Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Tau teks mane prižiūrėti, galbūt greičiau, negu manai, – perspėjo jį Merion.

Tačiau ištisus trisdešimt septynerius metus Edis vylėsi , kad Merion jam leis ją prižiūrėti. Jis nustebo tik dėl to, jog buvo teisus iš pat pradžių – neklydo , mylėdamas Merion. Dabar Edis turėjo tikėti, kad ji grįžo pas jį, kai tik galėjo. Nesvarbu, kad užtruko trisdešimt septynerius metus. Galbūt tiek daug laiko jai reikėjo, kad apsiprastų su sielvartu dėl Tomo ir Timočio – ir su šmėkla, kuria Tedas neabejotinai tapo, kad jai vaidentųsi.

Štai visa moteris! Merion, kaip ir galima buvo iš jos tikėtis, atskleidė Edžiui visą savo gyvenimą, kad jis atidžiai pažvelgtų ir mylėtų. Ar kas nors kitas būtų taip galėjęs? Penkiasdešimt trejų metų rašytojas visą tą laiką mylėjo ją ir tiesiogine, ir literatūrine prasme!

Negalima kaltinti Merion už tai, kad ji Edžiui pasakė, kurių savaitės dienų ir kurio paros meto visada vengė. Pavyzdžiui, to laiko, kai vaikai pasipila iš mokyklų, – ką jau kalbėti apie muziejus ir zoologijos sodus, ir parkus padoriu oru, kai vaikai ten sueina su tėvais arba auklėmis, ir dieną vykstančias beisbolo rungtynes, ir parduotuves prieš Kalėdas.

Ko ji nepaminėjo? Visų vasaros ir žiemos kurortų, pirmųjų šiltų pavasario dienų, paskutinių šiltų rudens dienų, visų Helovino švenčių… Be to, Merion Edžiui pasakė, ko niekada nedarė: nepusryčiavo kavinėse, nevalgė ledų… Elegantiškai apsirengusi Merion į restoranus visuomet eidavo viena, prieš pat uždarymą. Užsisakydavo taurę vyno ir valgydavo skaitydama kokį romaną.

– Nemėgstu valgyti vienas, – užjautė ją Edis.

– Kai valgai skaitydamas romaną, nesi vienas, Edi. Maniau, kad tu žinai, – tarė Merion.

Jis negalėjo nepaklausti, ar jai niekada nekilo mintis paskambinti.

– Daugybę kartų, – atsakė Merion.

Ji nesitikėjo, kad galės, nors ir kukliai, gyventi vien iš savo romanų.

– Tai buvo tik psichoterapija, – paaiškino Merion. Kol dar nerašė, ji iš Tedo gaudavo tiek, kiek buvo išreikalavęs jos advokatas: pakankamai, kad pragyventų. Mainais Tedas nenorėjo nieko daugiau, tik kad ji paliktų jam Rutą.

Kai Tedas mirė, pasidarė ypač sunku atsispirti pagundai paskambinti. Merion paprašė, kad jai atjungtų telefoną.

– Taigi aš atsisakiau telefono, – tarė ji Edžiui. – Tai nebuvo sunkiau, negu atsisakyti savaitgalių.

Ji jau seniai niekur neidavo savaitgaliais. (Per daug vaikų.) Kad ir kur keliaudavo, visur stengėsi atvykti jau sutemus – net ir į Meiplo alėją.

Prieš miegą Merion norėjo ko nors išgerti. Tikrai ne dietinės kolos – jos skardinę, nors jau tuščią, Edis tebelaikė rankoje. Edžio šaldytuve stovėjo atkimštas baltojo vyno butelis ir trys buteliai alaus (jei kartais kas užsuktų). Po virtuvės kriaukle Edis buvo užkišęs ir geresnio gėrimo – salyklinio škotiško viskio – butelį, nupirktą ypatingiems svečiams ir retkarčiais užeinančioms moterims. Pirmą ir paskutinį kartą tokio gero gėrimo Edis ragavo Rutos namuose Sagaponake, po pamaldų už Tedą; tada viskio skonis jį maloniai nustebino. (Edis turėjo ir šiek tiek džino, nors vos jo pauostęs imdavo žiaukčioti.)

Šiaip ar taip, Edis Merion į vyno taurę, – tai buvo vienintelės jo taurės, – įpylė salyklinio škotiško viskio. Išgėrė ir pats. Paskui, kai Merion pirma nuėjo į vonią pasirengti nakčiai, Edis šiltu vandeniu su indų plovikliu kruopščiai išplovė abi taures (prieš padėdamas jas, visai be reikalo, į indų plautuvą).

Merion, tik su dramblio kaulo spalvos apatinuku, palaidais plaukais, – jos plaukai buvo iki pečių, baltesni negu Edžio, – staiga įėjo į virtuvę ir iš užpakalio apglėbė Edį per liemenį.

Kurį laiką ir lovoje jie gulėjo taip nekaltai apsikabinę, kol Merion ranka užčiuopė Edžio erekciją.

– Vis dar berniukas! – sušnibždėjo Merion, suėmusi Edį už to, ką Peni Pirs kadaise vadino „bebaimiu peniu“, o dar anksčiau ir „didvyrišku strypu“. Merion nieku gyvu nebūtų kalbėjusi taip netaktiškai ir kvailai.

Paskui jie tamsoje atsisuko vienas į kitą, ir Edis gulėjo – kaip seniau – įsikniaubęs į Merion krūtis; ji pirštais braukė jam per plaukus ir laikė tvirtai apglėbusi. Taip abu ir užmigo, bet netrukus atlėkė pirmą dvidešimt šešios į vakarus išvykstantis traukinys.

– Dievulėliau tu šventas! – sušuko Merion, nes tas naktinis traukinys, ko gero, buvo pats triukšmingiausias. Ne tik todėl, kad dvidešimt šešios minutės po pirmos žmonės paprastai miega kaip užmušti , bet ir dėl to, kad pro Edžio namą tas traukinys pralėkdavo prieš įvažiuodamas į stotį. Taigi gulėdamas drebančioje lovoje girdėdavai ne tik įprastą dundėjimą, bet ir stabdžių žviegimą.

– Čia tik traukinys, – ramino Edis Merion, laikydamas ją glėbyje. Na ir kas, kad jos krūtys susiraukšlėjusios ir nukabusios? Nelabai! Ji bent jau tebeturi krūtis, minkštas ir šiltas.

– Nejaugi tikiesi kiek nors gauti už šitą namą, Edi? Ar tikrai žinai, kad galėsi jį parduoti? – paklausė Merion.

– Šiaip ar taip, čia Hamptonai, – priminė jai Edis. – Čia viską galima parduoti.

Nakties tamsoje, kai išlakstė visi miegai, Merion ėmė nuogąstauti dėl susitikimo su Ruta.

– Ar Ruta manęs nekenčia? – paklausė ji Edžio. – Ji tikrai turi pakankamai priežasčių…

– Nemanau, kad Ruta tavęs nekenčia, – pasakė Edis. – Man atrodo, kad ji tik pyksta.

– Jei tik pyksta, tai gerai, – tarė Merion. – Pyktį pamiršti lengviau negu kai kuriuos kitus dalykus. O jeigu Ruta nenorės mums parduoti to namo?

– Šiaip ar taip, čia Hamptonai, – vėl pasakė Edis. – Nesvarbu, kas tokia ji ir kas tu, Ruta vis tiek ieško pirkėjo.

– Ar aš knarkiu, Edi? – tarytum nei iš šio, nei iš to paklausė Merion.

– Kol kas dar negirdėjau, – atsakė Edis.

– Būk geras, pasakyk, jei knarksiu… ne, geriau spirk man. Iki šiol nebuvo nieko, kas galėtų pasakyti, – priminė jam Merion.

Merion tikrai knarkė. Edis, be abejo, nieko jai nesakė ir nespyrė . Jis palaimingai miegojo, užliūliuotas jos knarkimo, kol juos pažadino kitas traukinys, trečią dvidešimt dvi važiuojantis į rytus.

– Dievulėliau, jei Ruta neparduos mums to namo, išsivešiu tave į Torontą. Bet kur, tik toliau nuo čia, – tarė Merion. – Net meilė manęs čia nesulaikytų, Edi. Kaip tu tai pakenti?

– Mintimis visada buvau kitur, – prisipažino Edis. – Iki šiol. – Įsikniaubęs į Merion krūtis, jis stebėjosi, kad jos kvapas visai nepasikeitęs – toks pat, kokį prisimena; to kvapo buvo prisigėręs prarastasis rausvas kašmyro megztinis ir Merion apatiniai, kuriuos Edis vežėsi ir į koledžą.

Jie vėl kietai miegojo – iki šeštos valandos dvylikos minučių.

– Šitas į vakarus, ar ne? – paklausė Merion.

– Taip. Galima suprasti iš stabdžių.

Po šeštos valandos dvylikos minučių jie labai atsargiai pasimylėjo. Paskui dar pamiegojo, kol dešimtą dvidešimt viena į rytus lekiantis traukinys pasveikino sulaukusius saulėtos, vėsios, giedros dienos.

Buvo pirmadienis. Ruta su Hariu turėjo užsisakę bilietus į keltą, antradienio rytą išplaukiantį iš Orient Pointo. Nekilnojamojo turto pardavimo agentė – ta stambi moteris, dėl kiekvienos nesėkmės tuoj apsipilanti ašaromis, – buvo pažadėjusi įleisti daiktų gabentojus ir paskui užrakinti namą, kai Ruta, Haris ir Grehemas jau bus Vermonte.

– Dabar arba niekada, – pusryčiaudamas pasakė Edis Merion.– Rytoj jie išvažiuos. – Matydamas, kaip ilgai Merion rengiasi, jis suprato, kad ji labai jaudinasi.