenusiomis moterimis. Be to, Haris buvo skaitęs visus Edžio romanus. Taigi dabar jis dėl visa ko pamojavo ir į Edžio parankę įsikibusiai damai.

– Atvežiau pirkėją! – šūktelėjo jam Edis. – Tikrą pirkėją!

Buvęs seržantas Hukstra aiškiai susidomėjo. Jis įkirto kirvį į trinką, – kad Grehemas netyčia neįsipjautų. Paskui paėmė pleištą, kuris irgi buvo aštrus; Haris bijojo, kad Grehemas gali įsipjauti ir pleištu. Tvoklę paliko ant žemės. Ketverių metų berniukas tikrai nebūtų jos pakėlęs.

Tačiau Edis su Merion jau ėjo į vidų – jie Hario nelaukė.

– Sveiki! Čia aš! – šūktelėjo Edis prieškambaryje.

Merion žiūrėjo į Tedo darbo kambarį apimta naujo įkvėpimo – tikriau tariant, tokio įkvėpimo, kokio dar niekada nejautė. Bet ji atkreipė dėmesį ir į plikas prieškambario sienas; Edis žinojo, kad Merion prisimena visas kadaise ten kabojusias nuotraukas. Dabar ant sienų nebuvo nė vienos nuotraukos, nė vieno kabliuko, nieko . Merion matė ir pasieniuose sukrautas kartonines dėžes – turbūt panašiai namas atrodė tada, kai ji paskutinį kartą jį apžvelgė, išeidama su savo daiktų gabentojais.