Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Taigi, kai Edis tėvui pareiškė, kad vasarą labiausiai norėtų padirbėti kokio nors rašytojo padėjėju, – šešiolikmetis rašė dienoraštį ir neseniai buvo sukūręs keletą apsakymų, – vyresnysis O’Hara nedvejodamas atsivertė Ekseterio adresų knygą. Savaime suprantama, tarp mokyklos auklėtinių buvo daug literatūriniu požiūriu rimtesnių rašytojų negu Tedas Koulas, – Tomas ir Timotis Ekseteryje mokėsi todėl, kad tą mokyklą baigė Tedas, – tačiau Mėtinis O’Hara, vos prieš ketverius metus įkalbėjęs Tedą Koulą išsiskirti su aštuoniasdešimt dviem tūkstančiais dolerių, žinojo, jog Tedas lengvai palenkiamas.

– Nebūtina jam kažin kiek mokėti, – telefonu pasakė Tedui Mėtinis. – Berniukas galėtų jums spausdinti, atsakinėti į laiškus, būti pasiuntinuku – daryti viską, ko panorėsite. Svarbiausia, kad įgytų patirties. Turiu galvoje, jeigu jis nori būti rašytoju, pirmiausia jam derėtų pamatyti, kaip rašytojas dirba.

Kalbėdamas telefonu, Tedas neskubėjo įsipareigoti, bet buvo mandagus; be to, jis buvo girtas. Mėtiniui O’Harai Tedas turėjo sugalvojęs kitą pravardę – „Grizas“. Iš tikrųjų, Grizas O’Hara, kaip ir reikėjo tikėtis, primygtinai nurodė, kuriuose tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt septintųjų metų Ekseterio metraščio puslapiuose yra Edžio nuotraukų.

Keletą metų po Tomo ir Timočio Koulų mirties Merion vis prašydavo atsiųsti Ekseterio metraščius. Jeigu nebūtų žuvęs, Tomas būtų baigęs mokyklą su penkiasdešimt ketvirtųjų laida, o Timotis – su penkiasdešimt šeštųjų. Bet ir dabar, kasmet, netgi praėjus tam numatytam baigimo laikui, Koulai metraščius vis tiek gaudavo – Mėtinio O’Haros dėka, kuris juos siųsdavo daug negalvodamas, norėdamas patausoti Merion jausmus, kad jai nereikėtų prašyti. Merion ir toliau atidžiai juos peržiūrėdavo; ją kiekvieną kartą sugraudindavo berniukai, bent kiek panašūs į Tomą ar Timotį, nors po Rutos gimimo ji liovėsi rodžiusi tuos panašumus Tedui.

Penkiasdešimt septintųjų metraščio puslapiuose, kur buvo nufotografuotas Jaunimo diskusijų klubas, Edis O’Hara sėdėjo pirmoje eilėje; su tamsiai pilkomis flanelinėmis kelnėmis, tvido švarku bei juostuotu uniforminiu kaklaraiščiu jis būtų atrodęs niekuo neišsiskiriantis, tačiau dėmesį traukė nuoširdi veido išraiška ir didelėse tamsiose akyse įžvelgiamas ramus kažin kokios būsimos širdgėlos laukimas.

Toje nuotraukoje Edis buvo dvejais metais jaunesnis už Tomą – tokio pat amžiaus kaip Timotis, kai jie žuvo. Tačiau Edis atrodė panašesnis į Tomą, o ne į Timotį; dar panašesnis į Tomą jis buvo Iškylautojų klubo nuotraukoje, kur Edis atrodė santūresnis ir labiau pasitikintis savimi negu dauguma kitų berniukų, Tedo nuomone, pernelyg susidomėjusių buvimu atvirame ore. Edžio nuotraukų penkiasdešimt septintųjų metų Ekseterio metraštyje buvo nedaug, tik dar dvi: su jaunių sporto komandomis – kroso ir lengvosios atletikos. Matant Edžio liesumą, piršosi išvada, jog vaikinukas bėgioja veikiau iš nervingumo, o ne dėl to, kad jam malonu; bėgimas tikriausiai buvo vienintelė jo mėgstama sporto šaka.

Tedas Koulas lyg tarp kitko parodė jaunojo Edvardo O’Haros nuotraukas žmonai:

– Šitas berniukas labai panašus į Tomą, ar ne? – paklausė jis.

Merion jau buvo mačiusi tas nuotraukas anksčiau; visas nuotraukas visuose Ekseterio metraščiuose ji buvo apžiūrėjusi labai atidžiai.

– Taip, šiek tiek, – atsakė ji. – O ką? Kas jis toks?

– Jis nori vasarą padirbėti, – pasakė Tedas.

– Pas mus?

– Na, su manimi, – tarė Tedas. – Jis nori būti rašytoju.

– Bet ką jis su tavimi darys? – paklausė Merion.

– Turbūt svarbiausia, kad įgytų patirties, – paaiškino jai Tedas.– Turiu galvoje, jeigu jis nori būti rašytoju, pirmiausia jam derėtų pamatyti, kaip rašytojas dirba.

Merion, ir pati visuomet norėjusi būti rašytoja, puikiai žinojo, kad jos vyras dirba nedaug.

– Bet ar gali tiksliai pasakyti, ką jis darys ? – paklausė ji.

– Na… – Tedas turėjo įprotį palikti neužbaigtus sakinius, iki galo neišsakytas mintis. Tai buvo iš dalies apgalvota, iš dalies nesąmoninga jo išsiblaškymo apraiška.

Paskambinęs Mėtiniui O’Harai ir ketindamas siūlyti jo sūnui darbą, Tedas pirmiausia paklausė, ar Edis turi vairuotojo pažymėjimą. Tedas buvo jau antrą kartą nubaustas už tai, kad vairavo neblaivus, ir visai penkiasdešimt aštuntųjų vasarai likęs be pažymėjimo. Kaip tik tą vasarą jis tikėjosi lyg ir bandomajam laikotarpiui atsiskirti nuo Merion, todėl pagalvojo, jeigu teks netoliese nuomotis kokį būstą ir toliau dalytis šeimos namu (ir Ruta) su Merion, tai kas nors turės jį vežioti.

– Žinoma, jis turi pažymėjimą! – pasakė Mėtinis Tedui. Taigi vaikinuko likimas buvo nulemtas.

O Merion klausimas, ką Edis O’Hara darys , liko pakibęs ore; Tedas Koulas daug ką taip palikdavo – būtent taip, be aiškaus atsakymo. Jis paliko ir Merion, sėdinčią su atverstu Ekseterio metraščiu ant kelių; dažnai ją taip palikdavo. Bet negalėjo nepastebėti, kad nuo nuotraukos, kurioje Edis O’Hara su lengvaatlečio apranga, Merion sunkiausia atitraukti akis. Ilgu rausvu smiliaus nagu Merion vedžiojo nuogų Edžio pečių liniją; tai buvo nesąmoningas, bet labai tikslingas judesys. Tedas net pagalvojo, kad gal jis geriau supranta vis stiprėjantį žmonos potraukį prie berniukų, panašių į Tomą arba Timotį, negu pati vargšė Merion. Šiaip ar taip, kol kas ji dar nebuvo nė su vienu iš jų miegojusi.

Edis bus vienintelis, su kuriuo ji miegos .

Garsas, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso

Edis O’Hara nelabai kreipė dėmesį į Ekseterio bendruomenėje sklandančias kalbas apie tai, kaip Koulai „susidoroja“ su tragišku sūnų praradimu; netgi praėjus penkeriems metams po įvykio, tai būdavo pagrindinė užstalės pokalbių tema per kviestinius mokytojų bei jų šeimų pietus, kuriuos rengdavo Mėtinis O’Hara su savo paskalų ištroškusia žmona. Edžio motinos vardas buvo Doroti, bet visi – išskyrus Edžio tėvą, kuris vengė pravardžių ir mažybinių vardų, – vadino ją „Dot“1.

Edis nebuvo gandų žinovas. Tačiau jis buvo stropus mokinys; vaikinas rengėsi vasarą padirbėti rašytojo padėjėju, todėl stengėsi įsiminti, jo nuomone, labiau su tuo darbu susijusius dalykus, negu žiniasklaidos pranešimai apie tragediją.

Gal Edis ir pražiopsojo žinią, kad Koulams gimė dar vienas vaikas, tačiau ta naujiena tikrai nepraslydo pro Mėtinį ir Dot O’Haras: tai, kad Tedas Koulas buvo Ekseterio auklėtinis (trisdešimt pirmųjų laidos) ir kad abu jo sūnūs tuo laiku, kai žuvo, buvo Ekseterio mokiniai, O’Haroms atrodė pakankamas pagrindas, kad visus Koulus amžinai susietų su Ekseteriu. Be to, Tedas Koulas buvo garsus eksonietis; jei ne Edžiui, tai bent jau vyresniesiems O’Haroms išgarsėjimas tikrai darė įspūdį.

Tai, kad Tedas Koulas buvo vienas iš garsiausių Šiaurės Amerikos rašytojų, rašančių knygas vaikams, nulėmė savotišką žiniasklaidos požiūrį į nelaimę. Kaip žymus vaikiškų knygelių autorius ir iliustruotojas „susitaiko“ su savų vaikų mirtimi? Pranešimai apie tokius asmeniškus dalykus visuomet apauga paskalomis. Iš visų Ekseterio mokytojų šeimų narių turbūt tik Edis O’Hara nekreipė į tas paskalas dėmesio. Jis neabejotinai buvo vienintelis žmogus iš Ekseterio bendruomenės, perskaitęs viską, ką Tedas Koulas parašė.

Dauguma Edžio kartos jaunuolių – ir dar po pusę kartos prieš ir po jo – buvo skaitę „Pelę, rėpliojančią tarp sienų“, arba (tai labiau tikėtina) ta knygelė buvo jiems perskaityta, kai jie patys dar nemokėjo skaityti. Daugelis mokytojų bei dauguma Ekseterio mokinių buvo skaitę ir kai kurias kitas Tedo Koulo knygas vaikams. Tačiau tikrai niekas kitas Ekseteryje nebuvo skaitęs visų trijų Tedo romanų; pirmiausia todėl, kad jų niekur nebepardavinėjo, be to, jie nebuvo labai geri. Tačiau, kaip ištikimas eksonietis, Tedas Koulas buvo padovanojęs Ekseterio bibliotekai po knygą iš visų savo kūrinių pirmųjų leidimų bei visus rankraščius.